Tūkstančiai lietuvių jau aplankė Pietryčių Azijos šalis, tokias kaip Tailandas, Vietnamas ar Malaizija, tačiau tik vienas kitas keliautojas užsuka į neseniai sienas atvėrusį Mianmarą, stebinantį nežemišku pagodų grožiu, auksinėmis Budos statulomis ir budistine ramybe.

Dar visai neseniai galimybė pasižvalgyti po Miamarą (iki 1989 m. šalis vadinosi Birma) keliautojams buvo labai apribota, mat nuo 1948 m. šalį varžė socialistinis militaristinis režimas. Šios valstybės valdžią užgrobęs generolas Bo Ne Vinas bei jo įpėdiniai nepageidavo nei kapitalistinių investicijų, nei kultūrinių mainų, nei turistų ne tik iš Amerikos ar Europos, bet ir iš aplinkinių šalių. Vis tiktai opozicijos lyderės Aung San Suu Kyi bei kitų aktyvistų pastangomis buvo pakeista Mianmaro konstitucija, 2011 m. įvyko demokratiniai rinkimai, ir karinė chunta neteko valdžios.
Tiesa, neseniai atvėrusi sienas dešimtmečiais izoliuota šalis gausių turistų minių vis dar nesulaukia. Keliautojai įtariai žiūri į šią Pietryčių Azijos valstybę ir atidžiai stebi tiek politinius, tiek ekonominius pokyčius. Dalį potencialių turistų gąsdina skurdas, nuolatiniai žinių reportažai, kad Mianmaras – antra šalis pasaulyje pagal užauginamo opiumo kiekį, be to, čia tai lėktuvas sudūžta, tai autobusas netvarkinguose keliuose apvirsta, tai pramoninių avarijų įvyksta. Dar kiti keliauti čia nesiryžta ir dėl kruvinų susirėmimų tarp religinių grupuočių.

Auksu tviskančios pagodos

Vis dėlto keliautojai, apsilankę Mianmare, nesigaili ir teigia, kad būtent dabar geriausias laikas keliauti po šią pasakiško grožio šalį. Taip mano ir sutuoktiniai Jolanta Gotlevskienė bei Aleixo de Queiroz Ribeiro, vienuolika dienų viešėję šioje Pietryčių Azijos šalyje, aplankę gražiausiomis pagodomis garsėjančius miestus ir ilsėjęsi viename jaukiausių šio regiono paplūdimių – Ngapali.
„Keliautojams, kurie ieško originalios ir unikalios vietos Azijoje, kur būtų graži gamta, turtinga kultūra, draugiški ir svetingi žmonės, šiltas klimatas, jaukūs viešbučiai, skanus maistas, neįtikėtinai gražūs paplūdimiai, 28 laipsnių šilumos jūros vanduo ir vis dar patrauklios, nedidelės kainos, rekomenduočiau Mianmarą“, – pataria ponas Aleixo ir priduria, kad šios šalies gyventojai dar nesugadinti turistų ir kapitalizmo, kaip jau yra Tailande, Kambodžoje ar Vietname, tačiau po visų reformų šalis sparčiai vejasi savo kaimynes ir greitai taps panaši į jas, todėl norintieji pamatyti autentišką Mianmarą ten suskubti turėtų ilgai nedelsdami.
Mūsų kalbinti keliautojai pažintį su šalimi pradėjo nuo Jangono (buvusio Rangūno), didžiausio Mianmaro miesto. Lankytinų vietų šiame mieste begalė. Vaikštinėjant Jangone verta pasižvalgyti po čia stūksančias pagodas, parkus ar kyštelėti nosį į margaspalvį kinų kvartalą, įdomu užsukti ir Nacionalinį muziejų, kuriame eksponuojamos buvusių karalių regalijos. Tačiau pagrindinis objektas yra viena gražiausių ir prabangiausių šalyje Švedagono šventykla.
Iš legendų sužinome, kad Švedagono pagoda pastatyta ant kalvos, ant kurios prieš daugiau nei 2 tūkst. metų du klajokliai vienuoliai paslėpė relikviją – aštuonis ketvirtojo Budos princo Gautamos plaukus. Relikvija buvo apsaugota auksine plokšte, ant kurios pastatyta auksinė simetriška stupa, simbolizuojanti nušvitusį Budos protą. Šiai šventyklai tauriojo metalo negailėta ir vėlesniais amžiais. Štai viena karalienė atseikėjo 50 kg aukso, kitas valdovas – triskart daugiau, nei svėrė pats.
Šiandien kiekvienas norintis gali nusipirkti aukso lapelių ir priklijuoti prie stupos. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pagoda padengta daugiau nei 13 tūkst. aukso lapelių, jos viršūnėje vėjas sukioja brangakmeniais inkrustuotą vėtrungę, o smaigalys padabintas auksiniu rutuliu, papuoštu daugiau nei 5 tūkst. deimantų ir kitų brangakmenių. Žinoma, patikrinti aukso ar brangakmenių tikrumo niekas neleis, tačiau auksu žibanti pagodos smailė akį traukia iš toli. Kvapą gniaužia ir paauksuotos Budos statulos, įvairiomis pozomis rymančios aplinkinėse iš marmuro, plytų ar sidabro pastatytose stupose, kurių suskaičiuojama apie 70.
„Tai ne šiaip pagoda, o savotiškas nepaprasto grožio šventyklų miestelis, kuriame vietiniai žmonės praleidžia visą vakarą melsdamiesi“, – pasakoja ponia Jolanta.
Maldininkai tuščiomis rankomis neateina, atsineša aukų – gėlių, vaisių ar smilkalų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.