Utena rugsėjo 6 dieną atšventė 753-iąjį gimtadienį. Pasak Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino, miesto šventė – gera proga pasvarstyti, kaip miestas gyveno per metus.

– Kaip prabėgo metai nuo gimtadienio iki gimtadienio? – klausiame Alvydą Katiną.

A.K.: Pradėsiu nuo miesto gimtadienio. Prasminga, kad vietos valdžia turi galimybę pasveikinti gyventojus ne tik  kalbomis, koncertais, bet ir darbais. Utenoje bandome tokią tradiciją įvesti, ir štai šiais metais miesto gimtadienį pradėjome rugsėjo 1 d. atidarydami vieną moderniausių šalyje Adolfo Šapokos gimnazijos stadioną, pritaikytą ne tik gimnazistų, bet ir bendruomenės poreikiams. Tai yra bendruomenės telkimo šventė, skatinanti pabendrauti ir pasidžiaugti kartu. Ta proga buvo surengta Utenos rajono įmonių, organizacijų, savivaldybės administracijos ir atskirų rajono gyventojų apdovanojimų už laimėjimus įvairiose srityse paroda, kurios metu buvo apdovanoti vienaip ar kitaip prie tų laimėjimų prisidėję žmonės.

– Norint surengti tokią parodą, reikia tų apdovanojimų turėti…

A.K.: Idėja surengti parodą kilo dėl to, kad apdovanojimų minėtos institucijos, bendruomenės, menininkai, sportininkai, meno kolektyvai ir kt. turi daug. Bet apie juos gyventojai gal yra tik girdėję ar matę nuotraukose. O juk prie visų tų laimėjimų yra prisidėję tūkstančiai Utenos rajono žmonių. Net geriausio mero vardas, įteiktas man, – tai visų Utenos žmonių nuopelnas ir pasiekimas.

Utena džiaugiasi trimis Auksinėmis krivūlėmis, aukščiausiais Lietuvos savivaldybių asociacijos apdovanojimais, pasaulinio bendruomenių konkurse „The International Awards for Liveable Communities“, kuriame Utena dalyvavo vienintelė iš Baltijos šalių, laimėtu aukso apdovanojimu. Praėjusiais metais mūsų parkai buvo pripažinti geriausiu kraštovaizdžio tvarkymo pavyzdžiu Lietuvoje, o šių metų birželį parkams buvo įteiktas Europos Tarybos apdovanojimas „Už kraštovaizdį“. Visus laimėjimus ir apdovanojimus sunku išvardyti. Tad kviečiu atvykti į Utenos A. ir M.Miškinių viešąją biblioteką, kurioje iki rugsėjo 29 d. vyks paroda, ir susipažinti su visais svarbiais eksponatais.

– Utenoje buvo atidarytas penktas fontanas. Gal Uteną būtų galima pavadinti fontanų miestu?

A.K.: Šiandien Utenos taip pavadinti dar negalima, bet tokia vizija tikrai galėtų būti. Kasmet, tvarkydami viešąsias erdves, stengiamės tą erdvę pagyvinti fontanu.

Norint pritraukti pasaulio dėmesį reikia investuoti ne į tai, kas pasauliui savaime suprantama, įprasta, – sutvarkyta aplinka, šaligatviai, vandentiekio ir nuotekų tinklai, – bet į kažką neįprasta, nekasdieniška. Tad turėdami tokią viziją pagal galimybes galėtume investuoti į miesto viešųjų erdvių plėtrą su fontanais. Gal ateityje Utena taps ir šimto fontanų miestu, o žinant, kad paparčio žiedo ieškojimo šventė yra viena populiariausių Lietuvoje, Utenoje būtų galima surengti fontanų žydėjimo naktį.

– Nuveikta daug darbų: sutvarkytas kraštovaizdis, šilumos kaina – mažiausia šalyje, rajono miesteliai gražinami, juose nutiesti arba baigiami tiesti vandentiekio ir nuotekų tinklai. Ar neatsitiks taip, kad neturėsite ką veikti?

A.K.: Artimiausią tūkstantmetį bus ką veikti. Svarbus vienas dalykas – ar vietos valdžia strateguoja ateities darbus. Aišku tai, kad sutvarkytą sporto infrastruktūrą, atliekų tvarkymo sistemą, rekreacines zonas ir kt. anksčiau ar vėliau reikės tobulinti, modernizuoti. Mūsų šiandienos siekiamybė – kad Utenos daugiabučių namų kvartalų teritorijos būtų sutvarkytos taip pat, kaip Utenos žaliosios erdvės.

– Savivaldybės dažnai be skolintų lėšų negali baigti įgyvendinti projektų. Koks jūsų požiūris į savivaldybių skolinimąsi?

A.K.: Deja, pasigirsta balsų, kad savivaldybės prasiskolinusios, kad investuojama ne į ten, kur reikia, kad buvo galima investuoti į tuos projektus, kurie skatina darbo vietų kūrimą. Nutylimas vienas svarbus dalykas. Štai Utenos rajono savivaldybė investavo ne tik į parkus, bet ir į mokyklų renovaciją. Bet kai statybininkai baigia pastato apšiltinimą, lieka begalė kitų darbų: išlyginti ir išdažyti klasių bei kabinetų sienas, sutvarkyti aplinką ir kt. Ar galima palikti netvarkytas klases ir koridorius? Jei savivaldybė pridėtų tik numatytus dešimt ar penkiolika procentų, šie darbai nebūtų atlikti. Reikia pridėti pusę ES duotos sumos, kad galėtum baigti remontuoti mokyklą. Savivaldybė skolinasi ir paskui visi džiaugiasi gražiai renovuota mokykla. Kyla klausimas, kas ką koofinansuoja ES – savivaldybes ar savivaldybė – Europos Sąjungą.

Štai modernusis „Utenio“ stadionas. Kad jame galėtų vykti tarptautinės varžybos, kad jis atitiktų tarptautinius standartus, savivaldybei reikėjo pridėti ne vieną milijoną. Juk skolinamasi, kad darbai būtų atlikti iki galo, o ne palikta pusiau skusta, pusiau lupta. Norėtųsi iš valstybės sulaukti ne tik leidimo kas kelerius metus daugiau skolintis, bet  galimybės, kad nebereikėtų daugiau skolintis.