Lietuvoje, kalbant apie migracijos ir sveikatos sąsajas, yra formuojamos neigiamos nuostatos apie migrantus kaip ligų nešiotojus. Lietuvos emigrantams turbūt patiems yra tekę susidurti su šiuo nemaloniu ir dažniausiai nepagrįstu požiūriu Vakarų Europoje. Tačiau imigrantų įvežamų užkrečiamųjų ligų baimė yra tik maža migrantų sveikatos dėlionės dalis.

Migrantų sveikata iš visuomenės sveikatos perspektyvos
Jungtinių Tautų duomenimis, 2013 m. 232 mln. žmonių gyveno kitoje, ne savo kilmės, šalyje.* Lietuva šioje statistikoje figūruoja kaip migrantus siunčianti valstybė – kas ketvirtas lietuvis yra išvykęs gyventi svetur.** Lietuvai tapus ES nare, padidėjo ir imigracijos srautai. Migracijos metraščio duomenimis, Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius 2013 m. siekė 35 tūkst., tai sudaro apie 1,2 proc. visų Lietuvos gyventojų, ir šis rodiklis nežymiai, tačiau nuosekliai auga.***
Didėjant imigracijai į Lietuvą, Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras migrantams, neturintiems teisės pasilikti Lietuvoje, padeda grįžti į kilmės šalis. TMO užtikrina, kad, įgyvendinant savanorišką migrantų grąžinimą, būtų atsižvelgiama į pažeidžiamų asmenų būklę. Migracijos specialistams ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams TMO organizuoja mokymus sveikatos temomis. Šių seminarų tikslas – padėti pareigūnams suprasti migracijos ir sveikatos sąryšį, suteikti gebėjimų atpažinti migrantų sveikatos poreikius ir tinkamai į juos reaguoti.
Sveikatos specialistai pastebi, kad pernelyg dažnai viešoji nuomonė migrantams klijuoja „grėsmės visuomenės sveikatai“ etiketę. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad šios nuomonės ne tik nepagrįstos, bet netgi klaidinančios, t.y. migracijos kontekste migrantų sergamumo pasekmės visuomenės sveikatai painiojamos su priežastimis. Taigi TMO rengiamų mokymų metu suteikiamos žinios leidžia išvengti stereotipų ir užtikrinti užkrečiamųjų ligų prevenciją.

Kaip keliauja užkrečiamosios ligos?
Vienas iš mokymuose paneigtų mitų, kad būtent migrantai įveža užkrečiamųjų ligų. Akcentuojant šią tikimybę, pamirštama, kad migrantai įvairiomis ligomis gali užsikrėsti jau atvykę į šalį, o įsivežti retų ir pavojingų ligų taip pat gali ir Lietuvos piliečiai, keliaujantys po kitas šalis, ar grįžtantys emigrantai.
TMO mokymuose pranešimą skaitęs Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius dr. Saulius Čiaplinskas pabrėžia, kad Lietuvoje tik keletas užkrečiamųjų ligų atvejų užregistruota dėl padidėjusio žmonių judėjimo. Pavyzdžiui, 2011 m. buvo nustatyti 7 tymų atvejai, iš kurių 3 – įvežtiniai. Visais atvejais ši liga buvo įsivežta ne iš besivystančių pasaulio šalių, o iš Italijos, Vokietijos ir Airijos.
Ūmios žarnyno infekcijos, meningitas, Vakarų Nilo virusas, maliarija ir hepatitas A taip pat yra žinomos kaip „keliautojų“ ligos. Nors šias ligas į Lietuvą gali įsivežti ir keliaujantys lietuviai, ir migrantai iš trečiųjų šalių, viešajame diskurse tik pastarieji laikomi „padidintos rizikos“ grupe. Sveikatos specialistai perspėja, kad įsivežti retų ir pavojingų ligų gali kiekvienas keliaujantis asmuo, nepaisant migracijos statuso ar pilietybės.

Kas iš tiesų lemia migrantų sveikatos problemas?
Nors migrantai dažniausiai nėra užkrečiamųjų ligų „įvežėjai“, tačiau 2004 m. atlikta TMO studija atskleidė, kad jie, palyginti su vietiniais gyventojais, serga ūmiau ir dažniau. Taip pat buvo pastebėta, kad migrantų iš tos pačios kilmės šalies sergamumas skirtingose tikslo šalyse skiriasi, atsižvelgiant į jiems suteikiamas teises ir socialines garantijas. Pavyzdžiui, šalyse, kur darbo migrantai gali jungtis į profesines sąjungas, profesinių ligų skaičius sumažėja dėl darbo apsaugos priemonių naudojimo, darbo ir poilsio laiko derinimo. Studiją atlikę mokslininkai priėjo prie išvados, kad daugelis migrantų ligų nėra atsivežtinės ar genetiškai nulemtos – jas formuoja socialinių ekonominių, kultūrinių ir politinių veiksnių sąveika priimančioje šalyje.****
2005 m. atlikta Michaelio Marmoto ir Richardo Wikinsono studija privertė permąstyti susirgimų priežastis – mokslininkai išskyrė socialinius sveikatą lemiančius veiksnius.*****
TMO perėmusi šį, platesnį, supratimą apie sveikatą, migraciją išskiria kaip atskirą sveikatą lemiantį veiksnį. TMO primena, kad žmonės patiria specifinių sunkumų dėl migracijos statuso. Pavyzdžiui, minėti darbo migrantai, ypač žemos kvalifikacijos sektoriuose ar dirbantys šešėlinėje ekonomikoje, dažniau kenčia nuo profesinių ligų ar nelaimingų atsitikimų darbe. Neretai jie neturi galimybės kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas dėl dirbamų viršvalandžių, atokios darbo vietos, taip pat bijo neigiamos darbdavio reakcijos ar deportacijos dėl nereguliaraus migracijos statuso.
Be to, migrantai patiria įvairių psichosocialinių sunkumų: nuo nerimo (dėl paliktų šeimos narių) iki depresijos (dėl bejėgiškumo pakeisti nereguliarų migracijos ar darbo statusą). Taigi migrantams dažnai ūmūs susirgimai išsivysto jau priimančioje šalyje, o ne, kaip skelbia mitas, įsivežami iš kilmės šalies.

Socialinis teisingumas ir migrantų sveikata
TMO Migracijos sveikatos departamento direktorius Davide’as Mosca pastebi, kad sveikatą lemiantys veiksniai dažnai yra glaudžiai susiję su socialinio teisingumo trūkumu priimančioje visuomenėje.
Pirmiausia, migrantų diskriminacija nulemia socialinę nelygybę – prastesnes migrantų gyvenimo ar darbo sąlygas. O tai yra vieni svarbiausių sveikatą lemiančių veiksnių. Po to, jau susirgę, migrantai patiria tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją sveikatos paslaugų srityje – dėl migracijos statuso, kalbos nežinojimo ar finansinių galimybių. Kartais šių paslaugų teikimas nesutampa su kultūrinėmis nuostatomis ar religiniais įsitikinimais. Galiausiai migrantai be dokumentų vengia kreiptis į medikus, nes bijo būti išsiųsti iš šalies.
TMO sveikatos ekspertas D.Mosca pabrėžia, kad būtent laiku suteiktas prevencinis gydymas, prieinamas migrantams, nepaisant jų statuso, leistų valstybėms daugiau sutaupyti būtinosios sveikatos paslaugoms skirtų lėšų ir geriau apsaugoti visuomenės sveikatą.
Tad būtina akcentuoti ne ligas, su kuriomis atvyksta migrantai, o tai, kaip viešasis sektorius gali užtikrinti visų žmonių, įskaitant migrantus, teisę gauti deramą sveikatos priežiūrą. Taip visuomenė parodo ne tik savo brandos lygį, bet ir užkerta kelią ligoms plisti ir vystytis ankstyvajame etape.

Sveikatos klausimai, TMO įgyvendinant savanoriško grąžinimo programą
Kaip minėta, TMO pabrėžia specifinius sveikatos stiprinimo iššūkius. Pastarieji kyla įvairiais migracijos etapais – migrantams ruošiantis palikti savo šalį, kelionės metu, atvykus į tikslo šalį ir grįžtant atgal į kilmės šalį.
TMO Vilniaus biuras stengiasi užtikrinti migrantų ir visuomenės sveikatos apsaugą, migrantams nusprendus grįžti į savo gimtinę. Nuo 1998 m. ši organizacija Lietuvoje įgyvendina savanoriško grįžimo programą. Programa yra skirta trečiųjų šalių piliečiams, kurie neturi leidimo gyventi Lietuvoje ir negali grįžti į savo šalį savarankiškai. TMO Vilniaus biuro dėka į kilmės šalis sugrįžo 242 užsieniečiai, iš jų – 45 pažeidžiami asmenys.
TMO biuras jau penktus metus teikia pagalbą, skirtą pažeidžiamiems asmenims, norintiems grįžti į savo kilmės valstybę. Šio projekto tikslas – padėti grįžti asmenims, kurie turi papildomų poreikių dėl sveikatos būklės, amžiaus, negalios, nėštumo, šeimyninės situacijos, patirtų kankinimų ar tapus prekybos žmonėmis auka.
TMO Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė akcentuoja, kad tokiems asmenims keliavimas, ypač ilgesnius atstumus, skridimas su keliais persėdimais, susiorientavimas kelionėje yra didesnis iššūkis nei kitiems keleiviams. Taigi TMO Vilniaus biuras pažeidžiamoms migrantų grupėms teikia platesnį spektrą paslaugų, siekdamas sudaryti jiems galimybes saugiai pasiekti savo namus ir užtikrinti visuomenės sveikatos interesus, organizuojant grįžimą. Prieš migrantui išvykstant, pagal individualius poreikius atliekamas sveikatos patikrinimas, suteikiama būtinoji medicinos pagalba ir skiriami skiepai. Jei dėl sveikatos priežasčių migrantai negali grįžti savarankiškai, TMO teikia papildomą pagalbą, pavyzdžiui, ypač sunkiems ligoniams yra suteikiama medicinos personalo palyda.
Tad migrantų sveikata yra ir priimančios šalies reikalas. Lietuvoje, didėjant imigracijos mastams, turėtų būti labiau rūpinamasi migrantų sveikatos stiprinimo iššūkiais. Pasak TMO Vilniaus biuro vadovės dr. A.Sipavičienės, daugiau dėmesio turėtų būti skiriama visų migrantų, nepaisant jų teisinio statuso, sveikatos paslaugų prieinamumui – tiek dėl visuomenės sveikatos interesų, tiek dėl įsipareigojimų gerbti žmogaus teises.
––––-
*
http://esa.un.org/unmigration/wallchart2013.htm
**
http://123.emn.lt/lt/bendros-tendencijos/migracija-10-metu-apzvalga
***
MIGRACIJOS METRAŠTIS 2013, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, Vilnius, 2014.
****
IOM.Migrant Health for the Benefit of All, MC/INF/275, IOM Eighty-Eighth Session, 8 November 2004, Geneva.
*****
Michael Marmot, Richard Wilkinson, „Social Determinants of Health“, Oxford, Oxford University Press, 2005.