Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius Raimundas Petrauskas savo vadovaują įmonę iš duobės ištempė net du kartus.

Savaitraščio „Veidas“ sukviestos komisijos Metų vadovu išrinktas „Schmitz Cargobull Baltic“ gen.direktorius R.Petrauskas – Panevėžyje žinomas ir gerbiamas žmogus. Būtent jam ir tenka didžiausias nuopelnas už tai, kad šiame mieste įsikūrusi moderni vokiečių kapitalo gamykla, kurią net koncerno savininkai vokiečiai nesigėdija parodyti savo svečiams, o lietuvių inžinierių sukurtus produktus kopijuoja konkurentai kitose šalyse. Kaip jam tai pavyko? R.Petrausko karjeros keliu pasekę „Veido“ žurnalistai įsitikino, kad viską nulėmė dar vaikystėje pasireiškęs atkaklumas.

Organizatoriaus gabumai išryškėjo vaikystėje

R.Petrauskas gimė tremtinių šeimoje Irkutske, o kai jam buvo pusantrų metų, tėvai grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Ventos gyvenvietėje Akmenės rajone. 5-6 klasėje R.Petrausko klasės auklėtoju buvęs Ventos gimnazijos mokytojas Bronislovas Danikauskas pamena, kad Raimundas nuo pat pradinių klasių turėjo organizatoriaus gabumų ir lyderio savybių.
„Jis buvo klasės, mokyklos renginių organizatorius, iniciatyvus, loginio mąstymo vaikinas. Mokykloje su klasės draugu įkūrė estradinį orkestrėlį, kuriam pats ir vadovavo. Nuo pat penktos klasės Raimundas tiek klasėje, tiek mokykloje buvo autoritetas ir jau mokykloje žinojo, ką studijuos ir kuo bus“, – apie R.Petrauską atsiliepia buvęs auklėtojas B.Danikauskas. Kiti jį mokę mokytojai pamena, kad tėvai labai rūpinosi sūnaus mokymosi ir elgesio rezultatais, o pats Raimundas buvo apsiskaitęs, mėgiamas klasės draugų.
Nuo pat mažų dienų p.Raimundui patikdavo tikslumas, jis nemėgo tuščiažodžiauti ir nieko neveikti. Abu tėvai dirbo gamyklose – mama ekonomiste, tėtis inžinieriumi, tad nieko keisto, kad vaikiną dar mokykloje traukė tikslieji mokslai, o universitete jis pasirinko inžinieriaus specialybę. R.Petrauskas buvo aktyvus jaunuolis, nuo pat mažų dienų laisvalaikiu pasinėręs į muziką ir sportą. Dar būdamas moksleivis kelis metus jis mokėsi Panevėžio sporto mokykloje (futbolo klasėje), tačiau susilaužė koją ir supratęs, kad sportinių aukštumų nebepasieks, grįžo į Ventą. Studijų metais dainavo ansamblyje „Nemunas“, draugų kompanijoje brazgindavo gitara ir įvedė tradiciją bendrabučio kieme spardyti kamuolį. „Jis buvo tarsi muzikinė kompanijos siela“, – pamena „Nemuno“ ansamblyje su p.Raimundu kartu dainavęs bendrovės „Dalsa“ direktorius Saulius Tumas.
Beje, muzika ir sportas R.Petrauską lydi iki šių dienų ir leidžia atsipalaiduoti po įtemptų darbų. Kasmet su draugais, kolegomis ar šeima R.Petrauskas leidžiasi į žygius baidarėmis ar valtimis, o kaip tvirtina jo bičiulis nuo studijų laikų Kęstutis Lukoševičius, neatsiejamas jų kelionių atributas yra R.Petrausko gitara.

Prikėlė įmonę iš numirusių

Dar mokyklos laikais išryškėjo ir R.Petrausko suinteresuotumas galutiniu rezultatu, o ši savybė laikui bėgant tik stiprėjo. Visi „Veido“ kalbinti R.Petrausko draugai ir buvę kolegos jį charakterizavo kaip itin pareigingą žmogų, kuris su žemaitišku užsispyrimu darbą atlieka nuo pradžių iki galo ir pasiekia tai, ką yra suplanavęs. „Raimundas savo požiūrį gali įrodinėti labai įtikinančiai ir argumentuotai“, – pabrėžia jo bičiulis K.Lukoševičius.
Būtent šios savybės ir leido R.Petrauskui atsidurti ten, kur jis yra dabar – vadovauti vienai pažangiausių Vokietijos koncerno įmonių „Schmitz Cargobull Baltic“, gaminančiai izoterminius kėbulus, priekabas ir puspriekabes. O juk viskas galėjo baigtis visai kitaip. Pabaigęs tuometinį Kauno politechnikos instituto Mašinų gamybos fakultetą ir įgijęs konstruktoriaus specialybę, R.Petrauskas gavo paskyrimą dirbti kompresorių gamykloje ir paskui žmoną atsekė į Panevėžį. Neilgai trukus sužavėtas tuomet fantastiškai skambėjusios idėjos – gaminti namelius ant ratų, prisijungė prie naujai įkurtos įmonės „Auviga“.
„Tai man atrodė be galo perspektyvu ir įdomu. Savo rankomis brėžinius sukurdavome, pagamindavome namelius. Su pirmuoju netgi teko nuvažiuoti apie porą tūkstančius kilometrų į Toljatį, kadangi bendradarbiaudavome su ten įsikūrusia „VAZ“ automobilių gamykla. Gaminys buvo sutiktas didelėmis ovacijomis ir gamyklos darbuotojai tiesiog skyriais ėjo žiūrėti, kaip mums pavyko“, – įsimintiną ir nutrūktgalvišką kelionę prisimena R.Petrauskas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įmonės padėtis ėmė sparčiai prastėti – blokados laikais niekam poilsio namelių nereikėjo, tad lietuviai pradėjo gaminti prekybai skirtus kioskus ant ratų, vėliau – izoterminius kėbulus maisto produktų pervežimui. Vienas iš buvusios „Auvigos“ įkūrėjų Virginijus Paulauskas prisimena, kad kai įmonės likimas pakibo ant plauko, visas kolektyvo branduolys išbėgiojo į lengvesnius vandenis – kurti nuosavų verslų. Tais laikais atsivėrė daug perspektyvų, tačiau R.Petrauskas užsispyrė ir liko įmonėje. Kai kurios buvusių R.Petrausko bendražygių žmonos dar ir dabar pabara savo vyrus: „Matai, kiek pasiekė Raimundas? Reikėjo ir tau likti įmonėje!“.
Likus sunkias dienas išgyvenančioje įmonėje kruopštus ir nuoseklus jauno specialisto darbas neliko nepastebėtas vadovų. „Man atrodė, kad darbas įdomus, tad nusprendžiau nesiblaškyti ir dirbti – tapau vyr. konstruktoriumi, technikos vadovu, o galiausiai man pasiūlė bankroto administratoriaus darbą“, – pasakojo R.Petrauskas.
Tapęs bankroto administratoriumi, jis ėmė ieškoti investuotojų, kurie galėtų įmonę prikelti antram gyvenimui. Ieškojo atkakliai – išsiuntė daugybę laiškų į įvairias užsienio kompanijas, vyko į parodas, domėjosi, kurie užsienio vadovai palankesni Rytų šalims. „Suradau kompaniją, kurios vadovai man pasirodė labai užsispyrę, gyvenantys tuo verslu, labai daug investuojantys, nesiblaškantys. Sėdome į „opeliuką“ ir nuvažiavome su kolegomis į Belgijoje vykstančią parodą, kur susitikome su buvusiu „Schmitz Cargobull“ vadovu Berndu Hoffmannu – prieš tai buvau sužinojęs, kad jis pakantus Rytų Europai, tiki šiuo regionu. Jis buvo tas žmogus, kuris sutiko bendradarbiauti ir po kažkiek laiko koncernas tapo mūsų nauju savininku“, – lūžio tašką įmonės istorijoje įvardija R.Petrauskas.
„Visi galvojome, kad įmonė žlugs, bet jei Raimundas turi tikslą, per savo darbą ir atkaklumą jį visada pasiekia“, – pabrėžia visą R.Petrausko karjeros kelią stebėjusi buvusi kolegė Neringa Miltienienė.
Tiesa, net suradus potencialų investuotoją nebuvo taip lengva jį prisikviesti. Vokiečiai iš pradžių nutarė lietuvius išbandyti ir nuolat kėlė vis naujas užduotis. „Išgirdę sąlygas, eidavome jas vykdyti – naktimis, šeštadieniais, sekmadieniais. Suprasdami, kad jei pagaminsime, ko vokiečiams reikia, greičiausiai būsime įdomūs ir tai padės jiems apsispręsti“, – dar kartą savo atkaklumą paliudija vadovas.
Galiausiai vokiečių koncernas įžengė į Lietuvą, o R.Petrauskas savo vadovavimo metais sukūrė modernią įmonę. Antrą kartą iš krizės R.Petrauskas bendrovę jau gelbėjo 2009 metais, kai apyvarta krito 80 proc., teko perpus mažinti darbuotojų ir beveik metus gyventi negaunant jokių pajamų. Pasitarus su darbuotojais buvo sutrumpinta darbo savaitė ir susitarta, kad kai nėra užsakymų, darbuotojai mokysis, kurs naujus gaminius, tobulins procesus ir ruošis geresniems laikams. Tokia strategija pasiteisino ir 2011 metai įmonės istorijoje buvo rekordiniai. 2010 m. įmonės apyvarta siekė daugiau nei 197 mln. Lt, o 2011 m. – 299,7 mln. Lt. Pernai “Schmitz Cargobull Baltic“ rinkai taip pat pristatė naują gaminį – lietuvių inžinierių sukurtą autotraukinį-šaldytuvą.

Garsėja kaip novatorius

Kolegos tvirtina, kad R.Petrauskas – reiklus vadovas, gebantis užkrėsti kolektyvą savo idėjomis. Jis taip pat nuolat ieško naujų galimybių. „Jei atsisėsi ir užmigsi ant laurų, rytoj tavęs neliks. Stebime, žiūrime, kaip keičiasi rinka, nes prieš dešimt metų produktų gyvavimo ciklas buvo ilgesnis, o šiuo metu labai trumpėja – pernai sukurtas produktas nebūtinai atneš sėkmę šiemet“, – įsitikinęs R.Petrauskas.
Pažįstami ir draugai pabrėžia, kad R.Petrauskas laikosi duoto žodžio, visuomet būna taktiškas, kuklus ir mandagus. Paprastai bendrauja ne tik su savo senais draugais, bet ir darbuotojais – ranką paspaus ir pasiteiraus, kaip sekasi ir skyriaus vadovo, ir paprasto darbininko.
Panevėžiečiai pasakoja, kad „Schmitz Cargobull Baltic“ – vienas geidžiamiausių darbdavių mieste. Nenuostabu, nes pernai vidutinis atlyginimas įmonėje siekė 4,1 tūkst. Lt, o kompanijos vadovas vadovaujasi nuostata – jei įmonei sekasi, tai turi pajusti ir darbuotojai.
Beje, Panevėžyje R.Petrauskas garsėja kaip novatorius ir labai veiklus žmogus, tad jo pažįstami seka naujienas apie įmonėje pritaikytas naujoves. Diegdami pažangią „Lean“ gamybos sistemą, įgalinančią darbuotojus dirbti taupiai ir protingai, atsisakant nereikalingų veiklų, lietuviai savo produktyvumu net pralenkė kolegas vokiečius. „Analogiška Vokietijos gamykla gamina 4-6 transporto priemones per 8 valandas, kai mūsų komanda – 16-18 vienetų“, – lygina R.Petrauskas.
Vadovas džiaugiasi, kad lietuviai ne pritaiko vokiečių sukurtas technologijas, bet patys kuria naujus gaminius, o įmonės inžinieriai vertinami koncerno mastu: „Tam tikrų specifinių, Skandinavijos rinkai skirtų produktų kūrime, išvystyme ir išbandyme mūsų inžinierių komanda užima vieną svarbiausių vietų visame koncerne“.
O paklaustas kuo labiausiai didžiuojasi per savo, kaip vadovo, karjerą, ilgai nedvejoja: „Tai – sėkmės istorija: kad ant įmonės durų nebuvo užkabinta spyna, kad pavyko suburti šaunią komandą, žmonės turi pažangias darbo vietas, klientus, rinkas. Tai sukurta ne mano, o mano komandos“.

„Veido“ dosjė

R.Petrauskas, „Schmitz Cargobull Baltic“ generalinis direktorius, 48 metai
Išsilavinimas: Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę, Kauno technologijos universitete baigė gamybos vadybos magistro studijas
Pomėgiai: buriavimas, kalnų slidinėjimas, važinėjimas dviračiu, kelionės, poilsis prie jūros ir miške, verslo knygų skaitymas
Pirmi uždirbti pinigai: būdamas penktoje klasėje dirbo kolūkyje ir gavo 12 rublių, už kuriuos nupirko mamai kvepalų.
Šeima: žmona Jolanta, sūnūs Žilvinas ir Paulius

Apie įmonę

Apyvarta (mln. Lt)
2010 m.     197
2011 m.     299,7
Darbuotojų skaičius     270
Atlyginimų vidurkis 2011 m.     4113 Lt