"Veido" archyvas

Vaikai, Andriaus įsitikinimu, turi turėti vaikystę, nepasunkintą suaugusiųjų problemomis

“Į pasaulį atėję vaikai iš esmės pakeičia žmonos ir vyro gyvenimą. Jų laikas jiems nebepriklauso. Neidealizuokime – tai nėra lengva, bet gyvenimo su vaikais niekada neiškeistume į gyvenimą iki vaikų”, – tvirtina Kauno meras su žmona.

Su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku ir jo žmona Jurgita pokalbis buvo atviras, nuoširdus, šiltas. Jaukioje aplinkoje gerdami arbatą kalbėjomės apie šeimos vertybes, atžalas ir jų auklėjimą.

Labai užsiėmęs tėtis

Prieš devynerius metus vienas kitam prisiekę sutuoktiniai augina Jokūbą, kuriam netrukus sueis aštuoneri, ir Gertrūdą, laukiančią savo penktojo gimtadienio.

“Pareigas ir atsakomybę su žmona dalijamės, tačiau mano darbo pobūdis, intensyvus grafikas neleidžia skirti šeimai tiek laiko, kiek norėčiau, – sako tėtis Andrius, kurio vaikai kartais nemato keletą parų iš eilės. – Grįžtu, kai jie jau miega, išeinu, kai dar nebūna atsikėlę”.

Pasak mamos Jurgitos, didžiausias privalumas yra tas, kad vaikai dar maži. Mat jei aukštos pareigos tėvus užgriūva, kai jų vaikai didesni, šie daug sunkiau tai išgyvena. O Jokūbas su Gertrūda nuo pat mažumės savo tėtį pripratę matyti apsikrovusį darbais, todėl su tuo jau yra susigyvenę. Ir netgi išmokę planuoti savo laiką, derindamiesi prie tėčio ir norėdami dažniau pabūti su juo kartu.

Kaip apsaugoti vaikystę

Tėveliai džiaugiasi, kad Jokūbas su Gertrūdėle visiškai nesureikšmina tėčio pareigų. Mama juokiasi pasakodama, kaip vieną kartą pas juos viešėdami draugų vaikai kartu su Kupčinskų vaikais žiūrėjo filmukus. Tuo metu Andrius kaip tik kalbėjo tiesioginiame eteryje. Mama norėjo bent trumpam perjungti kanalą, pažiūrėti, kaip sekasi jos vyrui. Tačiau nepavyko – visi vaikai pradėjo maištauti ir šaukti: “Mama, mama, tik neišjunk filmukų!”

“Gyvename normalų gyvenimą, kaip ir bet kuri kita šeima. Mokyklos vaikams specialiai nerinkome, žiūrėjome, kad būtų arčiau namų, kad vaikas galėtų pats savarankiškai po pamokų grįžti namo. Džiaugiuosi Jokūbo mokytoja, kuri iškart suprato mūsų norą – nerodyti mūsų sūnui jokio išskirtinio dėmesio. Mes neišskirtiniai: kaip ir kiti tėveliai, vienodai gauname pylos per tėvų susirinkimus, Jokūbas parsineša pastabų. Visko būna”, – tikina Jurgita.

Pernai dar rugpjūčio pabaigoje tėveliai susitarė – vaikus Rugsėjo 1-ąją į mokyklą lydės mama, o ne tėtis, kuriam, deja ar ne deja, būtų tekęs visas aplinkinių dėmesys… Taip šeima tiesiog siekia išsaugoti vaikams šventę, leisti, kad jie kuo natūraliau, kaip vaikai, ją išgyventų, pajustų, nebūtų susikaustę.

Mero vaikas – juk ne meras

Kupčinskai labai stengiasi apsaugoti savo vaikus ir nuo visuomenės replikų, komentarų – jų manymu, atžalos neturi atsakyti už savo tėvus. “Jokūbui lengviau. Jo klasėje labai daug draugų, su kuriais vaikas kartu nuo lopšelio, kurį lankė, kai tėtis dar nebuvo išrinktas meru. Todėl tiek vaikų tėvams, tiek vaiko draugams mes – įprastas reiškinys. Tačiau paskutiniais metais darželyje tarp Jokūbo draugų atsirado naujas berniukas ir iškart pradėjo vadinti mūsų sūnų meru”, – pasakoja J.Kupčinskienė.

Tuomet ir įvyko vienas pirmųjų rimtų pokalbių su sūnumi: Jokūbui tėveliai paaiškino, kad tai tik tėvelio pareigos, kurios gyvenime gali dar ne kartą keistis ir tai yra labai normalu. Sūnus, pasak mamos, greitai viską suprato ir daugiau nekreipė dėmesio į užgauliojimus.

Vaikai, Andriaus įsitikinimu, turi turėti vaikystę, neapsunkintą suaugusiųjų problemomis. Todėl jų šeimoje niekada nešnekama apie darbo reikalus prie vaikų. Ir ypač Kupčinskams skaudu, kai tai už juos bando daryti svetimi.
Tėčio merystę lydi ir smagios detalės. Kai Gertrūdėlė pradėjo mokytis rašyti raides, kur tik pamatydavo raidelę H ir prie jos nupieštą herbą, sakydavo: “Tai mano tėtės darbas”. Vaikams tėvelis yra visur, kur tik jie pamato herbą. Visai neseniai šeima lankėsi Lėlių teatre. Herbą pamačiusi mergaitė iškart nusprendė, kad tėtis dirba ir čia!

Visi išgyvena maištavimo periodą

Kaip ir visi vaikai, Kupčinskų atžalos išgyvena kasmetines krizes – išlenda savi ožiukai, noras dominuoti, nemokėjimas nusileisti, atsikalbinėjimas. “Jokūbas nuo pat mažumės jau toks buvo, o Gertrūdai tarsi įvyko kažkoks lūžis. Iki ketverių buvo labai rami – jei nematydavo reikalo bendrauti, tai ir nebendraudavo. Net ir saldainius, jei pavaišindavo svetimi žmonės, jiems grąžindavo. O dabar eina visur, šneka, dainuoja, šoka”, – atvirai apie savo atžalas pasakoja Jurgita.

Žmonai pritaria ir meras: “Vaikai auga, bręsta jų asmenybė, todėl labai natūralu, kad vis geriau pažįstant pasaulį kinta ir jų poreikiai. Nesvarbu, kaip auklėjami – ar liberaliai, ar griežtai, visi jie išgyvena tą patį maištavimo periodą”.

Abu Kupčinskų vaikai labai smalsūs ir aktyvūs. Jokūbas jau antri metai lanko dziudo, neseniai pradėjo ir skautauti. Jaunėlė taip pat neatsilieka: kai pamato, kad brolis kažkuo domisi, ir jai iš karto prisireikia. Tėvai jau dabar pastebi, kad jaunėlė labai muzikali – lanko šokius ir dainavimą. “Kuo bus užaugę mūsų vaikai? Tai atrodo dar taip toli… Bet kaip ir kiekvieni tėvai, jei tik galėtume, visus akmenukus nuo jų kelių nurinktume…” – šypsosi Andrius ir Jurgita.

Mažieji jau moka nustebinti

Visai neseniai taip padarė Jokūbas. Vaikas per Kaziuko mugę nupirko visiems artimiesiems po dovanėlę, galvodamas apie artėjančią kiekvieno jų šventę. O nupirktas dovanėles paslėpė ir kantriai saugojo.

Šiuo metu visa šeima išgyvena karpinių ir parduotuvės laikotarpį. “Viską karpo, piešia. Patyliukais surenku viską, ką prišiukšlina, nebaru, kad tik jų noro nesumažinčiau”, – kantrybės paslaptį išduoda mama. Dabar Gertrūdėlė ypač mėgsta parduotuvę žaisti: prisikarpo iš žurnalų visokių sviestų, dešrų – ir pinigų yra prisidariusi. Kiti šeimos nariai kiekvieną vakarą atstovi jos “parduotuvėje” eilę ir turi viską pirkti…

Tėveliai labai džiaugiasi savo vaikų kūrybingumu. Juk žaisti plastikiniais žaislais daug paprasčiau, nei pačiam karpyti ar piešti.

Jei dūžta indai – lai dūžta

Kupčinskai niekuo nesiskiria nuo kitų dirbančių ir skubančių šeimų. Dėl vyro užimtumo daugiau laiko su vaikais praleidžia mama Jurgita. Tad jai ir tenka dažniau bausti, drausminti savo atžalas. “Tačiau bendrų taisyklių laikomės kartu, nes vaikai labai mėgsta patikrinti jų ribas ir pažiūrėti, ar abu tėvai laikosi vienodos pozicijos skirdami bausmes. Jei uždrausta žiūrėti filmukus, o mamos namie nėra, atbėga pas mane klausti, ar galima. Jie labai gudrūs, mano, gal kuris iš mudviejų užmiršome”, – juokiasi A.Kupčinskas.

Jurgita save laiko griežta mama. “Stengiamės vaikus išmokyti, kad užaugę būtų kultūringi, mandagūs, tvarkingi. Tačiau spintelių niekada neraišiojome. Jei dūžta indai – lai dūžta. Niekada nedraudėme vaikams kuistis po indų spinteles, daryti jose tvarką”, – sako mama. Taip tėvai siekė, kad vaikai patys kuo daugiau patirtų, suprastų, ko negalima daryti.
Nuo mažumės Kupčinskai vaikus mokė, kad reikia rūšiuoti šiukšles. “Niekada nepamiršiu: Jokūbui buvo vos ketveri, mes kartu apsipirkome. Priekyje mūsų ėjo gal dešimties metų panelė su mama. Mergaitė valgė saldainį ir numetė popierėlį ant žemės. Tada mūsų sūnus pribėgo, pakėlė popierėlį ir jai grąžino”, – pasakoja Jurgita.

Kada būna sunku

O kaip su palepinimu? Aišku, tokių momentų sulaukia ir Jokūbas su Gertrūda. Tačiau, kaip tikina tėtis, neperžengiant ribų: “Kai su šeima nuvažiuojame į parduotuvę, leidžiame vaikams išsirinkti tik po vieną daiktą. Oi, kaip būna sunku… Dažnai dar prie kasos ima ir persigalvoja. Tačiau vaikai, tikiu, jau supranta, kad nieko negaus veltui”.

Andrius ir Jurgita atvirai sako: juos džiugina šeimos, kurių vaikai nežino žodžio “McDonald’s”, “Coca-cola” ir pan. “Nepiktnaudžiaujame tuo. Ir kai sūnus prasitaria nežinąs, koks yra kebabo skonis, suprantu – dar nesame beviltiški. Maistą namie gaminu pati, kartais padeda vaikai. Jie žino, kur auga bulvės, žirniai, uogos, kad juos ne bičiulė “Maxima” užaugina”, – linksmai pokalbį baigia laimingi tėvai.