A. Ruginio nuotr.

Bloga žinia: pieniški šokoladai nebūtinai gaminami iš Alpių karvių pieno. Gera žinia: saldumynų sudėtinė dalis – Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkyje Biržų rajone primelžtas pienas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Metų ūkininko apdovanojimą pelniusių ūkininkų gyvulių banda pastaraisiais metais išaugo taip, kad Stankevičiai ekologinio ūkio statusą turėjo išmainyti į gyvulių sotumą – ekologiško pašaro iš savų laukų 800 galvijų bandai nebeužteko. Tačiau ūkininkai didžiausiu metų pasiekimu laiko ne augantį ūkį ir ne Metų ūkininko apdovanojimą, o vaikų sprendimą minti tėvų pradėtus takus žemės ūkyje.

„Sūnus, studijuojantis Aleksandro Stulginskio universitete, yra pagrindinis mūsų kombainininkas, o viena dukra šiemet įstojo į agronomiją, kita studijuoja gydomąją mediciną. Tai mūsų gyvenimo tikslas: vaikai po truputį suka mūsų pėdomis, taigi galime matyti savo ūkio perspektyvą, gyvenimą ateityje“, – didžiausiu šeimos džiaugsmu dalijasi Parovėjos kaimo (Biržų r.) ūkininkė V.Stankevičienė.

Stankevičių pieno ūkyje dirba 32 žmonės, veikia du gamybiniai kompleksai, 8 fermose auginama 800 karvių, kasdien primelžiama 10 tonų pieno, o metinė apyvarta 2012 m. sudarė 11,2 mln. Lt (su investicijomis, 2014 m. be investicijų apie 4,5 mln. Lt.).

Lietuviškos ūkininko svajonės – Biržų rajono laukuose klestinčio ūkio paveikslas sulipdytas per 17 metų. Galima sakyti, sulipdytas beveik tiesiogine prasme: pirmąjį kaimyno padovanotą nebevažiuojantį traktorių 1998 m. Stankevičiai surinko iš metalo laužo. Padegėlių šeima su mažais vaikais, kažkada rankomis sėjusi javus, dar šiandien atsimena nerimą imant pirmąją paskolą, kelis hektarus dovanotos žemės ir 9 nuomotas telyčias, už kurių pieną nesumokėtų pinigų iš bendrovės jauni smulkieji ūkininkai reikalavo net su karstu.

„Šis ūkis – šeimos pasiaukojimo pavyzdys. Stankevičiai jį išpuoselėjo tik savo darbu. Dabar, kai visą pieno sektorių apėmusi krizė, pas juos vis tiek gražu ir tvarkinga. Be to, mes, asociacijos nariai, kartais pasisakome kietai, kategoriškai, o V.Stankevičius, mano pavaduotojas, ir jo žmona kalbasi žmogiškai“, – Stankevičius visaip giria Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.

Ūkininkavimo pradžia – kolchoze

800 ha gyvulininkystės ir 400 ha ploto ganyklų ūkis Biržų rajone suklestėjo po neįsivaizduojamų pastangų. Bet nuo nulio jį kūrė profesionalai – agronomė ir zootechnikas. V.Stankevičius sako, kad darbo kultūrą jiems įdiegė tėvai. Abu užaugę kaime, jie dar vaikystėje buvo išmokyti džiaugtis prinokusiu obuoliu.

Studijas baigusią V.Stankevičienę paskyrimas atvedė į „Vienybės“ kolchozą. Tačiau kolchozų griūties metais padalinio vadovės karjera truko tik kelis mėnesius. Jau birželį kolchozas ėmė skirstytis į žemės ūkio bendroves. Septynių jaunuolių kompanija atsiskyrė į Spalviškių kaimo žemės ūkio bendrovę, kurioje jauna agronomė buvo pasiūlytas vadovo postas.

„Tačiau buvau jauna, neturėjau praktikos, todėl nesiryžau vadovauti tam, kuo nebuvau tikra“, – tuometį sprendimą paaiškina pašnekovė. Ji pasirinko studijų grupės draugės pasiūlymą ir išvyko į komercinę ekspediciją – rinkti bičių nuodų į Sibirą. Altajaus krašte 4 jaunų absolventų grupė dideliame bitininkystės ūkyje pririnko nemažai šios vaistams naudojamos medžiagos. Tačiau maždaug pusės kilogramų bičių nuodų tą sezoną parduoti nepavyko – rinka buvo perpildyta.

Nors kelionė materialiai ir nepavyko, ji su kaupu atsipirko asmeniniame gyvenime: Altajuje susipažinę Stankevičiai vos grįžę iš kelionės iškėlė vestuves.

„Netrukus susilaukėme trijų vaikų, visi jie pametinukai. Dirbau virėja kavinėje, kai 1996 m. sudegė mūsų namas Anykščiuose. Kaip padegėliai atvykome į mano gimtinę, Biržus, kur tėvai mums padovanojo namą ir kelis hektarus žemės. Nuo tų kelių hektarų ir prasidėjo mūsų ūkis. Iš pradžių neturėjome nieko, prašėme kaimynų ūkininkų pagalbos, trąšas barstėme ir javus sėjome rankomis. O rudenį, kai nukūlėme miežius, net ir tų negalėjome parduoti, nes jie buvo drėgni“, – apie sunkius augalininkystės ūkio bandymus pasakoja V.Stankevičienė.

1998 m. pavasarį Stankevičiai įsigijo kelias kiaules – tokia buvo gyvulininkystės ūkio pradžia. „Pradėjome kurtis nuo nulio, neturėdami nieko“, – priduria ji.

Vėliau Biržų žemės ūkio akcinė bendrovė išnuomojo ūkininkams 9 veislines telyčias, nuo jų ir prasidėjo pienininkystės ūkis: atsirado veršelių, ūkis augo. Ūkininkė sako, kad geras vadovavimas ir gyvulininkystės išmanymas yra vyro zootechniko nuopelnas. Pienininkystės imtis juos paskatino tuometis „Rokiškio sūrio“ vadovas Antanas Trumpa, suteikęs ūkininkams ir pirmąsias paskolas. Rokiškio pieno bendrovės pageidavimu Stankevičiai ir tiekė ekologišką pieną.

Nors ūkininkauti pradėta tinkamai – banda veisiama iš gerų veislinių telyčių, primilžiais smulkieji ūkininkai nesiskundė, tačiau pirmieji bandymai parduoti ne nuosavų karvių pieną nebuvo sėkmingi. „Bendrovė neatsiskaitė už pieną, ūkis turėjo skolų. Važiavome į pieninę, prašėme sumokėti, nes mūsų ūkis kaipmat gali žlugti. Bendrovė atsiskaityti nenorėjo, o gal neturėjo galimybių, nes buvo sunki ekonominė situacija. Tada prie pieninės vartų nusivežėme „grabą“, sakydami, kad tai – mūsų gyvybės ir mirties klausimas“, – šiandien jau šypseną keliančią 15 metų senumo istoriją pasakoja V.Stankevičienė.

V.Stankevičius detaliai pasakoja karsto istoriją ir priduria, kad jų ūkis buvo vienintelis atgavęs pinigus iš bankrutavusios Biržų žemės ūkio akcinės bendrovės. „Nuo pavasario mums nemokėjo pinigų, kažkaip sugebėjome išgyventi vasarą, pramisti, jau turėjome ir samdomų darbuotojų. Be jokių pajamų sulaukėme rudens, aš nuvykau pas tuometį Biržų rajono merą Vytautą Zurbą ir paprašiau leidimo streikuoti. Pasirinkau streiko formą be rėksmų, be minios žmonių. Ant traktoriaus pasikabinau plūgą, ant jo galo – karstą ir vyžas. Karsto idėja kilo atsitiktinai, kai uošvių sodyboje radau du rankų darbo karstus ir sužinojau, kad mūsų tautos tradicija buvo iš anksto pasiruošti įkapes ir karstą, kuris būdavo laikomas ant viršugryčio. Taigi 4 valandą ryto vienas nuvykau prie pieninės vartų. Atėjo darbuotojai, vieni sakė, kad patys negauna atlyginimo, tad ko čia aš dar reikalauju, o kiti prisidėjo prie manęs. Po poros valandų atėjo bendrovės direktorė ir paprašė važiuoti iš čia, kol nesusirinko žurnalistai. Ji atnešė pinigus grynaisiais, aš pasirašiau, kad atgavau skolą. Apie 40 tūkst. litų“, – pasakoja ūkininkas.

Smetoniška skolininkų rizika

2001 m. Stankevičių atžalos dar buvo mažos, todėl ūkininkai įdarbino pirmuosius samdomus darbuotojus. „Vaikai buvo maži, negalėjau labai aktyviai įsitraukti į ūkio darbą, – prisimena V.Stankevičienė. – O šiandien ūkyje dirba 32 žmonės. Pieno ūkis – pagrindinė mūsų kaimo ir aplinkinių gyvenviečių darbovietė. Nedarbas Biržų rajone didelis, todėl stengiamės mokėti gerus atlyginimus, padėti savo žmonėms ir kitais būdais: padedame įsikurti, nusipirkti namus, duodame technikos jų asmeniniams ūkiams, skiriame telefonus, gelbstime nelaimės atvejais. Matyt, todėl darbuotojų turime net su atsarga. Jei vienas susirgtų ar išvyktų į užsienį, iškart pasisamdytume kitų žmonių.“

Stankevičiai laikosi pozicijos, kad ūkio stiprybė – ne technika ir ne karvės, o žmonės. Ūkininkai netaupo atlyginimų ir pagalbos darbuotojams sąskaita „Todėl, kad patys patyrėme sunkaus gyvenimo“, – trumpai nukerta V.Stankevičienė.

V.Stankevičius prisipažįsta, kad jam ne kartą kilo minčių viską mesti ir pradėti paprasto žmogaus gyvenimą – be paskolų, didelių investicijų ir atsakomybės už kitus: „Bet ryte atsikeli, vaikštai basomis po veją ir pagalvoji, kad reikėtų dar daug darbų padaryti. Po tą veją vaikščioti pradedi pavasarį, o rudenį, kai jau galima skaičiuoti viščiukus, pamatai, kiek žingsnių nuėjai ir kad viskas pavyko visai neblogai.“

Suklestėti moderniam ūkiui padėjo ir europinė parama (2004–2006 m. su ES parama įgyvendintų projektų vertė siekia 1,9 mln. Lt, 2007–2013 m. – 6,3 mln. Lt.). V.Stankevičienė dar prisimena, su kokia baime jie ėmė pirmąją paskolą. Nepaisant sėkmingo ūkininkavimo, paskolų jų ūkis neatsikrato: grąžinus vieną, atsiranda kita. „Siekdamas sukurti pažangų ūkį, be jų neapsieisi, nebent turi didelį pradinį kapitalą, – paaiškina ūkininkė. – Atsimenu, kaip 1998-aisiais buvo baisu pirmą kartą skolintis pinigų. Bankui tada įkeitėme tėvų dovanotą žemę. Tėtis sakė: „Smetonos laikais ūkininkai imdavo paskolas, o paskui jų ūkius parduodavo iš varžytynių. Vaikai, ar nebijote?“ Mes savimi pasitikėjome, skaičiavome, kad tikrai sugebėsime pinigus grąžinti. Bet vis tiek nerimo buvo, nes užstatėme brangiausią turtą – žemę.“

Skolinti ir iš ES struktūrinių fondų gauti pinigai nebuvo paleisti vėjais. Kiekvienas europinių pinigų lydimas projektas buvo ne šiaip paramos „įsisavinimas“, bet kilstelėdavo šeimos ūkį į aukštesnį lygį. „Pagal investicinę 2004–2006 m. programą mūsų ūkio modernizavimo projektas buvo pripažintas geriausiu šalyje. Po to, kai modernizavome pirmąją fermą, įsigijome traktorių, kombainą, iš šeimos ūkio tapome pramoniniu pieno ūkiu. Naujausias projektas – robotizuoti melžimo fermą – taip pat pakėlė ūkį į aukštesnį lygį. Po kiekvieno naujo projekto priimama dirbti daugiau žmonių“, – aiškina ūkininkė.

Iki Lietuvos įstojimo į ES Stankevičių ūkis buvo per smulkus, kad galėtų pasinaudoti  „Phare“ programos parama, tačiau Stankevičiai, kaip žinodami, dar gerokai iki paskelbtų paramos programų prioritetų ekologiniams ūkiams pasirinko teisingai – ekologinį ūkininkavimą. „Dar iki praėjusių metų buvome ekologinis ūkis. Bet kai gyvulių banda išaugo, savo žemėse užauginamais pašarais jau nesugebame išmaitinti visų gyvulių, todėl perėjome prie įprastinės gamybos“, – paaiškina V.Stankevičienė.

Robotai ir dešimt traktorių

Jau trejus metus Stankevičių ūkyje dirba didžiausias pieno melžimo robotas. Šeimos ūkis buvo pirmasis, kuriame įdiegta tokios apimties moderni melžimo technologija. Stankevičiai pirmieji Lietuvoje vienoje fermoje įkurdino net keturis tokius robotus. Robotų projektas kartu su kitomis išlaidomis – fermos įrangai, srutų rezervuarams, grūdų bokštams, pašarų ruošimo technikai – atsiėjo 4 mln. Lt. „Bet per trejus metus padidėjo primilžiai, taigi robotai atsipirko“, – džiaugiasi ūkininkė.

Sėkmingą pienininkystės verslą auginantys Stankevičiai siekia, kad ir kiti, net smulkiųjų pieno ūkių savininkai nebūtų skriaudžiami. V.Stankevičienė pasakoja, jog su vyru Vytautu, kuris, beje, yra Parovėjos kaimo bendruomenės pirmininkas, pasiūlė karvių augintojams burtis į kooperatyvą, kad smulkiųjų ūkininkų primelžiamas pienas perdirbėjus pasiektų kartu.

„Manau, kad pienas yra vienodai baltas ir už tokios pat kokybės pieną mokėti reikia vienodai. Žinoma, gali skirtis transportavimo, šaldymo išlaidos, bet už patį pieną skirtingai mokėti neteisinga, – apie smulkiųjų pieno ūkių diskriminavimą kalba V.Stankevičienė. – Labai blogai, kad nėra stiprių kooperatyvų, todėl kaimo bendruomenę raginame siekti, kad visų ūkininkų pienas būtų parduodamas kartu. Tada būtų galima uždirbti vien iš kainų skirtumo, dalį pelno skirti bendruomenės projektams, plėtrai.“

Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulienė sako, kad ūkininkai padėjo įkurti bendruomenės namus sename savivaldybės pastate, padeda gyventojams rašyti projektus bendruomenės aplinkai ir gyvenimo kokybei gerinti, rengia jaunimo stovyklas, organizuoja seminarus, pataria gyventojams žemės ūkio klausimais „Bendruomenei visada gerai turėti gerų ūkininkų“, – pripažįsta seniūnė.

Visą produkciją, kuri perdirbama į pieno miltelius, Stankevičių ūkis parduoda UAB „Hochdorf Baltic Milk“ (buvusi „MGL Baltija“, pervadinta pagal akcininkės Šveicarijoje pavadinimą), įsikūrusiai už 3 km nuo Stankevičių ūkio. „Anksčiau, kai gaminome ekologišką pieną, produkciją parduodavome kitoms įmonėms. O pažintis su šia bendrove prasidėjo natūraliai: atvykę jų vadovai norėjo pažiūrėti, kaip gyvena Lietuvos ūkininkai, todėl užsukdavo į mūsų ūkį. Nuo tokių vizitų ir prasidėjo europietiškas, draugiškais santykiais paremtas bendravimas“, – apie bendradarbiavimą su kaimynine įmone pasakoja ūkininkė.

Ši įmonė gamina ingredientus šokolado gaminiams, todėl visai gali būti, kad pieniškų šokoladų, gaminamų iš Alpių karvių pieno, ištakas galima rasti Biržų rajono ganyklose. Šeimai, artimiesiems ir pagal užsakymus ūkininkė spaudžia ir sūrius. Ypatingo recepto V.Stankevičienė neturi, bet sako labiau mėgstanti gaminti didelius proginius sūrius: „Atrodo, darai pagal tą patį receptą, bet kiekvienai šeimininkei sūriai išeina skirtingi. Turime savo krašto receptą, bet mažas ir didelis piršlienės sūriai skiriasi skoniu.“

Pramokę sūrių spaudimo paslapčių Stankevičiai ilgainiui planuoja atidaryti ir sūrinę.

Paklausta apie laisvalaikį, V.Stankevičienė užsimena, kad jie su vyru nėra poilsinių kelionių entuziastai – kelionės svetur pirmiausia būna susijusios su ūkio reikalais. Vytautas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, prieš dvejus metus lankėsi Izraelyje, stebėjo, kaip ūkininkaujama dykumoje. Vaidutė ne taip seniai kartu su asociacijos nariais vyko į Portugaliją. Tačiau Stankevičiai, kurdami ūkį, į užsienio patirtį nesidairė ir laikėsi savo plano.

„Anksčiau nebuvo ir tokių galimybių išvažiuoti pasižvalgyti svetur – ir dėl pinigų, ir dėl laiko stokos“, – priduria ūkininkė.

Šie metai V.Stankevičiui pirmi, kai ūkio galva gali planuoti atostogas ir laisvalaikį. Zootechniko išsilavinimą turintis ūkininkas neturėjo kam patikėti svarbiausių ūkio reikalų iki šio kovo, kai Stankevičiai į Biržų kraštą prisiviliojo du jaunus veterinarijos gydytojus, ūkyje atlikusius praktiką. Jauni specialistai ir perėmė dalį V.Stankevičiaus rūpesčių ūkyje.

„Jau galėčiau sau leisti pailsėti, bet turiu ydą – jaučiu lengvą stresą, noriu ranką pridėti, pamokyti. Tiesa, šiemet turėjau parą atostogų – su šeima nuvykome į Jūrmalą, – sako V.Stankevičius. – Manau, kad užsiauginsime specialistų. Labai nenoriu, kad žmonės emigruotų. Ne todėl, kad ūkyje nebus kam dirbti, bet todėl, kad jaunimui išvažiavus lieka tuštuma.“

Paklausta, kokia yra per 17 metų nuo nulio užauginto ūkio vertė, V.Stankevičienė sako, kad neaišku, pagal kokius kriterijus jį būtų galima įkainoti. Patiems ūkininkams jis brangus, bet pieno krizės metais vargu ar kas norėtų tokį ūkį įsigyti. „Jį galėtų paimti nebent už dyką. Kai būna ekonomikos pakilimas, niekas negalvoja apie ūkio likvidavimą, bet šiandien nei gyvuliai, nei pienas daug neverti“, – pripažįsta ūkininkė.

Prieš 17 metų kaimyno atiduotas nusidėvėjęs traktorius, kurį ūkininkai sulipdė iš atskirų varžtų, šiandien dar važiuoja. Pradėję nuo tokio metalo laužo Parovėjos kaimo ūkininkai jau turi 10 brangių „John Deere“ ir „Kreiss“ traktorių.

„Pirmasis traktorius tikrai keliaus ant pjedestalo – kaip mūsų ūkio pradžios simbolis“, – šypsosi „Veido“ ir Žemės ūkio rūmų 2014 m. ūkininkais išrinkti Stankevičiai. Jie laukia dar daug pavasarių, kad nuveiktų ūkyje tiek, kiek nori padaryti.