"Veido" archyvas

Aktorius, režisierius, scenaristas, poetas ir dainų kūrėjas. Kūrybiniame Petro DIMŠOS aruode – vaidmenys, eilėraščiai, dainos ir net smagi “Butkų ir Dapkų” polka. Jį esame matę serialuose “Giminės”, “Atžalos”, “Butkai ir Dapkai” bei “Broliai”. Beje, neilgai trukus jį vėl pamatysime šiuo metu kuriamoje trečioje daugelio pamėgto filmo “Giminės” dalyje.

Paklaustas, koks jis gyvenime, ponas Petras šmaikštaudamas sako, kad nors yra Skorpionas, kąsti kitiems nemėgsta. Prisipažįsta, jog turįs ir silpnybę – nėra principingas. Gal ir galėtų kartais tiesą išrėžti į akis ar ką nors kritikos botagu išvanoti, bet ten, viduje, kažkas to daryti neleidžia.

Gyventi įdomiau nei sirgti

Kas dar? Jis mėgsta šmaikštauti ir nemoka nešioti savyje pykčio. Net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis nepraranda vilties ir nestokoja stiprybės. Užantyje niekam akmenų nenešioja ir nuoskaudų nekaupia, nors sunku buvo po daugelio metų užverti Lietuvos televizijos duris. “Ateina laikas, kai turi užleisti savo vietą kitiems. Su tuo reikia susitaikyti. O jeigu koks sunkumas širdį suspaudžia, tai sėdu ir rašau eilėraščius. Ir lengviau pasidaro”, – tikina jis.

Į bėgančius metus irgi žiūri su smagia šypsena – įdomus tas gyvenimas. Ir taip per visą pokalbį – tai linksmą istoriją suriečia, tai savo eilėraštį iš atminties ištraukia. Net ir prabilęs apie sunkią ligą tik numoja ranka –  suprask, gyventi daug įdomiau nei sirgti.

Dėl Lietuvos pinigų negaila

Jis nemėgsta kaltinti kitų ir verkšlenti. Apie dejuotojus sako, kad jie, matyt, dar gyvena sovietų laikuose, nes mano, kad jais turi pasirūpinti valdžia ir patys nieko nedaro. “Dabar daugelis verkia, kad Kubilius tiek daug iš pensijų atėmė.

Na, kiek ten atėmė – tris litus nuo našlių pensijos? Man nuėmė daugiau kaip šimtą litų – ir gerai. Jeigu reikia, dar gali šimtą nuimti, bet tegul tik viskas atsistoja į savo vietas”, – visai rimtai tikina jis. P.Dimša neabejoja, kad kada nors iš tiesų taip ir bus. Tik, jo akimis, reikia, kad sena nomenklatūra pasitrauktų, nes iki šiol beveik niekas nepasikeitė: kur pažiūrėsi – visur tie patys.

Ko nepamatys žiūrovai

Kai ima pasakoti apie savo vaidmenį filme “Giminės”, net jo akys nušvinta. Vaidina net 52-uose epizoduose. Per dvylika serijų, net jeigu ir po minutę, kaip pats sako, visa valanda priklauso jam.

Smalsu, ar bus įdomu? Vien paklausius jo pasakojimo apie filmavimą tuo abejoti netenka. Filmuojant vieną iš scenų, kurioje jo herojus atvažiuoja pasiimti tėvo daiktų, jo brolis Antanas (aktorius A.Šurna), matydamas, kaip jis į vežimą krauna paveikslą, kėdes, įsakmiai pareikalauja viską iškrauti. “Atsakau jam, kad man nevadovautų. Režisierius sustabdo filmavimą, pasiaiškiname – ir vėl viskas vyksta toliau. Brolis Antanas tada dar pikčiau: “Krauk arba nupjausiu pakinktus…” Tuo metu filmavimą stebėjęs arklio šeimininkas neištveria: “Aš tau bl… nupjausiu, aš tau nupjausiu”, – ir šoka prieš mus su kumščiu. Teko aiškintis. Žmogus teisinosi sakydamas, kad jis užsimiršo, jog filmuojama. O paskui pridūrė: “Tai, matyt, geras bus filmas”.

“Giminių” istorija tęsiasi

Koks bus P.Dimšos herojus trečiojoje “Giminių” dalyje? “Esu nuskriaustas, nes mano tėvas neteisingai padalijo žemę – paėmė ir užrašė ją savo brolio sūnui Sauliui. Ir visą laiką tas konfliktas virė. Dabar jau mano brolis Antanas, švęsdamas septyniasdešimtmetį, išdrožia, kad jeigu nuo jo priklausytų, tai jis viską, kas buvo pavogta, grąžintų valstybei, – ir kreipiasi į Saulių (aktorius D.Mertinas), sakydamas jam: “Ištaisyk, kas neteisingai padaryta…” Ir aš jau džiaugiuosi, bet šis, rėžiais žemę padalinęs, ją pardavinėja… Jis jau milijonierius”, – porina ponas Petras, trumpai išguldydamas tai, kas žiūrovų laukia filmo pradžioje.

"Veido" archyvas

Visa “Giminių” giminė…

Nuobodžiauti žiūrovams neteks. “Įdomu bus žiūrėti į gyvus žmonių tarpusavio santykius,kurie atsiranda keičiantis gyvenimo aplinkybėms. Virte virs konfliktai, bus prieita net iki žudymų. Manęs taip pat laukia konfliktas su šiuolaikiniu pasauliu, į kurį aš žiūriu labai rimtai. Užtat kitiems tai atrodys juokinga. Beje, filmo pabaigoje tas žemės klausimas taip ir liks neišspręstas”, – neslepia P.Dimša. Vadinasi, galima tikėtis ir dar bent vieno tęsinio.
Savas tarp savų

Dabar, kai aplinkui daug nepakantumo, konkurencijos, P.Dimša tikina, kad jam gyvenime su tuo susidurti neteko: “Štai prieš dešimtį metų buvo pradėtas filmas “Giminės”. Jį kuriant niekas vienas kitam kojos nekišo, o jeigu kam buvo sunku, kišo petį, kad padėtų. Daug kas priklauso ir nuo pačių žmonių, su kuriais dirbi. Ačiū Dievui, kad turime tokį režisierių kaip Saulius Vosylius. Jis iš tų, kurie moka suvienyti ir sutelkti, jeigu tik pajunta, kad kas ne taip, akis į akį pasikalba – ir vėl viskas savo vaga teka. Filmuojant “Gimines”, mes vieni su kitais iš tiesų tapome giminėmis”.

Ekrane P.Dimša visada kaip iš tikro gyvenimo: “Kad galėčiau suvaidinti vaidmenį, turiu su savo herojumi susigyventi. Nemėgstu falšo. Jeigu tik pajuntu, kad herojus manyje negyvena, kad vaidindamas neįstengiu ašaros nubraukti, prašau kito dublio. Teatre gal kokį kartą kitą ir galima sumeluoti, o filme viskas lieka kaip ant delno”. Tikriausiai todėl jo kuriami herojai – it iš akies traukti daugeliui pažįstami žmonės: nuoširdūs, užsispyrę, savaip siekiantys tikslo, dažnai mėgstantys rėžti į akis tai, ką mano. Ir dar – jeigu jis ekrane, vadinasi, būtinai bus, kas privers nusišypsoti.

Kam dejuoti, kai galima džiaugtis

“Esu linksmo būdo žmogus. Net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo minutėmis stengiuosi pamatyti tai, kas juokinga. Kad smagiau būtų, kiekvieną dieną groju armonika. Štai neseniai įrašiau “Butkų ir Dapkų” polką. Tai polkai dar ir dainą sukūriau: “Anoj pusėj Lietuvėlėj du kaimynai anksti kėlė/ Vienas grojo, kitas šoko/ kol žmonoms įvarė šoką/ Jų vaikai pirty draugavo, viens kitam parodė savo/ Kas charakterį, kas kojas/ taip lig šiolei ir vanojas./ Ten visi samanę varo, visas kaimas duoda garo/ Tik į Seimą niekas neina, visi traukia savo dainą, – smagiai skelia ponas Petras. – Ne, žmona, kad groju, nepyksta. Nes ji muzikantė. Paklausiusi kartais net pataria, ką reikėtų pakeisti, kad muzika dar geriau skambėtų”.

Eilėraščiuose – visas gyvenimas

Kai dabar taip madinga rašyti memuarus, jis, užuot iš atminties ištraukęs ne vieną įdomią ir smagią istoriją apie daugelį žinomų žmonių, ir toliau rašo eilėraščius. O dėl to kaltas jo būdas. Juk rašant atsiminimus reikėtų, kad nestigtų intrigų, tektų liesti tai, kas kitiems gali būti skaudu. Prisipažįsta, kad tikrai turėtų ką juose paporinti, nes likimas lėmė pažinti daugelį žinomų aktorių, kompozitorių, poetų ir režisierių: “Kartais stebiuosi memuarus skaitydamas, kaip drąsiai juose apie kitus pasakojama, kartais, kad būtų įdomiau, net pameluojama. Bet man labiau patinka viską išguldyti eilėraščiuose”.

O juos jis pradėjo kurti po pažinties su Pauliumi Širviu. “Tai buvo nuostabus, nepaprastai jautrus žmogus, mokėjęs suprasti kitus. Man labai patiko jo mintys. Jeigu neturi už ką pavalgyti, tai jis nusives ir pamaitins. Ir išgerti nusives, ir savo eilėraščių paskaitys. Jis labai mėgo, kad jo klausytumeisi, o aš mokėjau klausytis”, – pasakoja P.Dimša.Žmonių, kurie jo gyvenime paliko ryškų pėdsaką, buvo ne vienas. Jiems poetas yra paskyręs ne vieną skambų savo eilėraščių posmą.

“Man visada patiko eilėraščiai, kur yra ritmas, rimas ir jausmas. Dabar jie kitokie. Žodžiai vienas su kitu nesiderina, kartais, kai paklausau, atrodo, jog kas šovė į galvą, tą ir surašė. Kaip ir dainų žodžiai: melodija yra, o žodžiuose – jokios prasmės. O juk anksčiau poetas buvo dainius. Štai kad ir Stasys Žlibinas – jo visos dainos dainuojamos”, – sako jis gerų žodžių kitiems netaupydamas. Beje, ir jis pats yra parašęs apie dešimtį dainų. Viena populiariausių – V.Šiškausko atliekama “Su gimtadieniu”.

Su durimis ant nugaros…

Pasak jo, ieškojimai ir naujovės – puikus dalykas, bet tik tol, kol jų vaikantis neprarandama prasmė, kol lieka jausmai, nedingsta emocijos. “Man labai gaila, kad dabar ir teatre dažnai einama tik tuo keliu. Ta mada statyti kitaip atėjo iš Vakarų, kur žmonės jau buvo persisotinę tikrojo meno ir norėjo, kad daug kas būtų kitaip. Net iškrypėliškai. Va, tada jau priimtina. Tada tai įdomu ir net gražu. Durys ant nugaros pririšamos ir rodoma kaip didžiausias atradimas. Bet jeigu žmogus eini pažiūrėti Šekspyro, tai ir nori pamatyti tuos laikus, o ne eksperimentą, ne cirką. Mano galva, jeigu nori rodyti moderniai, tai ir statyk tai, ką dabar rašo. Manęs nežavi, kai, pavyzdžiui, paimama melodija ir perkuriama kitaip, kai puikus kūrinys taip iškraipomas, kad net neįmanoma jo atpažinti. Jeigu nori kurti – kurk, o ne gadink tai, kas jau yra sukurta”, – be didelių išvedžiojimų tvirtina jis.

Kas padėjo išsaugoti santuoką

Paklaustas apie šeimą sako, kad iki šiol gyvena su ta čia žmona Zita. Pasmalsavus, kaip pavyko išsaugoti santuoką, Petrui daug galvoti nereikėjo. Jo manymu, svarbiausia – pagarba: “To šeimoje reikia mokyti ir savo vaikus. Ir dar – neturi būti žmogaus nusavinimo. Juk kiekvienas mūsų – atskiras pasaulis. Jeigu niekinsi kitą ar neišklausysi, prasidės konfliktai. Man pasisekė: žmona turi gerą charakterį. Beje, dar santuokos pradžioje sutarėme, kad stengsimės visada suprasti vienas kitą. Lengva jai nebuvo, man teko dažnai vykti į gastroles, bet lovelasas nebuvau”, – tvirtina jis. Nors savo vaikų nesusilaukė, padėjo seseriai auginti du sūnus. Prisipažįsta, kad po kartą nuo jo yra gavę pylos, kuri išėjusi į naudą. Dabar jie jau suaugę, abu tapo gydytojais ir dažnai jį aplanko.

Tik nepamanykite, kad jis tik vaidina ir eilėraščius rašo. Jam patinka šeimininkauti virtuvėje. Prisipažįsta, kad mėgsta ir skaniai pavalgyti. Sode pats pasistatė sodo namelį. Santechniko taip pat kviestis nereikia. Kadangi niekada nestokoja geros nuotaikos, ir darbai jam gerai einasi.