Vakaruose nėra miestus darkančių apleistų pastatų, o pas mus jie stūkso ištisus dešimtmečius.

Garsiausių „vaiduoklių“ – vadinamojo komjaunimo viešbučio Vilniuje ir kažkada turėjusio tapti „Respublikos“ viešbučiu pastato Kaune griaučiai stūkso nuo sovietmečio. Tokių „vaiduoklių“ vien sostinėje arti pusantro šimto. Vieni jų – pradėti ir nebaigti statyti pastatai, kiti – viešojo ir privataus intereso kovų paminklai, kaip Vilniaus senamiesčio aplinkkelin išlindę griuvėsiai pastato, kurio savininkas nesėkmingai bandė už jį išsimušti milijoną, ar trigubą fiasko patyręs „Lietuvos“ kino teatras: kino teatro neliko, objektą nusipirkę verslininkai dėl sustabdyto projekto patyrė didžiulius nuostolius, o griuvena teršia reprezentacinę Vilniaus vietą.
Ką reikia daryti kitaip, kad ir pas mus, kaip Vakarų Europoje, tokių piktžaizdžių nebūtų?

Netvarkingiems – didesnį mokestį
„Turtas beveik bevertis, vadinasi, ir nekilnojamojo turto mokestis nedidukas, o jei dar sklypas neregistruotas – nereikia mokėti nė žemės mokesčio. Miestui tai daro labai daug žalos – užuot plėtus miestą ten, kur yra visi tinklai, šiuos tenka tiesti kitur. Tai išsiurbia iš miesto gyvybines jėgas. Dėl apleistų, bet savininkų neparduodamų statinių stringa miestui svarbūs infrastruktūriniai projektai, jie gadina miestų vaizdą, kartais net kelia pavojų žmonių gyvybei, be to, tai tampa grėsmės šaltiniu, nes juose įsikuria girtuokliai, narkomanai. Savivaldybėms labai trūksta įrankių situacijai keisti“, – sako savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.
Vilniuje tokių neprižiūrimų, dažniausiai nenaudojamų statinių savivaldybė suskaičiavusi 138-is, dauguma Šnipiškių, Senamiesčio, Naujosios Vilnios, Naujamiesčio, Žvėryno seniūnijose. M.Pakalnio manymu, dabar Vilniuje apleistos buvusios pramoninės teritorijos aplink Senamiestį ir Naujamiestį – didžiulis, deja, neišnaudotas sostinės plėtros potencialas.
Nemažai griuvenų ir Laikinojoje sostinėje. Kauno meras Andrius Kupčinskas ne tik oficialiais raštais Seimo pirmininkei, bet ir per „Facebooką“ ragina politikus suteikti savivaldybėms realių priemonių kovai su „vaiduokliais“. Mero manymu, jei padidintas žemės mokestis už neprižiūrimas žemes, miestuose reikia leisti savivaldybėms nustatyti apleistiems pastatams kur kas didesnį nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Tiesa, ir dabar savivaldybės turi teisę jį diferencijuoti nuo 0,3 iki 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Tačiau pavyzdingiesiems jį nustatyti ties žemutine riba didmiesčių savivaldybių tarybos nemato galimybių, nes tai vienas iš trijų pagrindinių savivaldybių biudžetą papildančių mokesčių.
„Vyrauja 0,8–0,9 proc. tarifas, tad 1 proc. mokestis negelbėja kovojant su „vaiduoklių“ šeimininkais. Juolab jei pastato balansinė vertė nedidelė, sumos būna visai menkos, o jei dar nebaigta statyba – visai nėra kaip priversti savininkus tvarkytis“, – aiškina A.Kupčinskas.
Kauno meras siūlo, kad tarifą būtų galima kelti net iki 5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės, jei nuo statybos leidimo išdavimo dienos per trejus metus statinys nebuvo pradėtas statyti arba per dešimt metų nebuvo pripažintas tinkamu naudoti.
Be abejo, reikėtų labai aiškiai reglamentuoti, ką vadinti apleistu pastatu, kad neliktų galimybės valdininkams piktnaudžiauti teise didinti mokesčio tarifą.

Bausti leidžiama, bet dažnai nerandama ko
Seime dar pernai birželį įregistruota tokia įstatymo pataisa, tačiau vargu ar ji bus pradėta svarstyti, nes Seimo Teisės departamento išvadoje įspėjama, kad tai galbūt pažeistų Konstituciją, mat neatitinka pagrindiniame valstybės įstatyme įteisintų proporcingumo, dvigubo baudimo draudimo ir visuotinio asmenų lygiateisiškumo principų.
Seimo teisininkai mano, kad keliskart didesnis mokesčio tarifas galėtų būti traktuojamas ne kaip mokestis, o kaip bauda. Tačiau dukart už tą patį bausti nevalia, o Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatytos baudos už statinių techninės priežiūros taisyklių nesilaikymą: jei gresia pastato griūtis – nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. Lt, o jei tik šiaip nesilaikoma statinių techninės priežiūros taisyklių, leidžiama įspėti arba bausti nuo 200 iki 1 tūkst. Lt.
Kaip šių teisių bausti realizavimo galimybės atrodo gyvenime, pasakoja Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Karosas: „Vadovaujantis dabar galiojančiais teisės aktais, statinių naudojimo priežiūros vykdytojų galios labai menkos. Jeigu pastatas ne avarinės būklės, savininko galima tik prašyti, bet ne reikalauti suremontuoti fasadą. Net jeigu statinys avarinės būklės, bet savininkas jo netvarko, negalima kreiptis į teismą dėl jo nugriovimo – leidžiama taikyti tik administracinio poveikio priemones. Tačiau dažnai sunku net rasti kam surašyti pažeidimų protokolą ir skirti nuobaudą, nes tokių pastatų savininkai būna nedeklaravę gyvenamosios vietos ar išvykę į užsienį. Pernai už tokius pažeidimus Vilniuje skirta 7750 Lt nuobaudų.“

Verslas laukia geresnių laikų
Problemą aštrina ir tai, kad krizės metais šalia „vaiduoklių veteranų“ atsirado nemažai naujų. „Jei verslininkas kokį statinį įsigijo 2006–2007 m., kai buvo kainų pikas, krizės laikotarpiu daugeliu atvejų neapsimokėjo nei jo vystyti, nei perparduoti. Vilniaus mieste nekilnojamojo turto kainos dabar vis dar 39,4 proc. mažesnės nei piko metais. Verslininkui, kurio verslas krizės metais žlugo ar labai smuko, dar didesnis mokestis būtų sunkiai pakeliamas“, – siūlymo nekilnojamojo turto tarifą apsileidusiems savininkams kelti iki 5 proc. neigiamas puses pastebi Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas-patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas.
Jo nuomone, suinteresuotumą sutvarkyti didžiąją dalį šių objektų labiau didintų ne didesni mokesčiai, o ekonomikos kilimas. Dabar verslas neįžvelgia net naujai pastatytų ar renovuotų objektų projektų įgyvendinimo perspektyvų, pavyzdžiui, Katedros aikštėje didžiulis viešbutis jau keleri metai pastatytas, bet neeksploatuojamas.
Kuriozinis atvejis, kad net Kauno miesto tarybos, kurioje gimė siūlymas kelti nekilnojamojo turto mokesčio lubas, narys Visvaldas Matijošaitis – pats vieno tokio „vaiduoklio“ šeimininkas: Panevėžio miesto savivaldybėje tarp apsileidėlių – ir V.Matijošaičio valdomai „Vičiūnų“ įmonių grupei priklausantis pastatas.
Žinoma, ir taip krizės prispausto verslo spausti dar didesne mokesčių našta negerai, bet juk verslininkai gali jo išvengti deramai prižiūrėdami savo turtą, o krizė neatleido nuo teisinės prievolės savo valdomų pastatų nepaversti „vaiduokliais“.

Kitur įstatymai griežtesni
„Manome, kad jei pastato savininkas neatlieka savo prievolės, neprižiūri jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, pastatas yra avarinės būklės, kelia grėsmę žmonėms bei aplinkai, turėtų būti sukurtas teisinis mechanizmas, kaip tą turtą prižiūrėti, galbūt net perimti valstybės reikmėms“, – sostinės savivaldybės poziciją dėsto K.Karosas.
Beje, net kaimynai latviai paminklų apsaugos įstatyme numatę galimybę nusavinti paminklinį pastatą, jei jis netvarkomas, o pas mus tokių Senamiestyje daugybė.
Vakarų šalyse tokie principai seniai įtvirtinti. „Vilniaus plano“ vyriausiasis architektas M.Pakalnis pasakoja, kad Vakarų Europos šalyse, jei išvystytoje teritorijoje nusiperki sklypą, bet per nustatytą laiką nepasiimi statybos leidimo, o paskui neatiduodi pastato eksploatuoti arba ten stovi apleisti pastatai, smarkiai pakyla žemės mokestis. Vakaruose vadovaujamasi principu, kad visuomenė tau suteikė infrastruktūrą, vadinasi, tavo turtui suteikta pridėtinė vertė. Jei ja nesinaudoji ir tuo kenki aplinkiniams, turi nors mokėti didesnius mokesčius.
Kitur taikomas ir toks metodas: savivaldybė siunčia vieną pasiūlymą susitvarkyti, jei nereaguojama – antrą, trečią, o paskui sutvarko pati ir atsiunčia sąskaitą apmokėti už darbus. „Reikia įstatymų lankstumo ir daugiau teisių savivaldai“, – mano M.Pakalnis.
Kitose šalyse būtų nesuprantama ir tai, kaip gali aplinkkelis susiaurėti dėl namo griuvėsių, nes ten įstatymas gina visuomenės interesą tiesiant kelius, magistralinius tinklus, statant strateginius valstybės objektus, tad savininkas neturi pasirinkimo, leisti ar neleisti per jam priklausančią teritoriją tiesti kelią, ar reikalauti daugiau pinigų, nei nustatyta kompensacija.
Vis dėlto pabaigoje – viltinga žinia: Vilniaus savivaldybė davė leidimą griauti vadinamojo komjaunimo viešbučio griaučius, čia turėtų iškilti biurų kompleksas. Detalusis planas parengtas, architektūrinis konkursas įvyko. Tiesa, ambicingų projektų buvo ne vienas ir ne du, tik lig šiol nė vienas netapo realybe. Didelė sėkmė būtų, kad vietoj „vaiduoklio“ bent jau liktų plynas laukas.