Šie metai režisieriui Eimuntui Nekrošiui ir jo teatrui ne eiliniai. Dar Birželio mėnesį Nekrošiaus „Hamletas“ buvo vaidinamas legendiniame Londono teatre „The Globe“, kuriame 17 amžiaus pradžioje dirbo V.Šekspyras.
Rugsėjį „Meno Forto“ trupė, po mėnesio intensyvių repeticijų, seniausiame pasaulyje Olimpico teatre (www.teatroolimpico.it) Italijos Vicenza miesto žiūrovams pristatė Dantės „Dieviškosios komedijos“ trečiosios dalies „Rojaus“ E.Nekrošiaus sceninę interpretaciją.
Spalio mėnesį, Lietuvos žiūrovų jau matytas spektaklis „Dieviškoji Komedija“, sukurtas pagal dvi pirmąsias poemos dalis, viešėjo Rusijoje. Maskvoje, festivalio „Stanislavskio sezonas“ programoje spektaklis tris kartus suvaidintas istorinėje Mažojo Teatro scenoje, kurioje daugiau nei prieš šimtą metų dirbo žymusis rusų teatro režisierius ir pedagogas K.Stanislavskis, ir kur dienos šviesą išvydo A.Čechovo pjesės. Spektakliai Rusijos sostinėje sukėlė didžiulį ažiotažą ir bilietai į visus tris spektaklius buvo išpirkti dar vasarą. Todėl festivalio organizatoriai turėjo nemažai vargo siekdami„Google“ kopija – Panašūs patenkinti visus Maskvos teatralus, kaip paprastai, paskutinėmis dienomis išreiškusius norą pamatyti spektaklį. Tame tarpe ir nemažą „lietuviškąjį desantą“ šiuo metu besidarbuojantį Rusijoje. Be to visus vakarus teatro įėjimą šturmuodavo minios teatrinių mokyklų studentų. Istorinio Mažojo teatro direktorė net buvo gerokai sunerimus, kai antrojo spektaklio metu, į 900 vietų salę sugūžėjo 1600 žiūrovų. Tačiau, nors teatre tikrai nebuvo atsitiktinių žiūrovų, o dauguma teatro profesionalų dažnai būna iš anksto nusiteikę kritiškai vertinti kolegų darbą, tiek spektaklio metu, tiek ir po jo lietuvių aktoriai ir E.Nekrošius sulaukė pačių geriausių vertinimų. Rusų kritikai, aktoriai, režisieriai buvo sužavėti energinga ir emocionalia jaunos „Meno Forto“ trupės vaidyba, negailėjo komplimentų reižisūriniams sprendimams, leidusiems pažvelgti į Dantės ir Beatričės istoriją iš netikėto rakurso – kaip į jaudinančią, žmogišką, kiekvienam artimą išgyvenimų, kūrybos ir meilės istoriją.
Po Maskvos „Dieviškoji Komedija“ tęsė gastroles Sankt Peterburge, kur tradiciškai pradėjo festivalį „Baltijskij Dom“. Festivalio šeimininkai beveik rimtai teigė, kad jeigu programoje nėra E.Nekrošiaus spektaklio, tai tiek žiūrovai, tiek ir jie patys sako, kad festivalis neįvyko. 2008 metais visa festivalio programa buvo sudaryta vien iš Nekrošiaus sukurtų spektaklių, jis taip ir vadinosi – „Visas Nekrošius“. Turbūt todėl pagrindiniam festivalio plakatui buvo pasirinkta nuotrauka iš lietuviškosios „Dieviškosios Komedijos“. Vėlgi tradiciškai Sankt Peterburge spektaklis buvo vaidintas tik vieną kartą, todėl niekas net nebandė skaičiuoti, kiek tą vakarą salėje buvo žiūrovų. Jie sėdėjo ir stovėjo visur, kur tik įmanoma.
Iš Rusijos „Meno Forto“ aktoriai trumpam buvo grįžę į Vilnių, bet po kelių dienų išvyko į Italiją, kur po ilgesnės pertraukos, Milano ir Bescia miestuose vaidino „Hamletą“, kuris Italijoje yra tapęs legenda ir žavi bei stebina jau kelias teatralų kartas.
Na, o Eimuntas Nekrošius, tiesiai iš Peterburgo, lydimas asistento T.Čižo grįžo į Vicenza miestą Italijoje, kur tęsė darbą Olimpico teatre, kaip Klasikinių Spektaklių Ciklo meno vadovas. Per nepilnas tris savaites žiūrovams buvo parodyti dar trys vaidinimai. „Fedra. Impresija“ pagal J.Racine tekstą programoje buvo numatytas kaip pjesės skaitymas. Tačiau režisieriaus ir keturių italų aktorių neįtikėtinų pastangų ir momentinio kūrybingumo dėka, per 25 valandas repeticijų buvo sukurtas pilnavertis  ir labai emocionalus spektaklis. Toliau sekė kūrybinė laboratorija su grupe Italijos aktorių, kurios metu, per penkias dienas buvo sukurtas ir parodytas žiūrovams intelektualiai šmaikštus spektaklis pagal antikos filosofo Senekos „Laiškus Liucilijui“. Nekrošius nustebino ne tik žiūrovus, bet ir ne vieną aktorių perteikdamas aukštas antikos moralisto mintis ir pamokymus smagiomis, žmogiškomis ir kiekvieną jaudinančiomis sceninėmis istorijomis.
Visą Nekrošiaus vadovaujamo spektaklių ciklo programą vainikavo iš Maskvos atvykęs režisieriaus ten prieš porą metų sukurtas spektaklis pagal A.Camus pjesę „Kaligula“. „Meno Forto“ kūrybinė grupė turėjo porą dienų spektaklio adaptacijai Olimpico teatro scenai. Be originalios scenografijos, istorinių 16 amžiaus dekoracijų fone rusų aktorių vaidinamas spektaklis įgavo naujų spalvų ir prasmių.
65-asis Klasikinių spektaklių ciklas Olimpico Teatre baigėsi šį savaitgalį. Sezono organizatoriai ir Vicenzos miesto Teatro Comunale fondo prezidentas Flavio Albanese neslėpė savo pasitenkinimo lietuvių režisieriaus parengta programa ir jau dabar pakvietė Eimuntą Nekrošių tapti teatro sezono meno vadovu ir kitais metais.
Na, o „Meno Fortas“ jau po savaitės išvyksta į Romą, kur viename iš seniausių ir gražiausių Italijos sostinės teatrų, Argentina supažindins romėnus su E.Nekrošiaus „Dieviškąja Komedija“.