Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusi knyga „Minties galia“ bando įrodyti, kad savo mąstymą įmanoma pakeisti, o pakeitus jį galima pakeisti ir savo gyvenimą. Į gerąją pusę. Užteks ir šios ištraukos, kad supratumėte, verta jums pirkti šią knygą ar ne.

Tai tik mintis, ji negali įskaudinti

Dauguma mus supančių žmonių tiesiog nesupranta, kad jų jausmus lemia jų pačių mintys. Netgi ne įvykiai ar susiklosčiusios aplinkybės sukelia jausmus. Juos sukelia tik žmonių reakcija, priklausanti nuo minčių.
Reikia tiesiai pasakyti: mes patys kuriame savo mintis. Taigi, jeigu mintys liūdnos, nerimastingos arba piktos, patys save žeidžiame. Niekas kitas. Patys užsikrauname šią naštą. Iš patirties žinau: kai tai pasakau, pirmoji reakcija būna gynybinė, bet ilgėliau pamąstę žmonės sutinka, kad mano žodžiai yra visiška tiesa.
Žinoma, nors gyvenimas klostosi sėkmingai, retkarčiais pasitaiko, kad tenka kovoti su skaudžiomis ar negatyviomis mintimis. Suvokę, kad tai viso labo tik mintys nuosavoje galvoje, išsiugdysime atsparumą jausmams, lydintiems tas mintis. Supratę jų tikrąją prigimtį, galėsime jas tiesiog stebėti, o ne bejėgiškai joms atsiduoti.
Mintys neturi galios žeisti, jei tik patys šios galios joms nesuteikiame.
Ar turite tokios patirties: kažkur buvote, puikiai leidote laiką, galbūt su draugais restorane, jautėtės tiesiog nuostabiai, manėte, kad ir jūs, ir visas pasaulis sklidini gėrio. Tuomet staiga, lyg trenkus perkūnui iš giedro dangaus, nugirdote ar pastebėjote kažką, kas susiję su praeities prisiminimais, ir per vieną akimirką subjuro nuotaika, apėmė liūdesys, pyktis ar išgąstis.
Jeigu seksime paskui negatyvių minčių traukinį, išnirusį iš nežinia kur, – nors ir esame savo minčių kontrolieriai, – leisime, kad kiltų dar daugiau neigiamų minčių, ir šitaip spiralė įsisuks. Staiga, net neišėję iš restorano, atsidursime pakeliui į neviltį. Išmokę sekti savo mintis, – o tai yra įprotis, kuriam išsiugdyti reikia laiko, – palengva išmoksime nuvyti tam tikras mintis šalin, neleisime joms savęs užvaldyti. Tai priklauso nuo mūsų. Juk tai tik mintys, jos negali įskaudinti.
Žinoma, jeigu nesuprantame, kad nuo mūsų priklauso suteikti sau skausmo ar ne, tai toks procesas truks visą gyvenimą. Taip nutinka daugumai žmonių. Iš pradžių labai sunku patikėti, kad – nors visą gyvenimą kaip įprasta mąstėme – mūsų pačių mintys ir buvo daugybės kančių priežastis, kad patys sukūrėme savo skausmą.
Klaidingas manymas, kad mintys realios, gali įsukti pražūtingą negatyvių minčių spiralę. Tačiau būdamos nerealios jos negali įskaudinti. Kai pagaliau iš tiesų suvoksime, kad kalbame ne apie „realybę“, o tik apie mintis, tuomet pajusime galią pasakyti joms „sudie“ ir neišgyventi nepageidaujamų jausmų.
Per sąmoningo gyvenimo laikotarpį mūsų galvose kasdien kyla nuo 60 iki 80 tūkstančių minčių, tačiau fiksuojame tik kai kurias iš jų.
Mintys ateina.
Mintys išeina.
Taip ir turi būti.
Džeinės, einančios ryte į darbą, jutimai fiksuoja aikštelėje stovintį automobilį su paliktu atviru langu, kitą akimirką peršoka prie greta gyvenančio kaimyno pievelės – ji pagalvoja, kokia žalia žolė; paskui pastebi įskilusį grindinio akmenį, vėliau į galvą jai šauna mintis, kad jeigu dėl signalizacijos sistemos sutrikimo traukiniai vėluos:
„Aš pavėluosiu į susirinkimą – vadovas bus nepatenkintas – visi galvos, kad neturiu atsakomybės jausmo – jis paprašys ką nors kitą pasirūpinti klientu – tikriausiai Saimoną – jie pasistengs susitvarkyti ir išstumti mane iš darbo – aš susikivirčysiu su ponia Poter iš Personalo skyriaus – ji vilkės tą siaubingą rausvą kostiumėlį – žinau, ji kurstys mane jai trinktelėti – jie turės mane stabdyti, kad nesigrumčiau su ja – trauks už plaukų toliau nuo jos – mano sijonas plyš – bus iškviesta apsauga – paprašys manęs atlaisvinti savo stalą – ponia Poter reikalaus mane nubausti – baigsis teismu – galbūt kuriam laikui mane uždarys – bendroje kameroje – tas bjaurus kalėjimo apdaras – aš negalėsiu valgyti drauge su kitais kaliniais – aš nesimankštinsiu tame kieme – o jau tie dušai – jiems neteisėtai įneša peilių – vienas telefono skambutis per dieną – aš šito neatlaikysiu – aš turėsiu…“
Ohohoho… vaizdeliai tarsi vėlyvą naktį rodomas siaubo filmas. Deja, minčių seka tiksliai atspindi, kaip elgiamės. Nutrūktgalvišku greičiu galvoje sukame trumpojo metražo filmą.
Tik pagalvokit: jeigu po pamąstymo „jeigu traukiniai vėl vėluos…“ būtų buvusi neutrali mintis, pavyzdžiui, „šiandien reikėtų paragauti sumuštinio su vėžiais ir gražgarstėmis“, būtų buvusi nugnybta negatyvių minčių spiralės užuomazga.

Vienu metu galvoje sukasi tik viena mintis

Dėmesį perkėlus nuo vienos minties prie kitos, išsisklaido pirmoji. Skamba kaip savaime suprantamas teiginys, bet stulbinamai daug žmonių (kol jiems nepabaksnojama) nežino, kad:
vienu metu įmanoma tik viena mintis.
Važiuoti neigiamų minčių traukiniu reiškia riedėti slidžia nevilties nuokalne, o dažnai kelias ten dar nesibaigia. Gana dažnai, kai jau būname sukūrę filmą, nes jau įsisukome į žemyn vedančią minčių spiralę, mes tęsiame kelionę – tik jau turėdami dar daugiau negatyvių minčių. Taigi prasideda naujas filmas, vos pasibaigia prieš tai sukurtasis. Priežastis – žmogaus proto ypatumas: kai žmogus jaučiasi nelaimingas, visos kylančios mintys yra negatyvios. Štai kodėl taip svarbu tvirtai laikyti mąstymo proceso vadeles, kitaip tariant, sekti jį, tai aiškiai suvokti ir taip užkirsti kelią mintims mus užvaldyti.
Jeigu minties nesureikšminsime ir dėmesį nukreipsime į ką nors kita, ši mintis išnyks. Kuo daugiau dėmesio kreipsime į konkrečią mintį, tuo reikšmingesnė ji atrodys, tuo daugiau „scenų“ sukursime. Šį mechanizmą atskleidėme anksčiau pateiktu pavyzdžiu, kur viskas baigėsi ne vėžiais, o įkalinimu.
Mes turime nedaug galios:
• kontroliuoti minčių turinį.
Jos ateina ir išeina priklausomai nuo to, ką registruoja mūsų pojūčiai ir kokia informacija juos paverčia sąmonė.
Bet galime valdyti:
• savo minčių vertinimą.
Reikia laikyti jas tuo, kas jos iš tikrųjų yra. Tik tiek – suvokti, kad tai mintys, o ne tikrovė.

Sekite savo mintis

Taigi svarbiausia išmokti sekti savo minčių eigą ir nesileisti būti įtrauktam į nesibaigiantį minčių verpetą, verčiantį nusiminti ar jaustis nelaimingam konkrečiomis aplinkybėmis ar apskritai. Išmokti pripažinti, kad mintys – ne realybė, o tik įsivaizdavimas. Sukurtos mūsų pačių. Mintys – tiek teigiamos, tiek neigiamos – ima reikštis tik gavusios energijos. Mūsų energijos. Puiku, jei panaudojame ją mąstyti pozityviai: „Aš mokysiuos ir tapsiu Pilateso mankštos trenere. Būsiu viena geriausių…“, nes ne kas kita, o mūsų energija ir dėmesys padės iš tikrųjų įgyvendinti tikslą.
Ta pati energija gali būti panaudota negatyviai: „Aš norėčiau tapti Pilateso mankštos trenere, bet abejoju, ar ją perprasiu, nes visuomet nesisekė, kai reikėdavo mintis reikšti žodžiu – tikriausiai reikėtų vilkėti triko – o tai išryškins apvalumus – mane pernai mokiusi trenerė turėjo puikią figūrą – tiesą sakant, tų trenerių yra per daug – reikėtų kalbėti didelei žmonių grupei – prisimenu, kartą prieš dvidešimt penkerius metus nevykusiai pasisakiau susirinkime…“ Po tokio vidinio dialogo žmogus pasijunta prastai. Juk mintis lydi emocijos – moteris ką tik pati save privertė pasijusti menką. O juk iš tikrųjų niekas nė nemėgino jos sumenkinti!
Mąstymui būdinga tai, kad į galvą atėjusią mintį galima sekti, valdyti ir imtis kokių nors veiksmų. Panagrinėkime šios moters, norinčios tapti Pilateso mankštos trenere, atvejį. Jeigu ji būtų sekusi savo mintis, būtų jas sustabdžiusi ties „bet abejoju, ar ją perprasiu“. Ji apibendrino – teisingai ar klaidingai, kad gali kilti motyvacijos problemų. Kaip tik čia reikėjo sustabdyti mintis, o ne leisti joms toliau plėtotis, vis labiau peikiant save. Bet štai būsimoji trenerė keliavo toliau, leido negatyvioms mintims įsisukti spirale ir paliesti daugybę nemalonių jai aspektų, leido sau susimenkinti ir nuliūsti. Į apmąstymų pabaigą ji jau buvo bepradedanti „džiuginti“ save nesėkminga praeities patirtimi – prisiminė dvidešimt penkerių metų senumo įvykį, susijusį su kalbėjimu viešumoje. Ir visa tai ji atliko mintyse.
Laiku sustabdyti mintis – tai būdas jas valdyti. Dar kartą priminsiu: jūs valdote savo protą, o ne protas valdo jus. Deja, dauguma žmonių verčiau leidžiasi būti valdomi. Bet juk galima išsiveržti iš šitų spąstų, jeigu palengva keisime įsisenėjusius mąstymo įpročius…

James Borg

Priminsiu: jūs valdote savo protą, o ne protas valdo jus. Deja, dauguma žmonių verčiau leidžiasi būti valdomi.

Apie knygą ir autorių

Jamesas Borgas – britų psichologas, verslo konsultantas, tarpusavio santykių, vadybos ir verslo plėtojimo specialistas. Jis dirba reklamos ir žurnalistikos srityse, rengia psichologijos seminarus. Jo kūrinys „Minties galia. Pakeiskite mąstymą, pakeisite gyvenimą“ kupina galios tikrąja šio žodžio prasme. Galios, kuri leis jums kontroliuoti savo mintis, emocijas ir visą savo gyvenimą. Jūsų mintys, mąstymo būdas lemia ir jūsų savijautą, ir elgseną. Tik įsivaizduokite, kaip viskas galėtų pasikeisti, jei gebėtumėte valdyti galią, slypinčią jūsų mintyse.
Gal dar nežinojote, kad kiekviena mintis smegenyse sukelia elektrocheminę reakciją: dėl mintį lydinčios emocijos gaminasi vienokios ar kitokios cheminės medžiagos, o jas po visą kūną išnešioja kraujas. Tos medžiagos – tai ne tik išgirtieji „laimės hormonai“ endorfinai, kuriuos smegenys išskiria, kai jaučiame malonumą, bet ir daugybė kitų hormonų, kuriuos smegenų vaistinė gamina, kai jaučiamės nelaimingi, išgyvename baimę, stresą, kaltę, depresiją, pyktį. Tad nuo emocijų, kurias sukelia mūsų pačių mintys, priklauso, ar į kraują bus išskiriamos medžiagos, gerinančios savijautą, ar, priešingai, – žalingos psichinei ir fizinei sveikatai.