"Scanpix" nuotr.

28 mlrd. eurų – tiek pernai susižėrė „Airbnb‟, „TripAdvisor‟, „car2go‟, „Uber‟, „Crowdfunding‟ ir panašių paslaugų teikėjai – vadinamosios dalinimosi ekonomikos dalyviai – Europos Sąjungos (ES) šalyse. Šių metų Lietuvos valstybės biudžeto pajamos sudarys pusketvirto karto mažiau. Tad nieko keisto, kad šiam ūkiui, kuris sukuria nemažai darbo vietų, Briuselis parengė specialias taisykles.

Dalinimosi ekonomika (angliškai – collaborative economy, sharing economy, shareconomy, collaborative consumption, peer economy, demand economy) vadinama socioekonominė sistema, pagrįsta žmogiškųjų, fizinių ir intelektinių išteklių dalinimusi. Štai keletas kompanijų, pradėjusių šį sparčiai išpopuliarėjusį fenomeną. Tai yra naujas būdas siūlyti ir vartoti produktus bei paslaugas specialiose interneto platformose. Čia siūloma bet kas: nakvynės vietos keliautojams, pavėžėjimo, turizmo ir maitinimo ar pobūvių/vakarėlių aptarnavimo paslaugos, namų priežiūros darbai, automobilių nuoma.

Už tai ne visada siekiama pelno – kartais žmonės tiesiog mainosi produktais ar vienas kitam suteikia paslaugą (pavyzdžiui, atostogaudami apsikeičia būstais ar pasidalija kelionės tuo pačiu automobiliu išlaidas).

Vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių.

Plėtoti dalinimosi ekonomiką trukdo nebent vaizduotės ir reikalingų priemonių trūkumas, todėl jos kontūrai nelabai aiškūs. Ši sritis sparčiai auga ir kai kuriuose sektoriuose jau sudaro rimtą konkurenciją tradiciniu būdu teikiamoms paslaugoms ar parduodamiems produktams.

Dalinimosi ekonomikos apimtis ES narėse 2015-aisiais sudarė 28 mlrd. eurų. Penkių didžiausių jos sektorių (trumpalaikės nuomos, pavėžėjimo, namų priežiūros ir remonto paslaugų, finansų) pajamos per metus bemaž padvigubėjo ir toliau sparčiai pučiasi.

„Wall Street Daily‟ paskaičiavo, kad vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių. „Time‟ įtraukė ją į pasaulį pakeisiančių idėjų TOP10. „PwC‟ prognozuoja, kad penki dalinimosi ekonomikos sektoriai iki 2025-ųjų gaus 335 mlrd. dolerių pajamų.

Didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Viešos konsultacijos ir visuomenės apklausos rodo didelį vartotojų susidomėjimą dalinimosi ekonomika. Neseniai atliktas „Eurobarometro‟ tyrimas atskleidė, kad kas trečias respondentas jau naudojosi viena ar kita platforma. Jie norėtų ir patys teikti įvairias paslaugas. Žmonės vertina, kad tokiu būdu teikiamos paslaugos lengviau prieinamos ir pigesnės už tradicines, o atsilyginti galima ne pinigais, bet taip pat suteikus paslaugą. Bene didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Augant dalinimosi ekonomikos mastui, vis dar neaišku, kaip ją traktuoti ir kaip taikyti esamus įstatymus. Pakanka prisiminti pernai Vilniuje startavusią tarptautinę elektroninę pavėžėjimo paslaugų platformą „Uber“ – iškart įsiplieskė diskusijos, ar tai laikyti taksi, mat tokio tipo veiklos Lietuvos įstatymai nenumato. Nacionalinės ir vietos valdžios institucijos dalinimosi ekonomikos dalyvius traktuoja savaip, ribos tarp paslaugos teikėjo ar produkto pardavėjo ir kliento, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo, profesionaliai ar mėgėjiškai teikiamos paslaugos nyksta.

Kita vertus, sumaniai ir atsakingai vystoma dalinimosi ekonomika suteikia nemažai galimybių, pavyzdžiui, mažinti nedarbą. Jos sėkmė yra iššūkis seniesiems – tradiciniams – rinkos dalyviams, bet inovacijų skatinama dalinimosi ekonomika leidžia į rinką įsilieti pavieniams žmonėms. Kitaip tariant, tai reiškia naujas darbo vietas, patogesnes darbo sąlygas, papildomus pajamų šaltinius. Tuo metu vartotojai gauna daugiau, įvairesnių ir pigesnių paslaugų.

Nors dažnai dalinimosi ekonomika gyvuoja vietos lygiu (pavyzdžiui, kaimynai vienas kitą pavėžėja į darbą), minėtos platformos leidžia paslaugų teikėjams veikti gerokai plačiau ir net peržengti valstybių sienas (vieni žinomesnių pavyzdžių – trumpalaikės nuomos platforma „Airbnb‟ ir maitinimo įstaigų, lankytinų vietų bei kitų su kelionėmis susijusių dalykų apžvalgų portalas „TripAdvisor‟). Tam tikrame regione ar tam tikrai veiklai taikomos taisyklės gali netikti kitiems miestams, valstybėms ar veikloms. Toks fragmentiškumas gali atbaidyti žmones nuo dalyvavimo dalinimosi ekonomikoje, užuot išnaudojus jos privalumus.

Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti.

Esant tokiai situacijai, Europos Komisija (EK) parengė rekomendacijas, kurios padėtų vartotojams, verslams ir valdžios institucijoms dalyvauti dalinimosi ekonomikoje ar ją reguliuoti. Be kita ko, dokumente paaiškinta, kokius reikalavimus taikyti paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, ar ir kokių licencijų reikalauti), kas turėtų būti atsakingas kilus problemoms, kaip saugomos vartotojų teisės (bet nesuvaržant papildomais apribojimais asmenų, kurie paslaugas teikia retkarčiais), kokius mokesčius rinkti (EK manymu, paslaugų teikėjai turi mokėti pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius, kaip kiti rinkos dalyviai).

Už vidaus rinką, pramonę, verslumą atsakingos EK narės Elżbietos Bieńkowskos žodžiais, dalinimosi ekonomika yra galimybė vartotojams, verslininkams ir verslams – jei bus elgiamasi tinkamai.

„Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti‟, – pranešime spaudai cituojama pareigūnė. Eurokomisarė paragino ES nares peržiūrėti savo teisės aktus, vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis, ir būti pasirengusias paremti dalinimosi ekonomikos dalyvius.

Tiesa, dalinimosi ekonomika, prieš penketą metų atrodžiusi išmani, šiandien žavi jau ne visus. Esą ji jau mirė ir mes patys ją pražudėme – mat tokia graži iš pradžių buvusi dalinimosi idėja gana greitai pavirto į gryną kapitalizmą.