Kadangi patalpų išlaikymo sąnaudos didės, o institucijų biudžetai nekis, kultūros sferos darbuotojams prognozuojamas įtemptas ateinantis sezonas. Jau metus Kultūros ministerijai vadovaujantis Arūnas Gelūnas, kalbėdamasis su “Veido” žurnaliste, prisipažįsta daugiausiai laiko sugaišęs diskusijoms paveldosaugos klausimais ir nesibaigiančiam lankytojų srautui. VEIDAS: Vis daugiau žymių Lietuvos menininkų (naujausias pavyzdys galėtų būti režisierius Eimuntas Nekrošius) prasitaria, kad jie daug metų nėra pravėrę Kultūros ministerijos durų. Kaip manote, tai geras ar blogas ženklas? A.G.: Ypatingo blogio neįžvelgčiau. Ministerija nėra kultūros garantas ar prielaida – tik biudžeto lėšų perskirstytoja, teisinių problemų sprendėja ir palankesnių sąlygų sudarytoja. Individualiam menininkui, kuris turi kūrybinių idėjų ir sulaukia pasisekimo, nėra būtina jon užsukti. Tikrai nemanau, kad kiekvienas privalo mums atiduoti simbolinę pagarbos ar kritikos duoklę. O paraiškas Kultūros rėmimo fondui galima pateikti kitais būdais. Bet ministerija visiems atvira. Kai prieš metus pradėjau ministrauti, priimdavau iki vienuolikos dvylikos lankytojų per dieną. Tiesiog nesibaigiantis srautas… Dabar jis šiek tiek mažiau, nes patys aktyviausi išsakė tai, ką norėjo. Šiuo metu dažniau sprendžiame probleminius, organizacinius, staigiai kylančių finansavimo reikmių ar konkrečių renginių klausimus. Jei visą laiką skirtume vien susitikimams – jo neliktų politikai ir strategijai. VEIDAS: Praėjusią savaitę profesorius Krescencijus Stoškus viešai suabejojo jūsų kuriamos Menų tarybos reikalingumu ir apkaltino autoritariniu siekiu susigriebti visas kultūros politikos gijas. Kaip atsakytumėte į tokius priekaištus? A.G.: Manau, kad ponas Stoškus nesusipažinęs su pasauline praktika, ir abejones vadinčiau nepagrįstomis. Mes mokomės iš gerų pavyzdžių. Džiaugiamės, kad netoliese yra mums draugiškos Skandinavijos šalys: kai reikia pasitikrinti kokią nors iniciatyvą arba organizacinę struktūrą, dažnai analizuojame jų praktiką. Be to, šiuolaikinėje kultūroje dominuoja anglosaksai: Didžioji Britanija, JAV, Australija, Kanada. Visos jos taiko analogišką valdymo modelį, kurio esmė ta, kad ministras su patarėjais ir politine komanda kuria bendrąsias strategijas, o konkretiems smulkiems projektams lėšas skirsto agentūros, kurias įprasta vadinti menų tarybomis. Manome, kad šis modelis sėkmingai veiks ir Lietuvoje. Iš esmės jis jau dabar veikia, tiktai taryba (arba Kultūros rėmimo fondas) posėdžiauja tos pačios ministerijos pastate. Ateityje ji taps labiau nepriklausoma ir nutols nuo politinių įtakų. VEIDAS: Ar tai nesumažins senosios Kultūros ir meno tarybos įtakos? A.G.: Tai kad finansavimo klausimams Kultūros ir meno taryba turėjo menką įtaką, ji yra labiau patariamasis balsas ministrui. O ministras nesikiša į konkrečius rėmimo sprendimus. Tik iš pradžių susitinku su Kultūros rėmimo fondo tarybos nariais ir pristatau jiems tam tikrus prioritetus. Tokius, kaip M.K.Čurlionio, Cz.Miloszo metai arba reikšmingas pianistų ir vargonininkų konkursas. Bet tai vis bendrieji prioritetai, į kuriuos ekspertai gali ir neatsižvelgti. Kaip juokavau per Menų tarybos koncepcijos pristatymą Menų spaustuvėje, politikai yra patys blogiausi, bet ekspertai irgi labai blogi. Taigi visada bus kvestionuojamas jų sprendimas. VEIDAS: Vienas karštų taškų, dėl kurio nuolat susiremia tiek ekspertų, tiek paprastų visuomenės piliečių nuomonės, yra nekilnojamasis kultūros paveldas. Konservatyvioji stovykla įsivaizduoja, kad to, kas mena praeitį, jokiu būdu negalima liesti, oponentai ją kaltina beprasmišku griuvėsių puoselėjimu ir pažangos stabdymu. Kuriai stovyklai linkstate pritarti? A.G.: Tai problemiškiausia ministerijos kuruojama sritis, kurioje vyksta daugiausiai aštrių batalijų. Sakyčiau, pusę darbo laiko sugaišau nagrinėdamas su paveldu susijusius klausimus. Ištisą savaitę – kasdien po du ilgus posėdžius – buvome skyrę vien tik paveldo problemoms spręsti. Bet ir toje daugybėje posėdžių sunku būna rasti atsakymą, nes nuomonės itin prieštaringos. Paveldas žadina aistras. Sprendimas, kuris muzikos kūrinys ar filmas turi didesnę meninę vertę, niekuomet nesulauks tokio plataus visuomenės atgarsio kaip sprendimas dėl paveldo objekto ateities. Čia kariauja dvi radikaliai susipriešinusios visuomenės grupės: konservatyvusis paveldosaugininkų sparnas ir nekilnojamojo turto plėtotojai. Aiškiai pasisakau už vertingų baroko ar tuo labiau viduramžių pastatų, kurių nėra tiek daug, pirminės būklės išsaugojimą. Toks dalykas, kaip stoglangiai ar vitrinų kolonos Senamiesčio pastatuose, negali būti pateisinamas. Kai šalia miesto gynybinės sienos išdygsta itin modernus stiklo ir betono konstrukcijos viešbutis, tai irgi mūsų nepuošia. Daugelyje istorinių miestų tokie dalykai kontroliuojami griežčiau nei Vilniuje. Bet kartais ginčų kyla ir investicijoms kelias užtveriamas ten, kur antraeilės ar trečiaeilės svarbos paveldas beveik visiškai suiręs, o valstybė neturi ir neturės lėšų jam išsaugoti. Tokiu atveju nebūčiau kategoriškas, nes be rimto pagrindo stabdoma vietovės ekonominė plėtra ir darbo vietų kūrimas. VEIDAS: Prioritetiniais objektais įvardyta vos keturių stambių kultūros įstaigų rekonstrukcija, tačiau, pavyzdžiui, Kauno valstybinio dramos teatro įkurtuvių data jau ne kartą buvo nukelta. Negi ir jiems pabaigti nerandama lėšų? A.G.: Šias problemas užaštrino ekonominė krizė, nes kai biudžetai krito 30 proc., daug statyboms numatytų pinigų skirta darbuotojų atlyginimams mokėti ir pastatams išlaikyti, kad netektų bankrutuoti ištisoms kultūros įstaigoms. Be to, vien Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rekonstrukcijos sąmata viršija 80 mln. Lt. Tai milžiniška suma, nes visas Lietuvos kultūros investicinių programų metinis finansavimas tesiekia šimtą milijonų. Jei užsibrėžtume kuo greičiau užbaigti šios bibliotekos statybą, sustotų kitų kultūros pastatų atnaujinimas visoje Lietuvoje. Tai Kauno ir Klaipėdos valstybinių dramos teatrų, Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus ir daugybės savivaldybių bibliotekų bei kultūros centrų rekonstrukcija. Iš kirvio verdam sriubą, visiems dalydami po trupinėlį. Ačiū Vyriausybei, kad Kauno ir Klaipėdos teatrai sulauks papildomų lėšų iš ES struktūrinių fondų turizmo plėtros programos lėšų, o M.Mažvydo bibliotekos rekonstrukciją “priglobė” energijos taupymo programa. Mūsų ministerijos finansiniais ištekliais ją būtume statę dar dešimtmetį. VEIDAS: Kultūros ir meno darbuotojai įsitikinę, kad iš krizės Vyriausybė mėgino išeiti pirmiausia jų ir kitų menkas pajamas turinčių visuomenės sluoksnių sąskaita. Ar tokia nuomonė turi pagrindo? A.G.: Manau, tiesos yra. 2009-aisiais patirtas šokas, kai biudžetai mažėjo, o mokesčių našta kilo, tikrai smarkiai veikė menininkus. Nuo visuomenės grupių, neturinčių realios politinės įtakos, buvo “nugnybta” neproporcingai daug. Visiems akivaizdu, kad švietimas ir medicina yra būtinos žmogaus gyvenimo zonos, tačiau kultūra nėra privaloma… Bet jau regiu švytuoklę po truputį sugrįžtančią pusiausvyron. Juk kultūringa visuomenė yra kur kas mažiau agresyvi, kur kas kūrybingesnė ir patrauklesnė turizmui bei investicijoms. VEIDAS: Bet tapo prasta tradicija, kad gatvės festivalius ir masiškesnius kultūros renginius vainikuoja policijos suvestinės: laikraščių reporteriai niekad nepamiršta pasidomėti, kiek piliečių buvo pristatyta į policijos poskyrius ar pateko į medikų rankas… A.G.: Nevertėtų to sureikšminti: juk žmonės yra gyvi. Incidentų per futbolo varžybas, kitus sporto renginius statistika šimtus kartų įspūdingesnė, bet niekas nekelia klausimo, ar verta toliau organizuoti čempionatus. Aišku, festivalis festivaliui nelygu: kartais taip vadinamos paprasčiausios alaus gėrimo šventės. Renginių, pretenduojančių vadintis kultūros festivaliais, atsirado pernelyg daug. Netgi tęstinio finansavimo programos festivalių sąrašas neregėtai išsiplėtė. Ketiname jį trumpinti, nors labai skausminga tai sakyti viešai – tuoj būsime apkaltinti “kultūros genocidu”. Suomijos kolegos man siūlo sujungti kelis panašiu laiku vykstančius festivalius ir tarptautiniu lygiu skelbti, kad tuo metu Lietuvoje vyksta vienas “tirštas” festivalis, – tokia išeitis atrodytų nebloga. Beje, žymiausiems šalies kultūros festivaliams kitais metais jau numatyta solidesnė finansinė parama. Nors padėtis išliks sudėtinga: be abejo, žinote Vyriausybės nuostatą, kad valstybės biudžetas negali būti didinamas, o tai reiškia, kad kultūros įstaigos vėl patirs didžiulę įtampą. Juk šildymo ir elektros kainos kyla, o jų biudžetai išlieka tokie patys. VEIDAS: Vadinasi, vėl galime laukti kultūros darbuotojų piketų ir streikų? A.G.: O gal būtų visai neblogai, kad mūsų žmonės dažniau streikuotų? Nes lietuviškas kantrumas ir ramumas yra neadekvatus. Kartais būtina papykti ir sušukti. Aš ir į savo atžvilgiu išsakomą kritiką normaliai reaguoju, jei tik ji pagrįsta, ministerija kažką pražiūri ar ko nors reikalinga nepadaro. Politikams naudinga, kai juos pažadina pikti šūktelėjimai.