BFL

Vyriausybė. Ryški, energinga ir reikli – tokiais epitetais švietimo ir mokslo ministrę Audronę Pitrėnienę, Darbo partijos atstovę, apibūdina kolegos ir oponentai. Jos karjera švietimo srityje atrodo labiau nei tinkama ministro kėdei užimti, bet kartu su sveikinimais A.Pitrėnienė sulaukė kritikos dėl kompetencijos, užsienio kalbos ir net išvaizdos. Kadencija per trumpa, kad būtų galima tikėtis permainų švietimo srityje, nebent būdas žemaičių padės politikei iš Skuodo nuversti kalnus.

Kai po partijos raginimų iš ministro pareigų atsistatydino buvęs švietimo ir mokslo ministras prof. Dainius Pavalkis ir į jo vietą reikėjo paskirti kitą kadrą, Darbo partija po dviejų nesėkmingų bandymų estafetę perdavė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkei Audronei Pitrėnienei. Trečias kartas nemelavo – Prezidentė jos kandidatūrą patvirtino. Tačiau kadencijos pradžioje D.Pavalkis irgi nebuvo „pirmuoju šaukimu“ pasiūlytas kandidatas: iki jo Prezidentė atmetė Virginijos Baltraitienės kandidatūrą.

Dar iki A.Pitrėnienės darbo Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) pradžios naująją ministrę viešojoje erdvėje kritikavo politiniai oponentai, skirtingos visuomenės grupės abejojo, ar ji deramai pasirengusi tokio lygio pareigoms. Na ir kas, kad turi vadybos patirties, juk stoti prie itin svarbios – Švietimo ir mokslo ministerijos vairo yra ne tas pats, kas vadovauti mokyklai ar rajono seniūnijai. Ir net taip sureikšminamas žemaitiškas užsispyrimas čia gali nepadėti.

Vis dėlto ministrės karjeros vingiai, patirtis švietimo srityje bent formaliai atrodo puikiai tinkama darbui šiame poste.

Pedagoginis biologijos ir žemės ūkio pagrindų mokytojo išsilavinimas, o vėliau ir edukologijos magistro laipsnis, kelių Skuodo rajono mokyklų direktoriaus pareigos, pirmininkavimas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, paskui Mosėdžio seniūnės atsakomybė, patirtis savivaldybės Švietimo skyriuje ir vėl to paties Seimo komiteto pirmininko kėdė – taip pastarąjį trisdešimtmetį klostėsi A.Pitrėnienės  karjera, tapusi tramplinu į ministrus.

„Veido“ kalbinti pašnekovai – kolegos ir oponentai įsitikinę: A.Pitrėnienė išmano bendrąjį, neformalųjį ugdymą, bet aukštojo mokslo srityje įdirbio trūksta, tad reikės pasitelkti profesionalų komandą. Kitaip tariant, ministrei reikėtų išklausyti nuomonių ir megzti dialogą. Per artimiausius pusantrų metų, kiek truks jos kadencija, užuot kritikavusi ir kontroliavusi kitus, ji pati turės parodyti puikius savo darbo rezultatus, kurių demonstratyviai reikalavo iš savo pirmtako D.Pavalkio vadovaujamos ministerijos.

Pastaruoju metu kone kiekvieną D.Pavalkio pareiškimą ar žingsnį palydėdavo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkės kritika: mokslo metų ilginimas esąs skubotas ir neapgalvotas, nesulaukiama ŠMM iniciatyvos dėl vadovėlių leidybos ir t.t. Neaišku, ar partija iškėlė tokį tikslą – nuolat kritikuoti, kad vėliau D.Pavalkio atleidimas nebūtų kaip šaltas netikėtas dušas, ar pati komiteto pirmininkė taip atsakingai laikėsi parlamentinės kontrolės linijos ir kone asmeniškai rūpinosi ŠMM darbu.

Kad ir kaip būtų, A.Pitrėnienė kritika partijos kolegai švaistėsi viešai, o paskui  partijos vadovybė sudėliojo visus taškus ant „i“ – vardijo ir vardijo, ko D.Pavalkis nepadarė, kas parašyta Vyriausybės programoje.

„Komiteto pirmininkės kritika buvusiam ministrui į akis ėmė kristi maždaug nuo kadencijos vidurio. Ji buvo ne nuosaiki, bet griežta – nuolatiniai priekaištai, kad ŠMM nepadarė to, ano, trečio. Dėl to „kentėdavo“ ministras. Kentėdavo kabutėse, nes jis buvo per stipri asmenybė, kad kentėtų. Į kritiką jis reagavo sveikai, su humoru ir ironija. Jautėsi, kad tai siutina komiteto pirmininkę“, – prisimena Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Valentinas Stundys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.