Metų žmogaus titulą „Veidas“ šiemet nutarė skirti Generalinės prokuratūros prokurorui, valstybės kaltintojui Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje Sauliui Verseckui, kartu su komanda įrodžiusiam Lietuvą apvaginėjusio ir ne vienus metus iš mūsų valstybės besityčiojančio Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskicho kaltę.

Savaitraštis „Veidas“ tęsia prieš metus pradėtą tradiciją ir baigiantis 2013-iesiems vėl skelbia Lietuvos metų žmogų. Pernai šį titulą skyrėme pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ organizatoriams ir dalyviams, pasisakantiems prieš balsų pirkimą rinkimuose ir neskaidrią politiką, o šiemet Metų žmogumi skelbiame Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą Saulių Versecką, kurio darbas, principingumas ir ryžtas labiausiai prisidėjo prie to, kad pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl stambaus masto sukčiavimo realiomis laisvės atėmimo bausmėmis būtų nuteisti valstybės valdyme dalyvaujančios partijos lyderiai.
Jei prokurorai bei teismai ir toliau, šią bylą nagrinėjant aukštesnėse instancijose, nuosekliai ir aiškiai demonstruos, kad tiesa bei teisingumas Lietuvoje vis dėlto yra aukščiau už nešvarius pinigus, korumpuotą politinę įtaką ir daugelį metų toleruotą Viktoro Uspaskicho „bezpridielą“, tai bus posūkis į naujos kokybės politiką valstybėje, o gal netgi lems visuomenės pasitikėjimo teisėsauga lūžį, nes praėjus 23 metams po nepriklausomybės atkūrimo vis dar labiau tikima ne tuo, kad prieš įstatymą lygūs visi, o tuo, kad kai kurie prieš jį yra lygesni.

Svari Temidės pergalė prieš juodus pinigus ir nešvarią politiką

Didžiausias Lietuvos politikos sukčius, iki kaklo prisišiukšlinęs tiek politikoje, tiek versle, Darbo partijos įkūrėjas ir buvęs ilgametis pirmininkas, Seimo narys V.Uspaskichas neseniai vienoje televizijos laidoje išsitarė, kad teismuose jis yra visiškai neįtakingas. Suprask, tai galima spręsti po šių metų liepos mėnesį Vilniaus apygardos teismo priimto nuosprendžio, pagal kurį Darbo partijos vedlys su savo parankiniais buvo nuteisti dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir sukčiavimo: V.Uspaskichas už grotų pasiųstas ketveriems, jo dešinioji ranka Seimo narė Vitalija Vonžutaitė – trejiems, partijos buhalterė Marina Liutkevičienė – vieniems metams, ir tik tuomečiam Seimo vicepirmininkui, vienam Darbo partijos vadovų Vytautui Gapšiui skirta ne laisvės atėmimo bausmė, o 35,7 tūkst. Lt bauda.
Taigi, anot paties V.Uspaskicho, šis nuosprendis liudija, kad jis teismams įtakos neturi. Priešingu atveju jo galbūt būtų nenuteisę, bet nuteisė, ir nuteisė taip pat, kaip ir kitus kaltinamuosius tokiose bylose, kurių mūsų teismuose kasmet nagrinėjama šimtai. Šįsyk skirtumas toks, kad lig šiol dėl juodosios buhalterijos visada įkliūdavo tik įmonės, o čia teisiama UAB principu veikianti politinė partija ir jos vadovai.
„Jokių bandymų daryti įtaką šioje byloje nebuvo. Nei man skambino, nei prašė, nei aš pats kur nors vaikščiojau“, – šiandien teigia vienas iš nuosprendį V.Uspaskichui priėmusios Vilniaus apygardos teismo kolegijos teisėjų Arūnas Kisielius.
Šis teisėjas, praeityje nagrinėjęs kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo bylą, o 1998 m. realia laisvės atėmimo bausme nuteisęs pirmą Lietuvos istorijoje politiką – iš verslininko kyšį paėmusį Seimo narį Audrių Butkevičių, apie Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą kalba kaip apie visiškai eilinę savo teisinėje karjeroje, nes rezonansinės bylos stebina visuomenę, bet ne kone nuolat su jomis susiduriančius teisėjus.
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius taip pat siūlo visuomenei nežiūrėti į šią bylą kaip į tokią, kuriai išnagrinėti mūsų teisėjams reikėjo ypatingos drąsos ar ryžto. „Geriausia esant tokioms situacijoms teismui nesidairyti į jokią pusę – nei į kairę, nei į dešinę, o tiesiog vykdyti savo funkcijas. Aš manau, kad šioje byloje teisėjai paprasčiausiai dirbo savo darbą, kurį dirba kiekvieną dieną. Tai buvo normalus baudžiamasis procesas, teismas privalėjo išnagrinėti šią bylą ir ją išnagrinėjo, tiesa, dar ne iki galo. O dėl to, kad teisiama partija, tai netampa kokiu nors didvyrišku poelgiu, nes teisėjas lygiai tą patį būtų padaręs bet kurioje kitoje byloje“, – tvirtina V.Nekrošius.
Gal bandymų vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis pakreipti bylą kita linkme ir būta, bet rezultatas vis tiek yra toks, koks ir turėjo būti: teisėsaugos institucijoms tai nesutrukdė savo darbo atlikti iki galo, surinkti pakankamai V.Uspaskicho kaltės įrodymų ir galiausiai priimti nuosprendį teisme. Ir dabar jau visai nebesvarbu, kad vien pirmoje instancijoje byla dėl daugiau nei 24 mln. Lt neapskaitytų pajamų ir 23 mln. Lt išlaidų buvo nagrinėjama penkerius metus ir kad vienu metu jau buvo rimtai pakvipę net šios bylos senatimi. Faktas toks, kad, nepaisant nei Darbo partijos dydžio ir svarbos, nei jos vadovų užimamų postų bei juodų milijonų, kuriais jie netrukdomai disponavo, Temidė šį kartą nugalėjo.
Iš tiesų geriausia, kai nei prokurorai, nei teisėjai, nei kiti pareigūnai dirbdami su konkrečia byla nesižvalgo į šalis, nesivelia į kurstomas intrigas ir nekuria scenarijų, kokios reakcijos jų sprendimai turės visuomenėje, o tiesiog dirba savo darbą – vadovaudamiesi įstatymais, objektyviai, sąžiningai ir principingai. Nepaisant atkaklių bandymų Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą politizuoti (kaltinamieji viso proceso metu rodė pirštais į rūmus S.Daukanto aikštėje, bet faktų, įrodančių mėginimą su jais susidoroti, taip ir nepateikė), visos aplinkybės rodo, kad taip buvo ir šį kartą, – teisėsauga tiesiog atliko savo darbą.
Vertindamas pirmos instancijos teismo teisėjų darbą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius teigė neturintis abejonių, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai šią bylą išnagrinėjo sąžiningai. “O jei buvo padaryta klaidų, tam ir yra instancinė sprendimų patikra – iš pradžių apeliacija, po to kasacija, – pabrėžia G.Kryževičius. – Apskritai kalbos apie įtakos darymą teisėjams dažnai būna perdėtos. Visa teismų valdžia sutelkta mūsų pačių – Teisėjų tarybos rankose, teisėjo negali nei nubausti už kažką, nei galų gale užkirsti kelią jo karjerai. Man akivaizdu, kad eilinis teisėjas yra pats nepriklausomiausias asmuo.“
G.Kryževičius įsitikinęs, kad Lietuva šiandien turi pakankamai tvirto stuburo teisėjų korpusą, atsparų bet kokiems bandymams kištis į teisėjo darbą. „Apygardos teismuose dirba patyrę teisininkai, jau ne jaunuoliai, kurie nebijo priimti sprendimų ir yra matę šilto ir šalto, todėl gali atlaikyti tą krūvį. Vienas teisėjas išnagrinėja apie 300 baudžiamųjų bylų per metus, jų yra gausybė įvairiausių, taip pat ir rezonansinių. Ir ta bylų įvairovė taip pat suteikia teisėjo stuburui tvirtumo. Darbo partijos byla išsipūtė į fenomenalų reiškinį todėl, kad joje dalyvauja įdomūs, charizmatiški politikai, ir tai kelia visuomenės susidomėjimą“, – aiškina Teisėjų tarybos pirmininkas.