Savaitgalį prasidėjo “Poezijos pavasario” renginiai. “Veidas” kalbina poetą ir verslininką Gintarą Bleizgį, festivalio išvakarėse pristačiusį septintąją poezijos knygą “Kai sėlinsi manęs”.

“Liūdna knyga. Joje tiek mirties”, – atsidūstu pokalbio pradžioje. “Ir žmona taip sako… O man atrodo tiesiog labai rami. Dauguma eilėraščių rašyti 2010-aisiais ir vėliau, todėl tai ilgo periodo knyga. Keista, bet dažniausiai prie jos sugrįždavau pavasariais ir vasaromis, kai gamta labai gyvybinga. Todėl mirties tema čia reiškia ne tiek išnykimo liūdesį, kiek suvokimą, kad žydėjimas – itin laikinas. Dabar ir klimatas pasidarė toks, kad vaismedžiai apsipila žiedais kone vienu metu ir labai greitai visas tas grožis išnyksta, subyra. O ir pats, artėdamas prie 40-mečio, pradedu suvokti, kad daug ko mano gyvenime jau nebebus. Nebebus dar smarkesnio žydėjimo”, – garuojant jazminų arbatai ramiai dėsto Gintaras.
Per minėtus ketverius metus buvo tarpų, kai jis rašė kitokius eilėraščius: 2012-aisiais pasirodė rinkinys “Sodas”, dar vienas turėtų gulti ant stalo šių metų žiemą. Atrodytų, pats kūrybinis įkarštis, o eilėraščiuose vis viena – “mirties kaukė ledinės grimasos”, “sunkios tuščios pievų įkapės”, “pajuodęs debesis tarsi replės traiško hermetišką zylių pasaulį”. Ir netgi naktį jazmine po langu švilpiantis paukštis primena laikinumą: “išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs…”
“Kaip krikščionis, stengiuosi sekti šventųjų pavyzdžiais ir eiti šventėjimo keliu, nors jaučiu, kokia begalybė nuo jo skiria. Žinau, kad po mirties Kristaus aukos dėka būsiu apvalytas, bet kaip ištverti tarp apreiškimo ir kasdienybės plytinčią naktį ir nepaklysti? Kasdienybėje žmogus neįžvelgia esmių. Tai, kas materialiame pasaulyje atrodo rimta, iš tiesų tėra šypseną keliantys dalykai. Nes to, ką matei prieš sekundę, kitą sekundę nebelieka. Praskrido paukštis, vėjas pakėlė jo plunksną, kuri įsirašė mano atmintyje… Viskas išpustoma tą pat akimirką, kai ją suvokiame. Tai irgi mirtis. Gyvename nuolatinėje mirtyje, bet jos neverta bijoti, nes gebėjimas prisitaikyti prie nuolat kintančių akimirkų, vaizdų ir paties savęs ir yra būdas išlikti. Man nebaisu, kuo būsiu po sekundės, lygiai taip pat nebaisu, kuo virsiu baigęs gyventi šitame kūne, nes tai tebus mano kitimo dalis”, – dėsto jau du dešimtmečius baptistų bažnyčiai priklausantis pašnekovas.

Vienintelis dalykas, kurį žinau
Čia primenu kitą Gintaro eilėraštį apie trisdešimt penkerių metų kaimynę, po chemoterapijos skarele apsirišusią galvą. “Aš žinau kaip ji bijo”, – liudija eilutė. Poetas sako, kad vaizdas atkeliavo iš realybės: du vaikus auginanti jo kaimynė išties buvo priversta kovoti su liga pačiame gyvenimo žydėjime. Šiek tiek anksčiau jam teko stebėti savo paties sunkiai sirgusią mamą, lankytis ją slaugiusioje ligoninėje, matyti kitų mirtį pasitinkančias motinas. Todėl moterų baimes, netgi subtiliai slepiamas, teigia jaučiantis ir atpažįstantis.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m