Čigonės Azučenos vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Trubadūras“ rengianti Jovita Vaškevičiūtė dėkinga savo profesijai, leidžiančiai pabūti baltųjų ir spalvotųjų, vyrų ir moterų kailyje.

Renata Baltrušaitytė

Dainininkė Jovita Vaškevičiūtė kilusi iš Kauno. Šiame mieste baigė Juozo Naujalio muzikos gimnaziją, kurioje iš pradžių rengėsi būti pianiste, vėliau – dirigente, o galiausiai apsisprendė dainuoti. Ir panūdo sostinėje mokytis operinio dainavimo.

„Kai rengiausi kelionei į Vilnių, kišenėje turėjau trijų dainavimo mokytojų telefonus. Pirmasis abonentas buvo užimtas, antrasis nekėlė ragelio, o trečioji buvo profesorė Sigutė Stonytė, su kuria iškart sutarėme dėl perklausos. Pas šią pedagogę dvejus metus mokiausi parengiamuosiuose kursuose, ketverius – bakalauro studijose ir dvejus metus – magistrantūroje. Net minties nekilo ieškoti kitos mokytojos… Buvau studentė su didžiuliu nevaldomu balsu, nuo kurio akademijos lubos kilnodavosi. Reikėjo nemažai pastangų man įteigti, kad solistas stiprus ne savo balso didumu: nuo decibelų sproginėjančios lempos vokalui neprideda nei subtilumo, nei grožio“, – šiandien jau neabejoja pašnekovė.

Nuo tada, kai Jovita užvėrė Muzikos ir teatro akademijos duris, prabėgo dešimtmetis. Koks jis buvo, ar pateisino merginos „dideliu žemu balsu“ viltis?

„Negalėčiau skųstis, nes svariausi mecosoprano repertuaro vaidmenys – Ulrika Giuseppe’s Verdi „Kaukių baliuje“, Amneris to paties kompozitoriaus „Aidoje“, Karmen Georges’o Bizet operoje „Karmen“ – aplankė ganėtinai greitai. Po akademijos labai padėjo prie Nacionalinio operos ir baleto teatro (NOBT) veikianti Operos studija, kurioje tuo metu dėstė maestro Virgilijus Noreika ir dirigentas Vytautas Viržonis. Be jų pagalbos tokių reikšmingų partijų gal nė nebūčiau parengusi“, – atvirai prisipažįsta J.Vaškevičiūtė, vienintelė iš savojo studijos kurso iškart pakviesta dirbti etatine didžiausio šalies teatro soliste.

Iš užsienio scenose dainuojančių lietuvių yra tekę girdėti, kad panašios studijos, veikiančios šalia didžiųjų Europos teatrų, savo skambiais pavadinimais papuošia solistų biografiją ir vėliau padeda konkuruojant dėl kontraktų, tačiau ne už dyką: jų auklėtiniai keletą metų priversti „arti“ mažuose repertuarinių spektaklių vaidmenukuose, tegaudami simbolinį (tų teatrų masteliais vertinant) užmokestį už darbą. Taigi prie teatrų veikiančios studijos – administraciškai įteisinta jaunų talentų išnaudojimo forma… Ar Vilniuje situacija panaši?

„Iš savo patirties čia įžvelgčiau daugiau pranašumų nei trūkumų. Nes jei mane be sceninės patirties tiesiai po akademijos būtų „įmetę“ į repertuarą, streso nebūčiau išvengusi. Solisto pasitikėjimas savimi priklauso nuo daugelio dedamųjų: gebėjimo jausti partnerius, dirigentą, girdėti orkestrą, kurti aktorinį vaidmenį ir kartu niekada nepamiršti vokalo. Retam pavyksta iškart su visomis užduotimis susidoroti. Solidūs pinigai mokami tik už solidų darbą, profesijos naujokams tenka tenkintis mažu. Tačiau stabilus darbas ir garantuotas atlyginimas pradedančiam artistui – jau neblogai“, – svarsto Jovita.

Ji džiaugiasi, kad NOBT administracija niekada nedraudė etatiniams teatro solistams dalyvauti kitų trupių pastatymuose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Priešingai – stengiamasi supratingai derinti įvairiapusės artistų veiklos tvarkaraščius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.