Darbovietėse socialiniai tinklai daro daugiau žalos, nei naudos.

Praėjusią savaitę visame Užsienio reikalų ministerijos pastate buvo atjungtas socialinis tinklas “Facebook”. Pačiame feisbuke šis sprendimas traktuotas kaip neregėtai įžūlus išpuolis prieš internautų laisvę, ministerijos vadovybė buvo pasmerkta, o ministerijos darbuotojams pareikšta užuojauta.
Tikėtina, kad būsiu palaikytas visišku ufonautu, bet aš jokios užuojautos dėl šio sprendimo tikrai nereikšiu. Maža to, manau, kad jis yra teisingas ir net pavyzdinis. Tiesą sakant, feisbuką reikėtų atjungti ir visose kitose valstybės institucijose, taip pat universitetuose bei mokyklose.
Ne, nesu fundamentalistas iš Irano ir nemanau, kad patį feisbuką reikia uždrausti. Šis socialinis tinklas davė tikrai daug naudos (sumažino žmonių vienišumą, sumažino savižudybių skaičių, leidžia labai greitai susirasti reikiamą asmenį, suteikia galimybę žmonėms atsiskleisti), bet daro ir daug žalos. Jis yra negailestingas laiko rijikas, žmogaus blaškytojas, atsakingumo priešininkas, laiko, kuris turėtų būti skiriamas šeimai, kultūrai, miegui, naikintojas.
Esu linkęs manyti, kad ypač didelę žalą feisbukas daro jauniems žmonėms, kurie jame praleidžia po 4–6 valandas per parą. Jie patys nuo jo atsiriboti nebemoka. Tarkime, dažnai mėgstu užeiti į naująją Vilniaus universiteto biblioteką, kurioje studentams ir dėstytojams sudarytos tiesiog idealios sąlygos. Eidamas iš salės į salę dažnai užmetu akį, ką jaunuoliai veikia su savo kompiuteriais, ir matau, kad daugiau nei pusė sėdi feisbuke, “YouTube” svetainėje ar tviteryje. Man tai tikrai neatrodo normalu: ateiti į biblioteką ir tūnoti socialiniame tinkle.
Todėl ir manau, kad praktika riboti priėjimą prie feisbuko ar kitų socialinių tinklų valstybės įstaigose ir įmonėse, apskritai darbovietėse, taip pat mokslo institucijose yra gana išmintinga. Namie feisbuku ar tviteriu naudokitės iki pamėlynijimo ar pažaliavimo, nors ir po dešimt valandų per parą, bet darbe tai neturėtų būti norma. Tiesiog man tenka bendrauti su daugybe žmonių ir matau, kad ilgas lindėjimas socialiniuose tinkluose darbuotojams kenkia: jie tampa abejingi, susipykę su atsakomybe, darbus daro atmestinai, juose palieka daug klaidų, patys būna išsibarstę ir dažnai pervargę. Kaip redaktorius dažnai pastebiu, kad tų žurnalistų, kurie daug laiko leidžia feisbuke ir jau yra tapę nuo jo priklausomi, ir tų, kurie socialiniais tinklais nepiktnaudžiauja, darbo kokybė stipriai skiriasi.
Šiuos skirtumus jau senokai pastebėjo daugelis darbdavių, todėl ir imasi priešnuodžių. Ir ne tik mūsų Užsienio reikalų ministerija. Tarkime, Volstrite daugumoje korporacijų ir įstaigų blokuojamos prieigos prie „Facebook“, „Twitter“ ir „Gmail“ paslaugų, muzikos ir vaizdo įrašų platinimo svetainių. Taip daroma todėl, kad dirbant finansinėse institucijose būtinas nedalomas darbuotojų dėmesys, o socialiniai tinklai ir “YouTube” darbuotojus stipriai blaško.
Beje, visai neseniai, tai yra spalio mėnesį, socialiniuose tinkluose naršyti uždrausta ir Klaipėdos savivaldybėje. Informacinių technologijų specialistai nustatė, kad, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, virtualiems malonumams savo laiką skirdavo daugybė Klaipėdos savivaldybės darbuotojų. Įdomu tai, kad kai buvo apribota galimybė iš darbo kompiuterių prisijungti prie socialinių tinklų, savivaldybės interneto ryšiu parsisiunčiamų duomenų srautas sumažėjo perpus – nuo 300 iki 150-ies gigabaitų.
Tai dar vienas pavyzdys, kad bent darbovietėse feisbukas ir kiti socialiniai tinklai duoda daugiau žalos ir laiko gaišaties, nei naudos.