"Veido" archyvas

„Jeigu sunkus darbas būtų nuostabus dalykas, tai turtingieji nebūtų jo niekam atidavę“– Lane Kirkland  (1922-1999), vienas iš JAV profsąjungų lyderių.

Leonardo Da Vincio renesanso epocha įrodė, kad darbas atneša garbę. O Prancūzijos imperatorius Bonapartas Napoleonas tvirtino: „Darbininkas neturintis darbo, gali sukilti; aš bijau sukilimų kuriuos sukelia duonos stygius; aš mažiau bijočiau kautynių su 200 000 žmonių armija“… Suformuluota mintis rodo, jog ši istorinė asmenybė dabartinę A.Kubiliaus Vyriausybę, ko gero, in corpore būtų viešai giljotinavęs Vilniaus pilies papėdėje arba Rotušės aikštėje. Ir būtų už ką: ketvirtadalis milijono neturi darbo, tik vos daugiau nei dešimtadalis jų gauna bedarbio pašalpą, nors nuo nedarbo draudėsi visi, o dar bala žino kiek emigravo.

Tai, kad Lietuvoje darbas, tiksliau – jo kaina yra nuvertinta – įrodinėti jau niekam nebereikia. Net Paryžiaus Komuna savo protesto turiniu ir forma atrodo ne tokia žiauri ir baisi, kai pamatai, kad Lietuvoje klesti dar radikalesnis protestas – emigracija. O jos mastas šalyje rodo, kad darbas ir atlyginimas už jį Lietuvoje seniai yra tapęs ne garbės, o gobšumo simboliu. Jau simboliška, kad kai tik pradedama diskusija dėl MMA didinimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės priešas Nr.1 – Laisvosios rinkos institutas – suranda tūkstantį ir vieną „mokslinį argumentą“ kodėl to nereikėtų daryti (kaip ir progresinių mokesčių įvedimo atveju). Viešoje erdvėje formuojama nuomonė, kad Darbo kodekse įtvirtintas reikalavimas mokėti bent minimalų mėnesinį atlyginimą yra Lietuvos ekonomikai žalingas ir visiškai nereikalingas. Beje, kaip ir MMA didinti siūlančios profesinės sąjungos…

Ir prasideda „tyrinėjimų“ pasiutpolkė: MMA lyginamas pagal jo dydį (esame 3-ti nuo galo ES), pagal perkamosios galios standartą (4-ti nuo galo), pagal galimą už MMA nusipirkti Big Mac mėsainių skaičių (5-ti nuo galo). Įnirtingai ieškojus, staiga – eureka! – užkliūvama už MMA santykio su vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU): pasirodo, čia Lietuva yra ES valstybių viduriuke… To pakanka genealiai išvadai padaryti – MMA didinti nėra jokio reikalo. O man, nuodėmingajam, šioje vietoje dingteli visiškai priešinga mintis: tas mūsų VDU yra tokios pat prigimties bei turinio kaip ir tas nelemtasis MMA.

Manau, kad Lietuvoje su atlyginimais, kaip ir daugelyje kitų sričių, esame pasiklydę tarp dviejų pušaičių. Net ir Darbo kodekse apie atlyginimą už darbą rašoma tik XV skyriuje. Tai netiesiogiai rodo ir politikų požiūrį šiuo klausimu. Jau vien ko verta jų mintis, įtvirtinta kodekse, kad MMA gali būti skirtingas skirtinguose ūkio sektoriuose ar atskirose teritorijose?! Matematikai žino, jeigu uždavinio sąlygoje yra klaida, ji, kol nebus surasta, neleis teisingai išspręsti uždavinio. Na, pavyzdžiui, kaip išspręsti nelygybę, kai vienoje jos pusėje – Lietuvoje uždirbama alga, o kitoje – lietuviškai europietiškai pasaulinės kainos ir kaip nelygybės ženklą pakeisti bent jau lygybės ženklu?

Gyvename skirtingose šalyse ir sąlygose nei kitos ES narės: turim skirtingą mokesčių sistemą ir jų dydžius, čia skirtingos tiek prekių, tiek ir paslaugų kainos, pragyvenimo lygis ir pan. Manyčiau, jog darbo kaina, formuojant MMA, pirmiausiai turėtų atsižvelgti į šias sąlygas. Tada būtų nesvarbu: turėdami teisingą apmokėjimą už darbą, galėtume būti ir paskutiniai ES šalių tarpe pagal MMA dydį. Bet žinotume, kad jis padės mūsų žmonėms išvengti subujojusio emigracijos užkrato, mažins emigracinės epidemijos plitimą ir padės ją įveikti.

Bet kas yra teisingas įvertinimas už darbą? Darbas yra ypatinga žmonijos vertybė – jis sukūrė žmogų ir tapo žmonijos evoliucijos varikliu. Manyčiau, jog dabar minimalus mėnesinis atlyginimas turėtų būti mokamas už darbą, nereikalaujantį jokios kvalifikacijos ir specialių žinių ar sudėtingų priemonių jam atlikti, čia turėtų pakakti tik fizinio pobūdžio pastangų, kai jo trukmė sudaro pilną darbo dieną. Į MMA turėtų būti įkalkuliuoti esminiai žmogaus gyvybinius poreikius užtikrinantys elementai: maistas, komunalinės paslaugos, išlaidos būtiniems asmens vartojimo daiktams (rūbai, batai, asmens higienos priemonės ir pan.) bei kt. Žmogus, uždirbantis MMA neturėtų gauti jokių socialinių pašalpų ar kompensacijų (su labai mažom išlygom – pvz., daugiavaikės šeimos). Socialinių pašalpų mokėjimas, kai dirbi visą darbo dieną, iškraipo atlyginimo už darbą esmę ir kompromituoja patį darbą. Esminis reikalavimas MMA – jo turi pakakti, kad būtų patenkinti visi minimalūs žmogaus poreikiai iki pat kito atlyginimo. Tą geriausiai iliustruoja pavyzdys su mūsų emigrantais, kurie savo emigracinio kelio pradžioje, kad ir turėdami aukštojo mokslo baigimo diplomą, Dubline sutinka kokioje nors kavinėje už MMA plauti indus arba skinti Norvegijos šiltnamiuose išaugintas braškes. Nors ir sunkus darbas, bet gautas teisingas atlyginimas nežemina žmogaus ir leidžia jam jaustis oriai, įvertinant ir tai, kad prekių ir paslaugų kainos ten taip pat skiriasi nuo Lietuvos…

Puikiai žinom, kad trečdalį Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinis sektorius. Ir patys darbdaviai puikiai supranta, kad įstatyminis MMA – niekuo nepagrįstas dydis, todėl ir suklestėjo šešėliniai priedai prie oficialiai uždirbamo MMA – vokeliai. Štai jums, ponai, ir realus minimalus atlyginimas: MMA + vokelis. O ten, manau, dar tiek pat…

Kitą kartą imi ir pagalvoji, tai kuriems galams stojome į ES, jeigu nuo įstojimo momento  įrodinėjame, kad senosios ES šalys, o ne mes, eina neteisingu keliu? Lyg kiaušinis vištą mokome Europą gyventi pagal savo taisykles: neraudonuodami ir neatsižvelgdami, kad į tą “negerą ir neteisingą“ ES jau persikėlė gyventi penktadalis šalies gyventojų, kurie visas savo jėgas ir intelektualinį potencialą atiduoda (normalia kaina parduoda) bei kelia gyvenimo lygį svetimose šalyse.

Deja, kvailumui, kaip žinia, ribų nėra. Dabar save raminame ir tuo, kad latviai gyvena neturėdami ir trijų milijonų, o estai – ir dviejų. Kaip suprantu, paskui seks Islandijos, bei Liuksemburgo ar Vatikano pavyzdžiai… Akivaizdu, visiems neramu, kad Vyriausybės vadovas tarsi vadovauja ne realiai Lietuvai, o valstybei, esančiai kažkur dausose – tai žada skalsų gyvenimą tautiečiams 2030 metais, tai, ramindamas dar likusius Lietuvoje, pirštu rodo į 19-20 a. emigravusią Airiją. Taip, ji 20 a. pabaigoje pagaliau praturtėjo, tačiau už šį „skalsumą“ sumokėjo ypatingai brangią kainą – viešajame ir valstybės gyvenime ji nebeteko gimtosios kalbos. Mano galva, ši valstybė – pirmoji pasaulinio globalizavimo auka. Dabar jokie sentimentai, ryšiai ar šaknys airių nesulaiko ir jau nebesulaikys Tėvynėje: prieš du amžius pradėję bėgti nuo šeimininkų savivalės, gobšumo, skurdo, bado ir nedarbo, t.y. emigruodami, jie įsitvirtino ir suleido šaknis kitose šalyse, o ilgesį Tėvynei, deja, pakeitė komformizmas. Būtent jis, ekonominio bumo Airijoje metu vertė vežti į ją ne savo šeimas, o svetur sukauptą kapitalą. Bet ir vėl: pajutus krizės požymius – jie vieni pirmųjų „susivyniojo meškeres“ – ir emigracinė banga prasidėjo iš naujo… Tai kur čia Tėvynė? Jeigu šios valstybės misija yra sukurti gerą gyvenimą kažkam, o ne čia gyvenusiai tautai – tai jos problema. O aš manau, kad valstybė tik tuomet yra tikra valstybe, kada ji vienija tautą, o ne barsto. Neabejoju, kad prie tautos būrimo priemonių ženklų pėdsaką paliktų ir teisingo atlyginimo už darbą įteisinimas.

Dainius Paukštė