2015-ieji pagal ministrę: su gerąja estų patirtimi, geriau panaudojamomis prevencinėmis programomis, sveikos gyvensenos propagavimu ir be skubotų sprendimų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Principas „skaldyk ir valdyk“ man, sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę“, – apie ateinančių metų iššūkius ir prognozes sveikatos apsaugos srityje baigiantis seniesiems metams kalbamės su prieš pusmetį sveikatos apsaugos ministre paskirta socialdemokrate Rimante Šalaševičiūte.

VEIDAS: Kokius pokyčius žadate inicijuoti 2015-aisiais, kad netvarkos ir korupcijos sveikatos apsaugos sektoriuje mažėtų?

R.Š.: Situacija Lietuvoje nėra jau tokia prasta, jei naujai patvirtintas Latvijos sveikatos apsaugos ministras atvažiuoja pas mus semtis patirties. ES ir kaimynai žino ir gerąją Lietuvos praktiką, tačiau, pavyzdžiui, Estija kai kuriose srityse mus išties lenkia. Pasitarę su profesoriais Aleksandru Laucevičiumi ir Pranu Šerpyčiu nusprendėme, kad ir mums reikėtų nuvykti į Estiją, susipažinti su gerąja jų praktika slaugos, kardiologijos, diabeto, greitosios medicininės pagalbos teikimo srityse. Dabartinis estų tikslas – turėti tokią mediciną kaip Suomijoje (suomiai jiems padeda, taigi tikėtina, kad jie tai pasieks), o mes turime lygiuotis į Estiją, perimti gerąją jų patirtį ir įgyvendinti savo šalyje.

VEIDAS: Buvęs sveikatos apsaugos ministras (dabar sveikatos ir maisto saugos reikalų Europos komisaras) Vytenis Andriukaitis itin daug kritikos sulaukdavo dėl savo kategoriškumo privačios medicinos atžvilgiu. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Lietuvos sveikatos sistemą sudaro tiek valstybinės, tiek privačios medicinos įstaigos – negalime jų atskirti. Ir nors šiandien prioritetas teikiamas nemokamą gydymą užtikrinančioms valstybinėms gydymo įstaigoms, neturėtume pamiršti, kad jei ligonių kasa sudaro su privačia medicina sutartis, abi įstaigos atsiduria vienodame lygmenyje, taigi vienodai turime padėti remti ir ginti privačią mediciną. Žinoma, sutartys su  privačiomis gydymo įstaigomis sudaromos tuo atveju, jei trūksta medikų valstybinėse medicinos įstaigose. Tačiau norėčiau priminti, kad šiuo metu turime 67 proc. privačiai dirbančių šeimos gydytojų, o tai reiškia, kad privati medicina mūsų šalyje įsitvirtinusi.

VEIDAS: Nors sveikatos apsauga Lietuvoje traktuojama kaip nemokama, gyventojai, kreipdamiesi į vieną ar kitą gydymo įstaigą, žino, kokie vokelių tarifai (gimdymas siekia apie 1 tūkst., širdies operacija – 4 tūkst. Lt ir pan.) Ko reikia, kad ši sistema būtų išgyvendinta?

R.Š.: Kalbame apie gyventojų mentaliteto pokyčius. Šiuo atveju žmogus įsivaizduoja, kad jei neduos pinigų, negaus ir kokybiškų paslaugų. Kalbant apie gimdymo paslaugas Lietuvoje reikia pabrėžti, kad tam tikras procentas jų yra priskirtas prie mokamų paslaugų, bet tai labai nedidelės sumos. Kadangi pati esu pagimdžiusi tris dukras, puikiai prisimenu, kaip suprakaitavusioje rankoje spausdavau pinigus, bet taip ir nesugebėdavau jų paduoti gydytojai. Po to save smerkdavau, kad gal viskas būtų praėję lengviau, jei būčiau išdrįsusi. Bet tai mūsų mentaliteto dalykai. Pinigai paslaugų kokybės nekeičia.

Mane taip pat pasiekia informacija apie operacijų ir kitų medicininių paslaugų tarifus, apie atlygį slaugytojams ir pan., tačiau, kaip parodė 2013 m. atlikta anoniminė gyventojų apklausa, Lietuvoje 20 proc. sumažėjo žmonių, duodančių pakišas.

VEIDAS: Kaip manote, kiek esama situacija dera su Lietuvos gydytojų sąjungos profesinės etikos kodeksu?

R.Š.: Turiu priminti, kad Civiliniame kodekse nebeliko nuostatos, kad medikai gali gauti atlygį iki 125 Lt. O profesinės etikos kodekse aiškiai apibrėžta – jokių atlygių medikai gauti negali. Vertinant šalyje susiklosčiusią situaciją galima sakyti, kad tai smulki korupcija, bet tektų pridėti, kad ji iš tiesų klesti. Esminis dalykas, kad pacientai neturėtų siūlyti vokelių, bet kaip tai išgyvendinti? Dažnas po atliktos operacijos siūlydamas vokelį, matyt, tikisi pelnyti daugiau mediko dėmesio. Manau, tai medicinos įstaigos administracijos ir vadovybės klausimas. Tačiau žmonės turi įsisąmoninti: siūlomi pinigai paslaugos kokybės nepakeis.

VEIDAS: Nors ministras V.Andriukaitis buvo minėjęs, kad trumpins pacientų eiles ligoninėse ir poliklinikose, to neatliko. Kaip šią ir kitas problemas žadate spręsti jūs?

R.Š.: Mane pasiekia žmonių nusiskundimai dėl to, kad tenka ilgai laukti planinių operacijų, taip pat vis dar sunku greitai patekti pas šeimos gydytojus ir kitus specialistus. Prioritetine tvarka dėmesio reikalauja inovatyvių vaistų atėjimo į mūsų rinką bei vaikų ligoninės Santariškėse klausimai. Daug diskusijų kelia ir vadinamasis plaukiojantis balas, pagal kurį skaičiuojami pinigai ligoninėms. Esant krizinei situacijai jis buvo sumažintas iki 93 ct, tačiau ateinančiais metais vienas balas turėtų siekti 98 ct.

Vienu svarbiausiu šiais metais galima vadinti Vyriausybės priimtą sprendimą iš Rezervo fondo skirti 50 mln. Lt gydymo įstaigų skoloms padengti. Taigi ligoninės galės atsiskaityti su kreditoriais, o tai reiškia, kad skolų nebeturėtų likti. Gerėjant medicinos įstaigų finansinei būklei turėtų susitvarkyti situacija ir dėl darbuotojų atlyginimų.

VEIDAS: Naujai paskirti ministrai gana dažnai kritikuojami už tai, kad netęsia savo pirmtakų darbų. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

R.Š.: Sutikdama eiti sveikatos apsaugos ministro pareigas įsipareigojau perimti visus ankstesnio ministro darbus ir pažadėjau rūpintis jų tęstinumu. Bet detaliau pasidomėjusi pamačiau, kad paskutinėmis V.P.Andriukaičio darbo dienomis buvo priimta daug skubotų sprendimų, kurie nederinti su teisininkais, taigi kai kuriuos pakeitimus teko inicijuoti iš karto. Dėl to sulaukiau tam tikro pasipriešinimo, bet daugeliu atveju medikų bendruomenė mane palaiko. O tie sprendimai, kurie priimami šiandien, nėra priimami tik mano iniciatyva. Kaip kad mėgstama pabrėžti, aš esu ne medikė, o teisininkė, todėl stengiuosi nepriiminėti sprendimų viena, tariuosi su medikų bendruomene. Kiek esu pastebėjusi, didžiausia jų problema – konkurencija. Įveikus ją ir priėmus teisingus sprendimus būtų galima daug ką pakeisti.

VEIDAS: Ministre, ką vadintumėte savo prioritetiniais darbais?

R.Š.: Mano siekiamybė – sutaikyti Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę su Santariškėmis, toliau – Kauno ir Vilniaus medikus. Prieš pradėdama eiti šias pareigas nė nenumaniau, kad esama tokių gilių konfliktų.

Tik detaliau susipažinusi su esama situacija sveikatos apsaugos sektoriuje supratau, kad yra didesnių galimybių, nei įsivaizdavau anksčiau: galima daug ką pakeisti, tereikia veikti subtiliai. Tik perėmus postą iš V.Andriukaičio ėmė lįsti daug naujų ir įsisenėjusių problemų, kurias reikėjo skubiai spręsti. Nebuvo paprasta: mane pasitiko buvusio ministro sukiršinta medikų bendruomenė, nepatenkinti ir besiskundžiantys pacientai. Galbūt ne visi sprendimai, kuriuos teks priimti, tenkins didžiąsias šalies gydymo įstaigas, bet tik taip išspręsime esamas problemas. Viena jų – onkologijos paslaugų teikimas Panevėžyje. Netrukus bus pradėtos švitinimo procedūros ir šiame mieste. Teritoriniu principu tai išties reikalingos procedūros.

VEIDAS: Jūsų pirmtakas kaip priešnuodį jaunų gydytojų emigracijai stabdyti siūlė grąžinti dar sovietiniais metais veikusią paskyrimų sistemą. Ar ir jūs žadate siųsti jaunus specialistus į periferiją?

R.Š.: Šiuo metu dar nėra aiškios ir nusistovėjusios politikos šiuo klausimu. V.Andriukaičio mintys buvo teisingos, tačiau nesutinku, kad medikai turėtų būti išsiunčiami priverstinai. Buvęs ministras žadėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti jo išaiškinti, ar būtų galimybė asmenis, kurie įstojo studijuoti medicinos į valstybės finansuojamas vietas, nukreipti dirbti ten, kur yra poreikis. Bet pakol kas tokio išaiškinimo dar neturime. Kiek man pavyko susipažinti su skirtingų Lietuvos regionų gydymo įstaigomis, viskas priklauso nuo ligoninių gebėjimo pritraukti jaunų specialistų. Palyginusi Ukmergės (70 km nuo Vilniaus) ir Švenčionių (80 km nuo Vilniaus) ligoninių gebėjimą prisikviesti medikų matau, kad Švenčionių gydymo įstaigos direktorė neieško būdų, kaip pritraukti jaunų specialistų, o į Ukmergę jauni specialistai patys veržiasi. Taigi kalbame apie gydymo įstaigų vadybos politiką (apie tai, kokias sąlygas pasiūlo, ar sudomina) ir jos nebuvimą.

Pati kurį laiką esu kuravusi Švenčionių apygardą ir mačiau, kokia ten netvarka. Savivaldybės meras moka reikalauti tik lėšų gydymo įstaigos renovacijai, o kad nėra kam dirbti tuščiose patalpose, nemato: vietiniai ligoniai medicinos paslaugų ieško kitur.

VEIDAS: Manote, jog neateis diena, kada mažesni Lietuvos miestai pritrūks profesionalių medikų?

R.Š.: Kaip supratau bendraudama su Jaunųjų medikų sąjunga (dar V.Andriukaičio įsteigta), didžioji dalis mokslus baigusių specialistų nesiekia pasilikti Kaune ar Vilniuje. Priešingai, jie netgi norėtų vykti dirbti į kitas Lietuvos gydymo įstaigas, bet tam reikalinga informacija apie tai, kokios darbo sąlygos ir vietos jų lauktų, kaip būtų sprendžiami socialiniai klausimai ir pan. Susidariau įspūdį, kad blogiausia padėtis šiuo klausimu – Rytų Aukštaitijoje. Tačiau kaip pozityvų pavyzdį galiu paminėti 11 jaunų medikų, kurie šiemet savo noru išvyko dirbti į Ukmergės ligoninę.

VEIDAS: Šiuo metu vidutinis Lietuvos medikų amžius – 57 metai, tačiau nemaža jų dalis dirba sulaukę ir garbesnio amžiaus. Ar tokiomis aplinkybėmis nenukenčia savo vietos ieškantys jauni medikai?
R.Š.: Man pačiai jau ne 20 ir ne 40 metų, todėl manau, kad iš tiesų ateina amžius, kada reikia pailsėti. Kad ir kaip norėtųsi dirbti produktyviai, amžius įpareigoja paisyti darbo ir poilsio režimo. Taigi, jei gydytojui 60 ar 70 metų, o dirbama ne tik pagrindiniame darbe, bet turima ir papildomų darbo valandų, reikėtų pripažinti, kad nebegalima kokybiškai dirbti keliais etatais. Todėl, jei jėgos ir sveikata dar leidžia, vertėtų pamąstyti apie pusę etato, o dalį darbų perleisti jaunesniems. Tačiau netrūksta pavyzdžių, kai vyresnio amžiaus medikai yra itin atsidavę darbui ir vertinami savo bendruomenės, kitaip tariant, viskas su jais gerai.

VEIDAS: Apskaičiuota, kad jau 2030 m. pasaulis bus neatpažįstamai pasikeitęs: didesnę visuomenės dalį sudarys miestuose susitelkę vyresnio amžiaus žmonės. Ar galite prognozuoti, kokie iššūkiai ir kokios problemos tuo metu teks Lietuvos visuomenei?

R.Š.: Šiuo metu mūsų viltys siejamos su žmonių ilgaamžiškumu. Žinoma, iki Švedijos ir kitų gerovės valstybių, kuriose vidutinė gyvenimo trukmė jau siekia 80 metų, mums dar toli, bet skirsime daug lėšų, kad lietuvių gyvenimo trukmė ilgėtų. Mūsų uždavinys – pasivyti Skandinavijos šalis.

VEIDAS: Kas, jūsų manymu, labiausiai lemia Lietuvos gyventojų sveikatą?

R.Š.: Ji priklauso tiek nuo medikų, tiek nuo pačių žmonių sąmoningumo. Kaip matyti iš atliktų tyrimų, mūsų regione labai išsiskiria aukštesnį išsilavinimą įgijusių ir didesnes pajamas gaunančių žmonių sveikata. Taip pat labai skiriasi gyventojų prieinamumas prie reikiamos informacijos kaimo ir miesto vietovėse. Tačiau neabejoju, kad dauguma problemų gali būti išspręsta pasitelkus sveiką gyvenseną, vartojant daugiau daržovių, daugiau judant.

Tiesa, kai kurie mūsų tai įsivaizduoja kaip sunkiai prieinamą prabangos dalyką (su pirtimis, saunomis, mokamomis paslaugomis ir pan.), tačiau sveika mityba ir judėjimas juk nereikalauja papildomų lėšų. Apklausti Lietuvos vyrai mano, kad sveikai gyvensenai labiausiai kenkia rūkymas ir alkoholis, o moterys mini riebalus ir saldumynus.

VEIDAS: Lietuviai vis dar dažniausiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Ar yra kokių priemonių šiai situacijai gerinti?

R.Š.: Lietuva keletą metų iš eilės neišnaudojo prevencinių programų – kasmet likdavo po kelis milijonus nepanaudotų lėšų. Tačiau šiemet viskas suplanuota taip, kad lėšų gali ir pritrūkti. Galime pasidžiaugti, kad inicijavus klasterių sistemą kovai su daugiausiai gyvybių nusinešančiomis ligomis (insultu, infarktu, onkologinėmis ligomis) per 2013 m. ir tris šių metų ketvirčius lietuvių mirštamumas nuo insultų sumažėjo 40 proc. Tai tik įrodo, kad tinkamiems specialistams teikiant gerai organizuotą pagalbą galima laimėti nemažai gyvybių.

Insulto atveju itin svarbu, kad nuo pirmųjų požymių pasirodymo ligonis gautų reikiamą pagalbą per dvi valandas. Tik taip nepakenkiama jo gyvenimo kokybei. Deja, uždelsus pamatoma, kad tai viena labiausiai invaliduojančių ligų.

VEIDAS: Gal išgirsite ir į didžiąsias sostinės ligonines besikreipiančių asmenų balsą: sutikite, mokėti įspūdingas sumas už automobilio stovėjimą prie ligoninės – tikrai su sveiku protu prasilenkiantis sprendimas…

R.Š.: Galiu tik pasidžiaugti, kad jau pasirašyta taikos sutartis su Vilniaus universitetine ligonine: atkovojome iš Vilniaus miesto savivaldybės tris aikšteles, kurios bus nemokamos. Iki šiol vyko teisminiai ginčai, ilgai vargome su Vilniaus miesto savivaldybe, tačiau jei kalbame apie automobilių stovėjimo aikšteles prie Santariškių – procesas dar nesibaigęs. Nesustosime, išeičių žadame ieškoti ir toliau. Net jei aikštelės ir liks mokamos, kalbėsime apie tai, kad automobilių parkavimo kainos turėtų būti diferencijuotos, pavyzdžiui, pirma valanda nemokama, o toliau – jau kitos sumos. Tai vis dar derybų klausimas, tačiau turime gerbti pacientus ir jų artimuosius, o ne ieškoti būdų, kaip juos dar apkrauti dideliais mokesčiais.

VEIDAS: Kokiu principu žadate vadovautis dirbdama vienoje karščiausių – Sveikatos apsaugos ministerijoje?

R.Š.: Na, principas „skaldyk ir valdyk“ man, kaip sveikatos apsaugos ministrei, nėra tinkamas. Šiuo atveju kur kas svarbesnis medikų bendruomenės palaikymas ir lygiateisiškumo principas, pagal kurį priimami sprendimai, keičiantys pacientų ir medikų kasdienybę.

VEIDAS: Lietuvių sveikatai skirtų milijardų per dešimtmetį padaugėjo bemaž dvigubai, tačiau sveikesni nei mūsų kaimynai vis dar nesame. Kokios priežastys mums trukdo?

R.Š.: Pagal kasmet vertinamą sveikatos apsaugos vartotojų indeksą pernai Lietuva pakilo per tris pozicijas: iš 26-os – į 23-ią. Tai akivaizdus įrodymas, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema pacientų atžvilgiu padarė pažangą. Žinoma, iki gerovės valstybių indekso mums dar stinga, bet ir šiemet mūsų indeksas augo.

Vilties suteikia ir sveikatos apsaugos sektoriui skiriamos valstybė lėšos. Jei ne 400 milijonų, kuriuos pagal tarptautinius įsipareigojimus tenka skirti krašto apsaugai, ko gero, jau būtume pirmoje vietoje pagal valstybės skiriamas lėšas, o tai įrodo, kad sveikatos apsaugai mūsų šalyje skiriama išties daug dėmesio.