Emocijos padeda mums pažinti pasaulį, o kitiems žmonėms – mus. Tik nieku gyvu jos neturi lietis per kraštus… Perdėtas emocingumas gali pakišti koją tiek darbe, tiek asmeniniuose santykiuose.

Nevaldomos emocijos – nevaldoma jūs

Liūdesys gali pereiti į depresiją, baimė – į fobiją, o pyktis – į agresiją. Net pačios natūraliausios emocijos, jei jas išgyvensime per stipriai, gali baigtis psichologinėmis problemomis.

Kai patiriame itin stiprias emocijas, logika trumpam nustoja egzistavusi. Jei ji lieka, tampa tokia silpna ir bevalė, kad leidžiasi emocijų palenkiama į bet kurią pusę. Todėl supykusi galite sudaužyti ne vieną puodelį, nors toks poelgis ir neturi jokios logikos.

Užvaldyti emocijų, mes nebesugebame kontroliuoti savo žodžių ir veiksmų. Visi jie nuspalvinti emociniu atspalviu. Todėl galime padaryti ar prišnekėti tokių dalykų, dėl kurių vėliau teks gailėtis. Jei to nesinori, emocijas galima išmokti kontroliuoti. Emocijos liks tos pačios, tačiau išvengsime jų daromos žalos.

Emocijos be šalutinio poveikio

Emocijų valdymas – tai gebėjimas emocijas rodyti laiku ir vietoje, o prireikus – jas nuslėpti. Niekas jums neįdės mygtuko, kurį paspaudusi nusiraminsite ar pyktį pakeisite džiugesiu. Tačiau žinodama, kaip elgtis tada, kai išgyvenate vieną ar kitą emociją, išvengsite neapgalvotų poelgių.

Emocijų valdymas turi keturias pagrindines taisykles.

1. Suvokite, ką jaučiate. Norėdama išmokti valdyti savo emocijas pirmiausia turite jas pažinti. Ką jaučiate, kai liūdite, o ką – būdama laiminga? Įvardykite savo emocijas: štai liūdesys, o tai – baimė.
2. Susitaikykite su savo emocijomis, net jei jos ir ne itin malonios. Kartais užtenka suvokti, kad jas jausti yra normalu. Pavyzdžiui, jei prieš svarbų įvykį iš jaudulio net džiūsta burna, pagalvokite, kad taip jaučiasi visi žmonės, o jūs nesate kuo nors išskirtinė. Normalu, nors ir nemalonu, jausti nerimą ir liūdesį, normalu bijoti ir pavydėti.
3. Emocijų valdymas neturi virsti jų slopinimu. Neturime virsti šaltakraujais bejausmiais zombiais, neleidžiančiais sau išlieti pykčio ar iš liūdesio pravirkti. Slopinamos emocijos kaupiasi ir vieną dieną gali prasiveržti didžiule jėga. Jei visą dieną tvardysitės darbe, vakare galite staiga išsilieti ant namiškių. Jei viduje tyliai sau niršite dėl spūsčių gatvėje, vėliau galite aprėkti niekuo dėtą pardavėją. Todėl emocijas išreikšti vis dėlto būtina: svarbu tik nesileisti jų užvaldomai.
4. Raskite, kur išlieti susikaupusias emocijas. Jei vis dėlto jaučiate, kad jumyse susikaupė neišreikštų emocijų, raskite, kur jas išlieti. Eksperimentai rodo, kad atsikratyti baimės ir pykčio padeda net siaubo filmai: juos žiūrėdami išgyvename stiprias emocijas ir nuo jų apsivalome.

Tarp karštakošiškumo ir šaltakraujiškumo

Per kiekvieną iš trijų žmogaus raidos etapų – vaikystę, paauglystę ir suaugusiojo gyvenimą – mes vis labiau išmokstame kontroliuoti emocijas. Nors būdami vaikai supykę trepsėdavome koja ir voliodavomės ant žemės, o išreikšdami džiaugsmą juoku užtvindydavome visą kambarį, suaugę išmokome tvardytis. Dabar džiaugiamės santūriai, o verkiame tik tada, kai niekas nemato. Tačiau tai nereiškia, kad tapome mažiau emocingi, – tik mažiau emocijų rodome aplinkiniams.

Kai kurie žmonės savo emocijų kontroliuoti nesistengia. Visas pasaulis mato, kaip jie jaučiasi. Jei pyksta – rėkia ir daužo lėkštes, jei liūdi – rauda lyg per laidotuves. O jei džiaugiasi – gali imti šokinėti kaip maži vaikai.

Kraštutinumai niekada nėra gerai: bėdų gali pridaryti ir perdėtas emocingumas, ir per didelė emocijų kontrolė. Tad kaip žinoti, kada verta emocijas slėpti, o kada – jas parodyti? Linija tarp karštakošiškumo ir šaltakraujiškumo plonytė, o juk visiems norisi stovėti kažkur per vidurį. Mat jei emocijas reikšime per stipriai, aštria savo nuotaikų kaita galime gąsdinti aplinkinius, o dėl ūmaus būdo padaryti tai, dėl ko vėliau gali tekti gailėtis. O jei jausmus pernelyg slėpsime ir neleisime sau parodyti jokių emocijų, rizikuosime prarasti žmogiškuosius ryšius.

Taigi ir vėl prasideda amžinos aukso vidurio paieškos – be žemėlapio ir nurodinėjimų: norint jį surasti, teks pasikliauti savo nuojauta.

Atsidūrus emocijų mėsmalėje

Jei tenka važinėti viešuoju transportu piko valandomis, žinote, kad būtent tokiu metu vyksta pati tikriausia kova dėl vietos. Į autobusą sulipa tiek žmonių, kad galite jausti kiekvieno iš jų kvėpavimą. Vienas užkabina jūsų rankinę, kitas besimuistydamas užvožia alkūne. Tuo pat metu kitoje pusėje vienas keleivis paprašo nesistumdyti, o kitas jam piktai atšauna. Tik tiek ir tereikia, kad prasidėtų barnis, į kurį įsitrauktų beveik visi spūsties suerzinti keleiviai.

Ką daryti, kai visai netyčia atsiduriate konflikto židinyje? Pabandykite pergudrauti savo emocijas, neigiamas stengdamasi pakeisti teigiamomis. Vos pajusite, kad prisipildote pykčio, stenkitės galvoti apie tai, kas jums malonu, pavyzdžiui, apie brangaus žmogaus veidą. Stenkitės tai daryti kiekvieną kartą, kai jausitės supykusi. Žinoma, pirmaisiais kartais savo emocijų taip lengvai neapgausite, tačiau jei būsite atkakli, iš lėto pradės formuotis įprotis. Taigi išmoksite atskirti, kada verta išsilieti, o kada perdėta emocinė reakcija nieko gero neduotų. Pavyzdžiui, nereikia pulti rėkti ant moteriškės troleibuse, netyčia užkliudžiusios jus krepšiu, tačiau jei ji ignoruotų jus, tarsi būtumėte nematoma, ir net neatsiprašydama numestų savo krepšį tiesiai jums ant kojų, išreikšti nepasitenkinimą būtina.

Kaip numalšinti pyktį

Kiek kartų gailėjotės įsiplieskusi dėl smulkmenų? Aprėkėte vaiką, kad jis per daug klausinėja, siaubingai supykote, kad kolegė neatsiklaususi pasiskolino aplanką nuo jūsų darbo stalo, o ant vyro išsiliejote, kad šis ir vėl po valgio paliko neplautas lėkštes. Gerai, jei vėliau pavyksta viską užglaistyti atsiprašymais. Tačiau vieną kartą neapgalvoto pykčio žalos gali nebepavykti atitaisyti.

Pyktį galima išmokti suvaldyti. Tiesa, ne iki galo: jei žmogus išmoktų niekada nebepykti, taptų robotas. Tačiau išmokti pykstant išvengti kvailų poelgių – galima. Beje, patarimai, kaip suvaldyti pyktį, galioja ir kitoms emocijoms, ypač liūdesiui ir baimei.

• Pripažinkite, kad pykstate. Norėdama suvaldyti pyktį, pirmiausia turite jį suvokti. Deja, pyktį dažniausiai lydi neigimas: net jei raudonuojate iš įniršio, pasakyti “aš pykstu” vis dėlto sudėtinga.
• Nusiraminkite. Patarimas, regis, absurdiškas: juk visa pykčio bėda ir yra ta, kad ramiam išlikti sunku. Tačiau net primityviausias atsipalaidavimas daro stebuklus. Užsimerkite, giliai kvėpuokite, mintyse suskaičiuokite iki šimto ar prisiminkite jums patinkančią melodiją. Darykite viską, kas padėtų atsikratyti bet kokių minčių. Žinoma, pyktis neišgaruos vien atlikus kvėpavimo pratimus, tačiau bent jau sumažės matoma jo išraiška: nustos drebėti rankos, šiek tiek atsipalaiduos raumenys.
• Išsiaiškinkite savo pykčio priežastis. Jei savo pykčiui randate racionalią priežastį, vadinasi, galima ieškoti ir racionalaus sprendimo. O jei suvokiate, kad logiškai savo pykčio paaiškinti negalite, vadinasi, nebelieka ir dėl ko pykti.
• Pabandykite analizuoti situaciją. Pyktis – emocija, nemėgstanti analizės, todėl šitokiu būdu blėsta. Taigi kuo labiau gilinatės į situaciją, tuo silpnesnė tampa emocinė pykčio išraiška.
• Ieškokite sprendimų. Apgalvokite situaciją logiškai. Ką jūs galėtumėte padaryti, kad pašalintumėte pykčio priežastis? O ką turėtų padaryti kitas žmogus? Verta apie tai pasikalbėti.
• Nesitikėkite greitų rezultatų. Pykčio valdymas – ilgas mokslas, todėl iš pirmo karto pasikinkyti savo emocijų greičiausiai nepavyks. Tik kartojant tuos pačius metodus, atsirenkant geriausius ir mokantis iš klaidų galima valdyti pyktį: parodyti ten, kur reikia, o kai reikia – nuslėpti.