Visuomenėje vyraujanti užsienio kalba rodo politikų išprusimo lygį ir valstybės geopolitinę orientaciją.

Prisigyvenom. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tikrins kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias. Perskaičius šią žinią iš karto atmintyje iškilo legendinė Algirdo Brazausko frazė apie ministerijų sekretorius: specialistai, moka anglų kalbą. Jo, “bekalbio”, supratimu, anglų kalbos mokėjimas buvo išskirtinis kokybės ženklas, o ne savaime suprantamas dalykas.
Tikriausiai dar visi prisimename, kaip 2003-iųjų kovo mėnesį į Briuselį nuvykęs naujai išrinktas prezidentas Rolandas Paksas į angliškai užduotą žurnalisto klausimą sugebėjo išlementi vos kelis žodžius, o toliau bendravo per vertėją. Štai ką reiškia gūdžios provincijos rinkta valdžia. Ar kam būtų galėjusi net mintis kilti, kad Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje kas nors nesugebės laisvai angliškai kalbėti, kai pats premjeras jau prieš pusantro dešimtmečio Tomo Clancy trilerius originalo kalba skaitė, o dieną su “Financial Times” pradėdavo?
Deja, tikrovė tokia: nors jau greit dešimtmetis esame visateisiai NATO ir ES nariai, viršutiniame Lietuvos politinės valdžios ešelone dar pilna veikėjų, kurių anglų kalbos žinios, švelniai sakant, per menkos tam, kad būtų galima deramai atstovauti valstybės interesams. Bet ko stebėtis, jeigu trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai (paradoksas – visi jie Europos Parlamento nariai!) angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka! Viktoras Uspaskichas, kiek teko girdėti, netgi gimtąja rusų sunkokai rašo, o jo pastangas užrašyti tekstą lietuviškai įamžinusi fotografija keleri metai juokina “Facebook” ir “Google+” narius.
Tačiau tai juokas pro ašaras. Šiandieniniame pasaulyje politikas, ypač nedidelės valstybės, nemokantis bent poros užsienio kalbų, yra paprasčiausiai nevisavertis. Kas iš to, kad formaliai lietuvių, kaip ir kitų valstybių narių kalbos, yra viena iš oficialių NATO bei ES kalbų? Jos vartojamos nebent oficialiomis progomis. Tai Vokietijos užsienio reikalų ministras gali sau leisti prabangą į angliškai užduotą klausimą atsakyti vokiškai (nors tai iš karto sukėlė tegu nedidelį, bet skandalą, ir buvo suvokta kaip Vokietijos akibrokštas kitų valstybių atžvilgiu).
Šiaip NATO kalbama angliškai (nors su prancūzais vis dėlto geriau prancūziškai), Europos Komisijoje ilgą laiką darbinė buvo prancūzų, o dabar, po istorinės plėtros į Vidurio Europą, ją išstumia anglų kalba. Vis dėlto norint greičiau rasti sutarimą su vieningos Europos varikliais – vokiečiais ir prancūzais, reikia vartoti jų gimtąsias kalbas. Tokia tikrovė, net jeigu ji kam nors ir nepatinka.
Politika, ypač rimtoji, užkulisinė, visuomet daroma kaip galima siauresniame žmonių rate, geriausiai – akis į akį, be jokių vertėjų ar vertėjaujančių patarėjų. Jeigu į Briuselį nuvykęs Lietuvos politikas nesugeba su savo kolega bendrauti laisvai ir neformaliai, jeigu negali, pamatęs Europos Parlamento ar Komisijos koridoriuje reikiamą žmogų, užkalbinti jo ir trumpai aptarti norimo reikalo, tokiam politikui šiais laikais nebėra ką veikti ne tik Vyriausybėje, bet ir Seime.
Mes kažkaip pamirštame, kad ne tik ministrai, bet ir Seimo nariai turi nuolat bendrauti su savo kolegomis tiek ES, tiek Europos Taryboje, tiek kitose tarptautinėse komisijose, forumuose, delegacijose. Klausimas – kokia dalis naujosios Seimo daugumos atstovų, pirmiausia komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų, laivai kalba angliškai, prancūziškai ar vokiškai, yra, švelniai tariant, įdomus.
Kalbų atžvilgiu atsilikę ne tik Lietuvos politikai, bet ir visa visuomenė. Kaip rodo apklausos, lig šiol populiariausia ir geriausiai mokama užsienio kalba šalyje yra rusų, angliškai kalba tik jaunimas, kitos svarbiausios Europos kalbos – prancūzų ir vokiečių – yra egzotika, lygiai kaip artimiausių kaimynų – lenkų, latvių, skandinavų. Lietuva iš esmės yra „bekalbė“, šiuo požiūriu smarkiai atsilikdama nuo estų, kurie kadaise iš principo „pamiršo“ rusų kalbą ir prabilo angliškai. Gerai pamenu, kaip tais laikais Lietuvoje būdavo šaipomasi iš sunkiai, su siaubingu akcentu angliškai vograujančių estų.
Praėjo du dešimtmečiai, ir šiandien jau estai gali šaipytis iš savo pietinių kaimynų – latvių, kurių buvęs finansų ministras Atis Slakteris įėjo į istoriją, tiesioginiame “Bloomerg” televizijos eteryje į klausimą, kas nutiko, kad Latvija priversta prašyti Tarptautinio valiutos fondo paramos, su baisiu akcentu atsakydamas: „Nasing spesal.“
Tuomet kalbėta, kad šis finansų ministro apsijuokimas prieš visą pasaulį (Latvijos diplomatija nesėkmingai stengėsi, kad interviu būtų pašalintas iš “Bloomberg” archyvų), papiktinęs Latvijos visuomenę, smarkiai prisidėjo prie politinės krizės, privedusios prie vyriausybės žlugimo. Mes tuomet irgi šaipėmės, bet gali būti, kad netrukus ir mes, kaip latviai, turėsime raudonuoti dėl kokio nors naujosios valdžios atstovo viešo nusišnekėjimo, pralinksminsiančio pasaulį, bet ne Lietuvą.
Vyraujanti užsienio kalba rodo ne tik visuomenės išprusimo lygį, bet ir valstybės politinę orientaciją. Tai nėra atsitiktinumas, kad dauguma estų geriau ar blogiau, bet kalba angliškai, kaip nėra atsitiktinumas, jog Lietuvoje anglų kalbą geriau įvaldę dešinieji politikai, o užsienio kalbos egzaminą prezidentės kabinete teks laikyti kairiosios daugumos kandidatams į ministrus.
Estai, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo priėmę strateginį sprendimą orientuotis tik į Vakarus apskritai ir į Skandinaviją konkrečiai, užsienio kalbų politikoje neišradinėjo dviračio. Jie tiesiog perėmė Skandinavijos (kurios lingua franca yra anglų) praktiką, kai visi užsienio filmai ar pramoginės laidos per televiziją rodomi originalo kalba su subtitrais nacionaline kalba. Šį sprendimą palengvino tai, kad pirmuosius po nepriklausomybės atkūrimo parlamento rinkimus Estijoje laimėjo jauno, tik trisdešimtmetį atšventusio, puikiai angliškai kalbančio istoriko Marto Laaro vadovaujama partija.
Lietuvoje tuo pat metu į valdžią grįžo šešiasdešimtmetis kompartijos bosas Algirdas Brazauskas, kuris vėliau ilgai, kruopščiai, bet nesėkmingai bandė išmokti anglų kalbą. Angliškai nemokėjo ir tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas (bet užtai abu jie mokėjo lenkiškai), angliškai mokytis teko ir kitam ilgamečiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui. Netgi šešerius metus A.Brazausko Vyriausybėje Lietuvos diplomatijai vadovavęs ne pats prasčiausias ministras Antanas Valionis, prieš sėsdamas vakarienės su kolegomis iš kitų ES šalių, ant kortelės susirašydavo, patarėjų padedamas, pagrindines mintis, kurias ketindavo pasakyti angliškai.
Štai todėl taip ir išėjo, kad tarsi į Vakarus besiorientuojanti Lietuva angliškus filmus per televiziją žiūri dubliuotus lietuviškai, o originalo kalba rodomi tik rusiški filmai. O į valdžią grįžę A.Brazausko politiniai anūkai, Lietuvos nelaimei, angliškai moka „su žodynu“, užtai rusiškai – kaip gimtąją.

Trijų iš keturių Vyriausybę formuojančių partijų vadovai angliškai sugeba nebent kelis žodžius išlementi, o du jų ir lietuviškai dorai nemoka.