Inga NECELIENĖ

Ir sostinė turi savo jūrą. Įvairiaspalvę, metalinę ir tekančią tam tikromis valandomis. Šios valandos piko, o jūra – automobilinė. Kiekvieną darbo dieną nuo ankstaus ryto ji ima srūti iš įvairių sostinės pašalių centrinės dalies link, o vakarop lyg per atoslūgį atsitraukia, nusėda miegamųjų rajonų kiemuose, užkardais dar neužtvertose parduotuvių aikštelėse. Ramuma įsivyrauja iki naujo ryto.

Daugiausiai gyventojų, daugiausiai automobilių (penktadalis visos šalies), daugiausiai ir problemų – taip galima apibūdinti kasdien su automobilių statymo sunkumais susiduriančių sostinės vairuotojų vargus.

Apmokestinti – lengviausia, bet ar nuo to kas nors pasikeis?

Iki birželio Vilniuje buvo įrengta 170 bilietų automatų ir 7451 mokama stovėjimo vieta. Bet į spalvotų mokėjimo zonų išvagotas gatves ir aikšteles užsukantiems vairuotojams, 2015 m. duomenimis, tekdavo užduotis rasti bent vieną iš maždaug 4 tūkst. laisvų stovėjimo vietų, nes beveik 3500 jų buvo išsipirkę nuolatiniai aplinkinių namų gyventojai. Dau­giaaukštėms automobilių aikštelėms, šalia kurių įsikurtų įvairaus transporto mazgai, statyti pinigų kol kas nerandama.

Ar dar ilgai Vilnius bus juosiamas mokamų zonų lankais?

Pateikimas – svarbiausia

Kasdienę metalo jūros tėkmę miesto valdžia bando paveikti apmokestindama gatves ir aikšteles, kurios centrinę sostinės dalį juosia vis storesniu lanku. Nuo birželio pradžios šis lankas dar praplatės – nuspręsta apmokestinti dar kelias iki šiol nemokamai mašinas glaudusias atkarpas.

Apmokestinti – lengviausia, bet ar nuo to kas nors pasikeis? Galbūt vienas kitas vairuotojas neapsikentęs persės į viešąjį transportą, keletas namų kiemų nuo svetimų mašinų antplūdžio atsitvers užkardais, bet šio sprendimo padariniai jau dabar aiškūs – bus užgrūstos šalia esančios nemokamos gatvės, kurias taip pat kažkada apmokestins.  Bet svarbiausia – tinkamai pateikti žinią, net jei toji žinia daugumai nemaloni.

Mokestink nemokestinęs – ir mokamų stovėjimo vietų trūksta, o apie esminius šios problemos sprendimus, be raginimo persėsti į viešąjį transportą, negirdėti.

Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė, kad nuo šiol sostinės centre ir Naujamiestyje automobiliai bus statomi tvarkingiau, mat dalyje šių mikrorajonų gatvių bus keičiama mašinų stovėjimo tvarka. Ką tai reiškia, nesunku atspėti: naujus mokesčius. Bet mokestink nemokestinęs – ir mokamų stovėjimo vietų trūksta, o apie esminius šios problemos sprendimus, be raginimo persėsti į viešąjį transportą, negirdėti.

Nebūtinai mašinomis kasdien kursuoja tie, kurie tingi nupėdinti iki artimiausios stotelės. Vieniems nuo namų artimiausia stotelė už kelių kilometrų, kitiems panašiu atstumu nuo viešojo transporto sustojimo vietos įsikūręs darbas. Be to, visuomeninis transportas ne visada prasuka pro reikiamą darželį ar mokyklą, juo nepatogu parsivežti sunkesnių pirkinių, o prekybos centrų mieste taip pat netrūksta.

Vietų ir tarifų politika

Centras, jo prieigos, praktiškai visas Senamiestis ir didžiuma Naujamiesčio gatvių bei aikštelių apmokestintos, bet ratus sukantys ir mokamos laisvos vietos ieškantys automobilių vairuotojai – sostinėje įprastas vaizdas. Visuomeninio transporto bilietų platinimu, tvarkaraščiais, keleivių kontrole ir automobilių stovėjimo paslaugomis užsiimančios savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ direktorės Modestos Gusarovienės tikinimu, stovėjimo vietų užimtumui piko metu viršijant 85 proc., jos nebeatlieka savo pagrindinės funkcijos. Tai reiškia, kad vairuotojai sugaišta daug laiko ieškodami laisvos vietos ir tą daro terš­dami aplinką.

Rinkliavos nuostatuose, patvirtintuose Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, nurodyta, kad jeigu stovėjimo vietų užimtumas piko metu viršija 85 proc., kyla poreikis peržiūrėti taikomus tarifus, o stovėjimo vietų užimtumas ir reguliuojamas tarifų politika.

Pernai metų pabaigoje buvo priimtas sprendimas sumažinti mokesčio už mėnesio trukmės automobilių statymą dydį: geltonojoje miesto zonoje jis sumažėjo nuo 87 iki 67 eurų, žaliojoje – nuo 43 iki 33 eurų. Sumokėjus rinkliavą už stovėjimą žaliojoje zonoje automobilį galima statyti tik šia spalva paženklintose vietose, o susimokėjus už geltonąją mašiną galima laikyti ir geltonojoje, ir žaliojoje miesto zonoje.

Kas geriau – turėti savo už mažiausiai 6 tūkst. eurų ar tenkintis gatve už 7,20 euro per metus?

Užtat šalimais apmokestintos brangiausios sostinėje mėlynosios zonos gyvenantiems vilniečiams leidimas metams statyti automobilį atsieina pigiau nei mėnesio rinkliava geltonojoje – 43 eurai (antrasis leidimas metams – 52 eurai). Mašinos statymas metams gyvenamąją vietą deklaravusiajam patalpoje, patenkančioje į žaliosios zonos ribas, tolygus įprastam vienos paros mokesčiui – 7,2 euro. Nusipirkti leidimą ir visus metus laikyti mašiną raudonojoje zonoje kainuoja 22 eurus, geltonojoje – 14 eurų. Gal čia taip pat viena priežasčių, kodėl apmokestintuose miesto ruožuose sunku rasti laisvą vietą.

Kas geriau – turėti savo už mažiausiai 6 tūkst. eurų ar tenkintis gatve už 7,20 euro per metus? 6–10 tūkst. eurų tektų pakloti už vietą mašinai pasistatyti Naujamiestyje, Birželio 23-iosios g., šalia naujų daugiabučių esančioje daugiaaukštėje aikštelėje. Pigiausia apatinė 6 tūkst. eurų riba – už automobilio vietą po atviru dangumi paskutiniame aikštelės aukšte, brangiausia viršutinė 10 tūkst. – už stovėjimą apatiniame aukšte.

Prie senųjų daugiabučių aikštelės taip pat per siūles braška. Juk sovietmečiu skaičiuota visiškai kitaip: vienas automobilis – tūkstančiui gyventojų. Remiantis 1999 m. įsigaliojusiu Statybos techniniu reglamentu, automobilių statymas prie atskirų objektų vertintas skaičiuojant, kad tūkstančiui gyventojų tenka 400 automobilių. Tuomet daugiabučiams buvo nustatyta 0,8 stovėjimo vietos kiekvienam butui, o 10 proc. šio skaičiaus numatyta lankytojams. Taigi prie šimtą butų turinčio daugiabučio nuo 1999-ųjų turėjo atsirasti mažiausiai 88 mašinų stovėjimo vietos.

Dabartinė pakoreguota daugiabučių tvarka – viena automobilio vieta vienam butui toliau nuo centro esančiuose rajonuose (tokiuose kaip Pašilaičiai, Lazdynai ar Baltupiai), 0,75 stovėjimo vietos arčiau centro įsikūrusiuose mikrorajonuose (Naujamiestyje ar Žvėryne) ir 0,5 stovėjimo vietos Senamiestyje.

Gyventojų mažai, rūpesčių daug

Palyginti su kitomis Europos sostinėmis, Vilnius – mažiausiu gyventojų tankiu pasižyminti sostinė, kurios viename kvadratiniame kilometre išsitenka 1400 žmonių (galima palyginti: Kopenhagoje – 6700, Varšuvoje – 3400, Taline – 2800, Prahoje – 2500, Rygoje – 2300 žm./kv. km). Kita vertus, mažas tankumas lemia brangias paslaugas – tiek socialines, tiek transporto. Daugelyje Europos miestų automobilių statymas centre ir senamiestyje yra rimta bėda, kurią miestai sprendžia įvairiai – vieni draudžia eismą, kiti peržiūri tarifus, dar kiti apmokestina įvažiavimą į senamiestį ar centrines jo dalis.

Jeigu neįmanoma išgyventi be automobilio, stovėjimo vietų poreikį galima sumažinti plačiai pasaulyje paplitusiomis transporto priemonių dalijimosi sistemomis.

Daugumą su metaline mašinų jūra, spūstimis susijusių keblumų padėtų išspręsti didesnis gyventojų sąmoningumas. Kaip rodo atlikti tyrimai, tik kas penktu automobiliu važiuoja daugiau nei vienas vairuotojas, automobilis vidutiniškai eksploatuojamas vos 5 proc. viso laiko, o likusius 95 proc. jis tiesiog stovi, tai yra užima stovėjimo vietą.

Būtina spręsti ne tik centrinės dalies, bet ir viso miesto mastu vyraujančias automobilių stovėjimo problemas.

„Jeigu neįmanoma išgyventi be automobilio, stovėjimo vietų poreikį galima sumažinti plačiai pasaulyje paplitusiomis transporto priemonių dalijimosi sistemomis – jų Vilniuje yra dvi. Kaip rodo Europos ir pasaulio miestų praktika, geriausia, kai senamiesčio erdvės skiriamos pėstiesiems, viešiesiems poreikiams tenkinti, o ne automobiliams. Būtina spręsti ne tik centrinės dalies, bet ir viso miesto mastu vyraujančias automobilių stovėjimo problemas. Tai yra kompleksinis sprendimas, kurio reikalauja tiek trumpalaikiam stovėjimui skirtos, tiek sostinės miegamuosiuose rajonuose esančios stovėjimo vietos“, – sako „Susisiekimo paslaugų“ direktorė.

Naujamiestyje, centro prieigose dirbančius ratuotus vilniečius dar prieš porą metų gelbėjo prekybos centrų aikštelės. Ir net parduodant nekilnojamąjį turtą, tarkime, šalia Savanorių prospekte esančio „Rimi“ prekybos centro kaip vienas pranašumų buvo nurodoma didžiulė dviejų lygių parduotuvės aikštelė, kurioje bet kuriuo paros metu nebūdavo sudėtinga rasti vietą, o pasimokyti automobilio statymo subtilybių dažnai užklysdavo ne tik pradedantys vairuotojai, bet ir mokinių prisisodinę vairavimo instruktoriai.

Dabar, net jei nebūtų 2 val. trukmės stovėjimo apribojimo ir pritaisytų užtvarų, šioje aikštelėje, ypač vakarais, kažin ar pavyktų vairavimo subtilybėmis užsiimti. Šalia išdygus naujiems daugiabučiams, o vietoje buvusios duonos kepyklos – ištisam daugiaaukščių kvartalui, labai tikėtina, kad didžiumą aikštelės užimtų nuolatiniai aplinkinių namų gyventojai. Vieta lauke automobiliui pasistatyti šalia namų, išdygusių buvusios duonos kepyklos teritorijoje, čia kainuoja 5500, požeminėje – 8 tūkst. eurų.

Pasijuto lyg nemokamos aikštelės

Per pastaruosius kelerius metus išaugus miestui, atsiradus naujų kvartalų ir ištisų mikrorajonų, išryškėjo didysis automatizacijos mastas. Nuo mašinų jūros ėmė dusti ne tik miesto centras ar jo prieigos, bet ir miegamieji rajonai, ypač naujieji. Statytojai įrengia stovėjimo aikštelių, požeminių vietų, bet visų pirma formulė „vienam butui viena vieta“ nebeatitinka tikrųjų poreikių, antra, šios vietos brangios, ne visi naujakuriai pajėgūs jas įpirkti.

Prieš kelerius metus su šia problema tikina susidūrę prekybos centrai, kurių aikštelės imtos naudoti kaip nuosavos. „Šią problemą stipriai juntame ir sprendžiame įvairiai. Pikt­naudžiaujančių ir automobilius paliekančių tikrai ne tiek laiko, kiek trunka apsipirkti, daug, todėl ir gražiuoju informuojame savininkus, kad iš mūsų aikštelių patrauktų mašinas, ir pranešame policijai, ir ribojame stovėjimo laiką, ir griebiamės užkardų. Daugiausiai bėdų miesto centre, Naujamiestyje ir naujuose miegamuosiuose rajonuose, todėl užkardų sistema veikia ir prie Mindaugo gatvėje esančios parduotuvės, ir Pašilaičiuose prie „Big“ centro“, – paaiškina „Maxima LT“ atstovė spaudai Renata Saulytė.

Kaip grybų po lietaus pridygusių aplinkinių biurų pastatų darbuotojų automobilių statymo aikštele pasijutusi Vilniaus centrinė universalinė parduotuvė nuo praėjusio rudens pradžios irgi ėmė gintis užkardais ir stovėjimo laiko ribojimu, nes automobiliais atvykstantys pirkėjai ieškodami vietos dažnai veltui sukdavo ratus.

„Užtverti, apmokestinti – pats drastiškiausias būdas, bet nesame kontrolės punktas, kuris galėtų sužiūrėti, kuris automobilis kiek laiko stovi, negalime bausti ar nuolat apeliuoti į žmonių sąmoningumą. Nesame suinteresuoti uždirbti iš aikštelių apmokestinimo, bet kitos išeities nėra, jeigu norime, kad mūsų pirkėjai rastų vietos mašinai pasistatyti ir būtų patenkinti“, – priduria R.Saulytė.

Judėjimo mieste alternatyvos

Kol vieni atsargiai pratinasi prie minties, kiti aktyviai naudojasi. Prie aktyviųjų priskirtini miesto svečiai užsieniečiai. Tokią išvadą galima padaryti pabendravus su jau kelerius metus sostinėje veikiančių transporto priemonių – dviračių ir automobilių nuomotojais.

Jau ketvirtą sezoną vilniečiams ir sostinės svečiams dviračių nuomos paslaugas teikianti „CycloCity Vilnius“ konkurentų neturi, o trečius metus Vilniuje automobilius nuomojanti „CityBee“ nuo šio pavasario rinka dalijasi su mažus elektromobilius „Wolkswagen e-UP“ siūlančia „Spark“.

Tiek dviračiais, tiek nedideliais automobiliukais judėti mieste nuo vieno nuomos punkto prie kito nėra brangu. Ypač dviračiais, kuriais naudotis pirmąjį pusvalandį nieko nekainuoja, tereikia įsigyti norimos trukmės narystę (viso sezono atsieis 19,90, mėnesio – 3,90, trijų dienų – 2,90 euro).

Darbo dieną apie 11 val. viename iš dviračių nuomos punktų Upės g. iš 18 dviračių stovi penki. Vieną iš likusių penkių rakinantis vilnietis Arvydas paskubomis tarsteli, kad vėluoja pas gydytoją – automobiliu įveikti atkarpą iki Pylimo gatvės spėtų, bet klausimas, ar rastų kur jį pasistatyti, o dviračių nuomos punktas visiškai šalia poliklinikos, todėl ir nusprendęs važiuoti dviračiu. „Per nemokamą pusvalandį daugumą reikiamų taškų mieste nesunkiai galima pasiekti, todėl kai darbo metu ar per pietų pertrauką kažkur prisireikia skubiai nuvažiuoti, imu dviratį – ir pajudu, ir už mašinos stovėjimą nereikia mokėti“, – skubriai užguldamas dviračio pedalus paaiškina maždaug trisdešimtmetis vyras.

Trumpalaikė automobilių nuomos paslauga – tai lyg per vidurį tarp važinėjimo nuosava mašina ir taksi. Pavyzdžiui, su „CityBee“ pirmieji 50 km nieko nekainuoja, o tolesnės ne daugiau kaip valandos važiavimo kainos svyruoja nuo 5 iki 13 eurų per valandą – priklauso nuo mašinos markės. „Spark“ pranašumas – automobilį galima palikti ne specialiame punkte, o bet kurioje vietoje Senamiestyje. Pirmųjų 15 min. važiavimo kaina – 3 eurai, kiekviena paskesnė minutė – 20 centų. Trūkumas – dar palyginti nedidelis automobilių parkas.

Net jeigu nuomos punktai yra netoliese darbo ir namų, kasdien kursuoti nuomojamais automobiliais būtų brangoka. Bet retkarčiais ekonomiška nuvykti ten, kur tiesiogiai viešasis transportas nevažiuoja, kelionės atstumas neilgas, o važiuojant nuosava mašina grėstų susidurti su transporto priemonių prigrūsta brangia raudonąja arba, dar blogiau, mėlynąja zona, po kurią neabejotinai zuitų ne vienas skubantis, besinervinantis, bet vietos mašinai pasistatyti vis tiek nerandantis vairuotojas.

Trumpasis „Veido“ interviu

Į klausimus atsako SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.

– Nuo birželio pradžios apmokestinta keletas naujų Vilniaus gatvių, bet tai problemos nesprendžia, tik tuština vairuotojų kišenes. Ar numatyta kokių nors esminių automobilių statymo sprendimo būdų?

– Mokamo stovėjimo bandantys išvengti vairuotojai savo transporto priemones palieka tose gatvėse, kuriose automobilių stovėjimas vis dar yra nemokamas. Chaotiškai statomi automobiliai kliudo tose gatvėse gyvenantiems, dirbantiems ir į jose esančius objektus atvykstantiems vilniečiams. Be to, neapmokestintose gatvių atkarpose pastebimas gerokai didesnis automobilių srautas, kurį ir sureguliuoja mokamas stovėjimas. Ilgametė patirtis rodo, kad mokamas stovėjimas ne tik sumažina automobilių srautus, bet ir užtikrina tvarkingesnį transporto priemonių statymą. Rinkliavomis ir sukuriamos laisvos stovėjimo vietos būtiniesiems poreikiams užtikrinti.

– Miestas sparčiai tankinamas, vietoj buvusių gamyklų kyla nauji gyvenamieji kvartalai, kuriuose įrengiama per mažai mašinų stovėjimo vietų (viena vieta vienam butui: ar ta vieta mokama, ar nemokama, ją gyventojas pirks ar ne – nesigilinama). Šitaip iš karto užprogramuojamos netolimos ateities problemos. Ar bandoma joms užbėgti už akių?

– Per 20 metų automobilizacijos lygis padidėjo tris kartus, o naudojimasis viešuoju transportu smarkiai krito. Ekstensyvi stovėjimo vietų ir pačių gatvių plėtra neišspręs automobilių problemos, ją netgi dar labiau padidins. Bendradarbiaudami su didžiųjų prekybos centrų, mokyklų, gamyklų, biurų atstovais stengiamės skatinti darbuotojus atvykti ne automobiliu – pritaikome viešojo transporto tvarkaraščius prie darbo, pamokų pradžios ir pabaigos laiko, įrengiame reikalingą infrastruktūrą patogiai laukti stotelėse ir pan.

Turime tikrai gerų jau įgyvendintų praktinių pavyzdžių – netoli Lukiškių aikštės Gynėjų gatvėje esanti Gynėjų stotelė atsirado šalia verslo centro UNIQ. Jame dirbantiems vilniečiams dabar gerokai patogiau grįžti namo po darbo, nes viešojo transporto stotelė pasiekiama vos per minutę ar dvi.

Vienas pagrindinių Vilniaus miesto susisiekimo tikslų, akcentuotų bendrajame ir specialiajame plane, yra intensyvaus transporto eismo „nukrovimas“ nuo miesto centrinės dalies, miesto centre pirmenybę teikiant viešojo transporto ir dviračių bei pėsčiųjų eismui. Pagal Vilniaus miesto iškeltus susisiekimo tikslus ir numatomas strategijas plėtoti verslo centrus Konstitucijos prospekte ir jo prieigose siūloma gerinti viešojo transporto kokybę: atnaujinti parką, didinti komfortą transporto priemonėse ir stotelėse, plėsti viešajam transportui skirtas A juostas (tada mažėtų važiavimo viešuoju transportu trukmė), įdiegti „Park&Ride“ sistemą, kuri mažintų lengvųjų automobilių srautą ir kartu mašinų stovėjimo vietų poreikį miesto centre, spūsčių susidarymo tikimybę, oro taršą, esant poreikiui didinti viešojo transporto priemonių kiekį, talpą, mažinti poreikį lengvaisiais automobiliais važiuoti į miesto centrą.

– Ankstesnė savivaldybės valdžia nestokojo viešojo transporto plėtros idėjų – kalbėta apie metro, tramvajų, rengtos brangios galimybių studijos. Ar dabar svarstoma apie kokią nors naują viešojo transporto rūšį?

– Šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas viešojo transporto skatinimui ir gerinimui – bus atnaujinta viešojo transporto sistema: tvarkoma infrastruktūra, vykdoma jos plėtra, tiesiami šaligatviai iki viešojo transporto stotelių. Turime viziją, kaip atnaujinsime transporto priemonių parką: tam bus ne tik pasitelktos lėšos iš Europos Sąjungos fondų, bet ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ iš savo lėšų įsigis naujų transporto priemonių.

Svarbus vaidmuo tenka ir privataus vežėjo konkursui – jis turės neabejotinos įtakos visai sostinės viešojo transporto sistemai, nes į ją įsilies naujas vežėjas su šimtu naujų transporto priemonių. Rengiamas darnaus judumo planas, kuriame bus numatyta susisiekimo plėtros strategija, apimsianti dviračius, viešąjį transportą, judėjimą pėsčiomis ir asmeniniu transportu.