"Veido" archyvas

Drąsia šalimi Lietuva save gali vadinti tik bravūriškuose reklaminiuose projektuose. Vykdydami savo brangiausius investicinius projektus – atominės elektrinės statybos, geležinkelio į Vakarus tiesimo – mes renkamės tik kitų jau išbandytas technologijas, kurios, kol per kelis dešimtmečius pasiekia realybės tašką, jau tampa moraliai pasenusios.

Lietuvos energetikai su neslepiama ironija pasitiko “Veido” klausimą, ar naują atominę elektrinę planuojančiai Lietuvai nevertėtų įsigilinti į pasaulyje kylančią naują branduolinės energetikos bangą – torio, kuris yra saugesnis ir lengviau prieinamas, nei lig šiol naudojamas uranas, perspektyvas. Lietuvos ekspertų vertinimu, tai esanti dar labai tolimos ateities nauja ir neišbandyta technologija, ir mums ji taps įdomi tik tada, kai kitos šalys jau pasistatys savąsias torio elektrines bei ištaisys praktikoje išryškėsiančias klaidas.

Priminsime, kad lygiai su tokiu pačiu skepticizmu praėjusią vasarą Lietuvos energetikos korifėjai vertino JAV išrastą naują energijos potencialą – skalūnines dujas, nors mūsų geologai jau tada prognozavo didžiulius jų telkinius slūgsant Lietuvos teritorijoje. Nepraėjo nė metai, ir lietuviškos skalūninės dujos – jau premjero Andriaus Kubiliaus kalbų apie šviesesnę Lietuvos energetikos ateitį dalis.

Ar “užsiciklinusi” ties konkrečiomis technologijomis, kurios, kol Lietuvai pavyksta įgyvendinti savo didžiausius ir brangiausius projektus, sugaištant tam po kelis dešimtmečius, moraliai pasensta, Lietuva nesielgia neracionaliai ir vietoj žadėto technologinio progreso nerenčia vakardienos statinių? Juk taip jau atsitiko su kitu ne mažiau nei atominė elektrinė skambiu ir Lietuvai reikalingu projektu – tarptautiniu geležinkeliu “Rail Baltica”. Lenkai jau gana aikškiai pasakė, kad šis projektas – tik jų  antraeiliuose planuose.

Alternatyvos nevertinamos rimtai

Kinijai paskelbus, kad ji ketina statyti naujoviškos – torio, o ne urano technologijos atominių elektrinių tinklą, ši naujiena Vakarų žiniasklaidos buvo sutikta labai palankiai: toris yra kur kas saugesnis nei uranas. Ar Lietuva nesvarsto galimybės taip pat rinktis šią naujovišką technologiją?

Lietuvos energetikos instituto direktorius Eugenijus Ušpuras sako, kad torio reaktoriai kol kas tėra eksperimento stadijos, o realiais komerciniais projektais jie virs ne anksčiau kaip 2050 m. “Ar mes norime tiek laukti kažkokios naujovės, kuri dar net neaišku, ar virs atomine realybe?” – abejonių neslepia pašnekovas.

Ne mažiau skeptiškas ir Kauno technologijų universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius Jonas Gylys. Pasak jo, toris reaktoriuose kol kas naudojamas tik eksperimentuojant, o jo pranašumų dabar elektrinėse naudojamo urano atžvilgiu – ne daugiau negu trūkumų. “Pagrindinis privalumas – toris yra neradioaktyvus, jo gamtoje yra apie tris kartus daugiau negu urano, tačiau jo išgavimo procesas gerokai sudėtingesnis”, – paaiškina mokslininkas.

Energetikos ekspertas Vidmantas Jankauskas sako taip pat atsargiai vertinąs galimybę, kad toris jau netrukus taps įprastu atominių jėgainių pagrindu. “Tačiau skepticizmas bet kokių energetikos naujovių atžvilgiu Lietuvoje tvyro dėl to, kad absoliuti dauguma šios srities ekspertų yra vyresnio amžiaus ir natūraliai nebeimlūs naujovėms, – iš tokių tikėtis drąsių vertinimų, noro eksperimentuoti neverta. Aš pats save priskiriu prie senųjų energetikų grupės – gal ir dėl to esu linkęs torį vertinti pernelyg atsargiai”, – svarsto pašnekovas.

Tačiau atsargiai kalba ir šiame katile jau daug metų nebeverdantis Povilas Vaišnys, dirbantis Vienoje tarptautinių branduolinės energetikos organizacijų konsultantu saugumo klausimais. “Gal ir verta būti drąsia šalimi, jei norime be didelių savo išlaidų pasistatyti eksperimentinę torio elektrinę. Tačiau tokia pradėtų veikti tik po kelių dešimtmečių. O jei jau dabar norime didesnės energetinės nepriklausomybės nuo savų elektros energijos išteklių, verta susikoncentruoti ties jau pasirinktomis urano technologijomis”, – pataria jis.

Pramiegota “Rail Baltica”

Laukiant, kol Lietuva įkas bent vieną akmenį į savo atominių ambicijų pamatus, pradeda kilti paralelės su kitu ne mažiau skambiai žadėtu, įvairiausių lygių šalių vadovų ir pareigūnų susitikimuose šampanu gausiai laistytu tarptautiniu projektu – geležinkelio vėže “Rail Baltica”, turėjusia nusidriekti nuo Helsinkio iki Berlyno per visas tris Baltijos šalis ir pagaliau išvaduoti mus nuo dar carinės Rusijos laikais pradėto kloti platesnio nei Europoje geležinkelio gniaužtų.

Kaip atsitiko taip, kad turėjusi tapti greitaeigių traukinių vėže “Rail Baltica” ne tik smarkiai vėluoja, bet jau spėjo virsti paprasčiausiu tik kroviniams vežti patrauklių 120 km/val. važiuojančių traukinių projektu?

Algirdas Šakalys – vienas tų, kurie su “Rail Baltica” projektu yra susiję nuo pat jo pradžių 1994 m. Buvęs susisiekimo ministras vėliau, pasikeitus politinei valdžiai, dirbo mokslinį darbą ir konsultavo įvairius ES transporto projektus, o dabar šiais klausiamais patarinėja premjerui A.Kubiliui. “Niekas, išskyrus mus pačius, čia nekaltas. Kalbų ir fanfarų būta daug, o tikro noro pradėti sudėtingą ir brangų projektą – nulis”, – aiškina ekspertas.

Juodu šiam projektui laikotarpiu jis laiko 2004–2008 m., kai ryžtingai turėjo būti pradėti geležinkelio tiesimo darbai, tačiau iš tiesų projektas buvo vilkinamas. “O juk buvo patys geriausi ekonomikos pakilimo metai, galėjome bendromis su ES lėšomis jau artėti prie projekto pabaigos”, – apgailestauja premjero patarėjas.

Jis neslepia, kad projektui tyliai, bet atkakliai priešinosi “Lietuvos geležinkelių” vadovybė, netrokštanti jokių permainų ir jau juo labiau kokių nors brangiai kainuojančių bei neatsiperkančių keleivių vežimo naujovių. “O politinės valios, kad tokio geležinkelio reikia Lietuvos žmonėms, nebuvo”, – pabrėžia A.Šakalys.

Stingant mūsų pačių valios, dideliu entuziazmu netryško ir projekto koordinatoriumi ES paskirtas Pavelas Telička – jis ne kartą lankėsi Lietuvoje ir viešai gyrė “Rail Baltica” projektą, o pats visuomet palaikė idėją tiesti pigiausią, kroviniams tinkamą jos variantą. Toks galų gale ir buvo pasirinktas.

Toris pranašesnis savo saugumu

Manoma, kad per kelis dešimtmečius toris taps ateities atominių elektrinių branduoliniu kuru ir pakeis uraną.

Pagrindinis jo pranašumas tas, kad šis kuras yra visiškai saugus. Torio jėgainės veiktų beveik tokiu pat principu kaip ir dabartinės urano technologijos, tik branduolinė reakcija jose būtu sukeliama dirbtiniu būdu – pasitelkus pagreitintus protonus. Tokia technologija būtų brangesnė, tačiau ji apsaugotų nuo nekontroliuojamos branduolinės reakcijos, todėl ateityje būtų išvengta tokių branduolinių katastrofų, kaip Černobylyje ar Fukušimoje.

Be to, naudojant torį gerokai sumažėja ir radiokatyviųjų atliekų, o jas pakanka saugoti tik 500 metų (dabar naudojamas urano branduolinis kuras turės būti saugomas 100 tūkst. metų).

Dar vienas torio pranašumas – jo išteklių gausa: skaičiuojama, kad šio blizgaus tamsaus metalo iškasenų žmonijai užtektų mažiausia keliems tūkstančiams metų. Jo išteklių yra daugelyje pasaulio valstybių, todėl mažėtų priklausomybė nuo tų vos kelių dabar urano galinčių pasiūlyti šalių.

Technologiškai sunkiausia yra pastatyti protonų greitintuvą – dėl to skaičiuojama, kad realiai naujosios torio elektrinės pradės veikti maždaug po dviejų dešimtmečių. Tačiau jau artimiausiais metais torį gali pradėti naudoti dabar veikiančios urano elektrinės.

Torio elektrinių pioniere greičiausiai taps Kinija – kovo mėnesį ji paskelbė statysianti šios alternatyvios technologijos atominių elektrinių tinklą.
Šaltiniai: www.cern.ch, www.dailyreckoning.com, “The Telegraph”