Referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės priminė sporto rungtynes. Tačiau tai politika, o ne sportas, todėl ir komentarai vis dar gali būti aktualūs – nelygu ką komentuosi.

Yra teorija, kad už nepriklausomybę balsavę škotai siekė ne tiek geresnio gyvenimo, kiek aukštesnio nacijos rango. Škotijos pilietybė suteiktų išskirtinumo ir aukštesnį statusą nei Didžiosios Britanijos pilietybė. O už statusą reikia mokėti: paštu siuntinėjami „metų žmogaus“ (verslininko, vadybininko, intelektualo ir t.t.) diplomai, kurie brangiai įrėminami už papildomą mokestį – mikroskopiškas to pavyzdys.

Valstybingumas kainuoja – pradedant ambasadomis užsienyje, baigiant kariuomene. Federacijų ir konfederacijų subjektai kooperuoja ir sutaupo: Amerikos valstijos, Kanados provincijos, Vokietijos žemės, Šveicarijos kantonai neturi savo diplomatinių atstovybių kitose šalyse, bet kitaip atstovauti niekas nedraudžia.

Žinoma, didžioji kaina mokama ne už ambasadų iškabas, o už saugumą. Pati nepriklausomybė saugumo negarantuoja. Ukraina nepriklausoma, tačiau nesaugi. Galėtume svarstyti: jeigu Liuksemburgas būtų prie rytinės Estijos sienos ir nepriklausytų NATO – būtų labai nesaugus. Tačiau patyrinėję Liuksemburgo istoriją sužinome, kad XVII a. pabaigoje šalis buvo kelis kartus didesnė nei dabartinė kunigaikštystė, kuri išliko Prancūzijai, Prūsijai, Belgijai atplėšus nemenkus gabalus.

Vadinamosios europietiškos vertybės gal ir reiškia taikų valstybių sambūvį, tačiau tai galioja laikotarpiui po Antrojo pasaulinio karo. Ir tų „europietiškų vertybių“ diegėja buvo Amerika: Vakarų Europai tapus JAV protektoratu, europiečiams tarpusavyje kariauti neleido amerikiečiai, kurie taiką „įrėmino“ NATO sutartimi. Pirminė NATO funkcija – slopinti agresiją Aljanso viduje.

Per Antrąjį pasaulinį karą neišsilaipinę Balkanuose, anglosaksai išvengė labai konfliktiško regiono tvarkymo. Rytų Europa tapo Sovietų Sąjungos protektoratu, ir ta anaiptol ne švelniomis priemonėmis garantavo taiką, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Lenkijos ir Lietuvos (ši su Vilniumi buvo inkorporuota į SSRS). Taika buvo santykinė: Sovietų Sąjungoje represuota milijonai žmonių, Rytų Europoje 1956 m. malšinta Vengrija, 1968 m. – Čekoslovakija.

Savo referendumą škotai sumanė tuo laiku, kada Didžioji Britanija veikiausiai nebūtų pasiuntusi kariuomenės, kad nuslopintų atskilėlius. Jeigu Škotija būtų siekusi nepriklausomybės XX a. pirmoje pusėje kaip Airija – kraujo praliejimo veikiausiai nebūtų išvengta.

Prievarta ir dabar tvyro virš Tibeto, todėl Dalai Lama XIV deklaruoja, kad Tibetas siekia tiktai didesnės autonomijos Kinijos sudėtyje. Tačiau kada nepriklausomybės karų ir vidinio smurto epocha baigiasi, nepriklausomybė tampa panaši į dar vieną sporto šaką – vis vien labai brangią.

Rusenantys Katalonijos ir Flandrijos nepriklausomybės reikalai įdomūs ir tuo, kad Ispanija, Belgija – žinomi turizmo prekės ženklai, tačiau Woody Allenas garsino ne Kataloniją, bet Barseloną. Tapsi laisvas ir nepriklausomas – turistai kurį laiką neras tavęs žemėlapyje.

Nepriklausomybė – realus projektas su sava kaina, kaip atominė energija. Elektrinė neturi prasmės be tinklo, nepriklausomybė – be sąjungų. Net ir Škotija, Flandrija, Katalonija galėtų egzistuoti tiktai kaip sąjunginės valstybės, sąjungų narės – ką jau kalbėti apie pafrontės valstybę Lietuvą. Mindaugo pavyzdžio nepriklausomybė išnyko anksčiau nei malkų energetika.