Viktoro Uspaskicho gangsteriai ir ašaras liejanti palydovė sutrinti į miltus. Kelios dešimtys „juodųjų“ milijonų, investuotų į Lietuvos politiką, ne tik nedavė laukiamų dividendų, bet ir patiems investuotojams gali sukelti pragaištingas pasekmes – politikos manipuliatoriai gali atsidurti kalėjimo kamerose. Seime kaip organizuota nusikaltėlių gauja besielgianti Darbo partija gali būti likviduota.

Pirmojo didžio apsivalymo viltis buvo nušvitusi po Rolando Pakso pašalinimo iš prezidento posto, šiurkščiai pažeidus Konstituciją ir sulaužius priesaiką. Jau tuomet visuomenei buvo praskleistas purvinos Lietuvos politikos užkulisių šydas. Kraupome nuo prezidento R.Pakso privačios retorikos, stebėjomės asmeninio verslo gangsterišku elgesiu, Rusijos straigtasparnių remontininko Jurijaus Borisovo chamišku elgesiu tyčiojantis iš mūsų Konstitucijos ir tiesiog nusiperkant Lietuvos pilietybę.

Įveikę anuos politinius sukčius lengviau atsikvėpėme. Buvo galima manyti, kad įvyks didysis apsivalymas ir tokio katastrofiško lygio politikos Lietuvos padangėje nebematysime. Tuomet įsitikinome, kad Lietuvos valstybė turi tinkamus ir efektyvius apsivalymo nuo Konstituciją peržengusių asmenų mechanizmus.

Deja, netrukus paaiškėjo, kad buvome naivūs, nes politinį sukčių ir manipuliatorių R.Paksą netrukus pakeitė dar „talentingesnis“ sukčius Viktoras Uspaskichas. Savo politinę imperiją jis jau seniai kūrė “Gazpromo” jam padovanoto tarpininkavimo milijonais. Kuo V.Uspaskicho pažadai buvo kvailesni, tuo dalis nevilties apimtų lietuvių jais labiau tikėjo. Girdėjome ir pažadus padaryti stebuklą per 1, 11, 111 dienų, vėliau pažadus minimalią algą padidinti iki 1509 Lt. Dalis lengvatikių jau buvo pradėję planuoti, kur dės taip netikėtai padidėsiančias pajamas. Už sėkmingesnio ir šviesesnio gyvenimo paraščių atsidūrę lietuviai pasiruošę griebtis bet kokio šiaudo ir yra linkę tikėti viskuo, kas jiems žadama. Politikoje, kaip ir laisvojoje prekių bei paslaugų rinkoje, galioja tas pats dėsnis: jei yra paklausa – bus ir pasiūla.

Fundamentali Lietuvos politikos problema – žiojinti milžiniška praraja tarp noro sukurti gerovės valstybę ir realių galimybių tai padaryti. Vis labiau akivaizdu, kad Lietuva šiandien kovoja ne tik dėl užsienio investicijų, galinčių paskatinti mūsų ekonomikos augimą ir jos perginklavimą moderniomis technologijomis, bet pirmiausia dėl liekančių Lietuvoje gyventi žmonių. Ne vienoje savivaldybėje investuotojai jau atsisako ketinimų kurti modernias įmones dėl elementarios priežasties – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo.

Po Antrojo pasaulinio karo Europoje sukurta gerovės valstybė buvo paremta pelningomis darbo vietomis, daug uždirbančiais žmonėmis, kurie galėjo mokėti didelius mokesčius. Atkūrę savo nepriklausomybę ir mes puoselėjome svaigų lūkestį įšokti į Europos gerovės valstybių traukinį. Bet netrukus supratome, kad to greitai padaryti nepavyks. Neįvertinome savo atsilikimo, sovietinio infantilumo, menko verslumo, prasto viešojo administravimo, menkavertės politikos ir didžiulės emigracijos pavojaus. Kurti savo modernią valstybę pasirodė daug sunkesnis uždavinys, nei aksominės revoliucijos keliu siekti  nepriklausomybės.

Tenka pripažinti, kad gerovės valstybės sukurti mums dar nepavyko. Vidutinio ekonominio sluoksnio gyvenimo malonumais naudotis gali tik menka visuomenės dalis. Ketvirtadalis lietuvių apskritai dirba tik už minimalią algą. O ir socialdemokratų žadami progresiniai mokesčiai gali būti pritaikyti tik porai procentų šalies gyventojų, kurie yra savo srities profesionalai ir paklausūs ne tik Lietuvoje, bet trokštami visame pasaulyje. Kairieji Lietuvos politikai dar nelabai suvokia, kad Lietuvai dėl jų gyvenimo tėvynėje teks rimtai konkuruoti. Tokia nepalanki demografinė, socialinė aplinka yra puiki dirva poliniam populizmui. Todėl perėję vieną apsivalymą susiduriame su kitais iššūkiais – naujais populistais.

Būtų nesąžininga nepripažinti, kad V.Uspaskicho gulbės giesmėje iš Seimo tribūnos, bandant sukelti parlamentarų gailestį, buvo pasakyta ir tiesos. Didžioji tiesa, arba vieša paslaptis, – politikoje yra daug „juodų“ pinigų. Politikai nesibodi imti iš verslininkų ir kitų politikų finansuotojų pinigus grynaisiais ir jais atsiskaityti už savo rinkimų kampanijas. Tai politinės partijos daro net ir įteisinusios politinių partijų nuolatinį finansavimą iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Godumas gali pražudyti. Anksčiau ar vėliau, peržengus tam tikras padorumo ribas, tai pasirodo viešojoje erdvėje ir pražudo godulio pinigams ir valdžiai apimtus politikus. V.Uspaskicho bei jo sėbrų atidavimas į prokurorų ir teismo rankas gali būti drąsiai vadinamas Didžiuoju Apsivalymu II. Visi nesusitaikiusieji su politine korupcija ir prisidėjusieji prie kovos su ja gali ramiai švęsti Kalėdas ir su dar didesne viltimi laukti Naujųjų metų.

Vis dėlto būtų klaidinga teigti, kad V.Uspaskicho kišeninė Darbo partija yra tiek pat „juoda“ kaip ir kitos politinės partijos. Kaip rodo Darbo partijai pateiktų kaltinimų įrodymai, ši partija buvo ir yra sisteminis Lietuvos politikos sukčius ir manipuliatorius, kurio visas partinės veiklos finansavimo mechanizmas buvo grindžiamas nusikalstama veikla. Už ES paramos suorganizavimą tam tikroms įmonėms buvo imamas 5 ar net 10 proc. mokestis ir šiais pinigais buvo finansuojama politika, kuri suteikdavo naujos galios ir įtakos o ši vėl buvo realizuojama priverčiant mokėti už Darbo partijos politines galimybes, paverstas tam tikriems ūkio subjektams išskirtinėmis finansinėmis galimybėmis.

Tai per excellance politinės korupcijos schema, kurios tokiu pavidalu ir tokiu mastu nedrįso realizuoti net Algirdo Brazausko partinė ūkinė nomenklatūra. Būtent tokia politinė korupcija ir yra pagrindinė Lietuvos piliečių nepasitikėjimo savo valstybe priežastis. Toks politinis veikimas, kurį realizavo V.Uspaskichas ir jo parankiniai, yra valstybės ir piliečio harmoningų santykių žlugdymas, neleidžiantis laisvai politinei konkurencijai sąžiningai varžytis dėl piliečių balsų per rinkimus. Jei nėra laisvų rinkimų, nėra ir demokratijos. Jei nėra demokratijos – tenka pamiršti ir gerovės valstybės kūrimo galimybes.

Bet po parlamentinio imuniteto panaikinimo V.Uspaskichui ir jo parankiniams galime drąsiai teigti, kad baltoji Lietuvos politikos dalis yra stipresnė už juodąją. Ir tai pagrindinė geroji pasibaigiančių 2012 m. žinia. Galime didžiuotis savo pajėgumu apsivalyti nuo populizmo pagimdytų manipuliatorių ir sukčių. Tai svarus ir rimtas argumentas, kad savo valstybės esame verti. Todėl “Veidas” 2012 metų žmogumi skelbia pilietį su baltomis pirštinėmis – aktyviai kovojantį su politine korupcija ir neprarandantį vilties, kad švarios rankos yra tikrasis Lietuvos politikos veidas.