Pavasarį gamtoje, atrodytų, nebelieka nė vieno abejingo prabudimui, gyvybės džiaugsmui, bet Lietuvoje viskas vyksta keistai: pas mus pavasarį kažkodėl padaugėja besižudančių žmonių.

Keistas tas mūsų pasaulis… Keistas nutikimais, sutapimais, prieštaringumais. Sutapimas šįkart gana įdomus: balandžio 24-ąją visas katalikiškas pasaulis mini Šv. Velykas, o tądien mus pasitinka ir Pasaulinė gyvybės diena. Prisikėlimas ir gyvybė. Nieko keista, tik kad sutapimas reikšmingas. Bet juk pačios Velykų šventės jau turi tam tikro prieštaringumo: gyvybės ratą užbaigianti mirtis tąkart reiškia prisikėlimą, o kartu ir naują pradžią. Štai ir visas keistumas – mirtis prikelia naujam gyvenimui. Betgi keistumai ir sutapimai tuo nesibaigia.

Keisčiausia yra tai, kad prisikėlimo šventė visuomet lydi ar pradeda pavasarį, o mes, psichiatrai, kiekvieną pavasarį dėliojame beprasmius skaičius: pavasaris pradeda ir naują savo gyvybės ratą sustabdančių žmonių pagausėjimą.

Keisčiausiu būdu Lietuvos rykšte tapusi savižudybių banga niekaip nebaigia savo kelionės per mūsų galvas – pavasarį savanoriškai mūsų vadinamąją ašarų pakalnę palieka ne vienas skausmo ar nevilties nukankintas tautietis, matyt, besiviliantis, kad anapus jo laukia geresnis gyvenimas ir ramesnė būtis. O šiųmetis “derlius”, atrodo, ir vėl nustebins.

Anądien atsiverčiau laikraštį, o ten viena netektis prie kitos: vienas korėsi, kitas nuo tilto šoko, trečias šūvį sau į galvą pasirinko. Paprasti žmonės, visai sėkmingi verslininkai, o čia dar ir viešojo pasaulio įžymybės pasitraukti nusprendžia.

Kažkaip ir vėl keista darosi: ir kokia gi Dievo bausmė ant mūsų nusileidžia tuomet, kai gamtoje, atrodytų, nebelieka nė vieno abejingo prabudimui, gyvybės džiaugsmui ir vis labiau mus šildančiai saulei? Važiuoji per pasaulį ir matai: žaliasis gamtos rūbas vis labiau keičia nurudusias praėjusių metų drapanas, per akmenis linksmai čiurlena upeliai, tai vienur, tai kitur galvas kelia žibutės ir visokios ne visuomet žinomais vardais vadinamos, vos sniegui nutirpus prasiskleidžiančios gėlytės. O ką jau kalbėti apie dirvoje striksinčius varnėnus ar apie naują beprasidedantį gyvenimo etapą žvaliu snapų kalenimu skelbiančius gandrus? Kurmiai, ir tie, atrodo, vis link žemės paviršiaus braunasi – mat ir jiems požeminės tamsybės pabodo… Ir visa tai vainikuoja Kristaus prisikėlimas, visa esybe gyvybės pergalę prieš mirtį skelbiantis. Pasaulis bunda iš tamsos ir šalčio stingulio, gamta džiaugiasi ir visais būdais gyvenimą liudija. Nė vieno liūdinčio.

Bet ar tikrai visi linksmi, laimingi ir gyvybe alsuojantys? Prasiveria durys ir štai į pasaulį įžengia jo valdovas žmogus. Didis, nes mat dieviška būtybe save vadina. Vadinasi, ir elgtis dieviškai turėtų. Turėtų pasveikinti bundančią gamtą, pasidžiaugti savimi ir kitu. Kur tau… Veidas rūstus, antakiai suraukti – visa kuo savo nepasitenkinimą reiškia.Dieviškumas tada vienvaldyste tampa. Jei noriu, galiu gamtą trypti, galiu ir gyvybę užgesinti. Ir prasideda: laukai parūksta dūmais, deginančiais užsilikusius rudens ir žiemos apdarus, bet gesinančiais tarp tų apdarų besislepiančią naują gyvybę. Dėl ko? Dėl savęs – juk vargo mažiau: jokių pastangų dirvai paruošti nereikia.

O gyvybės ir nebėra. Kas nors sakys: juk kažkokie menki vabaliūkščiai sudegė, kas gi čia tokio? Po vabaliūkščių ateina kitų eilė. Vienas smagumo dėlei nusprendžia gandrus pašaudyti, o kita, save motina vadinanti, žiūrėk, vaikų akivaizdoje ir jų mylimą šunį nudobia. Ak, tiesa, ji girta buvo… Po to labai “apgailestavo”: verkė prieš kameras žurnalistų filmuojama. Gal ir gailėjosi, kas ją ten supaisys? Bet kad jos vaikai “gerą” pamoką išmoko – tuo jau niekas gali neabejoti! Blogai jautiesi ar ant ko pyksti – nedelsk, išliek sukauptą įniršį ant paties silpniausio. Jis juk nesipriešins: dar Jonas Biliūnas nemirtingame savo apsakyme sakė, kad prieš mirtį ta vargšė bejėgė būtybė tik kojas gal jums palaižyti ir tenorės.

Gyvybės kaina pas mus gerokai kritusi… Dar vienas paradoksas ir dar viena priešybė šiuo ekonominio nuosmukio laikotarpiu: benzino kainos iki beprotiškos ribos pakilo, o žmogaus gyvybę šiandien gal iki “vabaliūkščio” nuvertinome.

Visi jaučiamės nepatenkinti gyvenimu, vieni kitais, valdžia, kuri, beje, irgi, atrodo, mumis nepatenkinta. Kuri gi savo piliečiais patenkinta valdžia viena ranka biudžetą pensininkų, mokytojų ir kitų paprastų žmogelių sukauptais pinigais lopys, o kita – dosniai partijoms to paties biudžetinio pyrago atrieks? Velykinis susilaikymas mat mirtingiesiems būtinas, o tiems, arčiau valdžios dievo prisėdusiems, taisyklės kitos.

Anuo atveju motina tik vaikus pyktį ant silpnesnio išlieti pamokė, o čia jau visai tautai pamoka: daryk, kaip tau reikia, o pagautas mokėk viską protingai paaiškinti. O tas prakeiktas protas mums ir pakiša koją. Pamirštame, kad visi ateiname į šį pasaulį iš dvasinio ryšio: svarbu, kaip mama mus nuramina, ant rankų paima, galvą paglosto ir ašarą nubraukia. O protas tik vėliau prisideda: kairysis smegenų pusrutulis, už tai atsakingas, tik apie antruosius gyvenimo metus įsijungia ir tik tada mūsų kvailystes paaiškinti bando. O dešinysis, už meilę, jausmus ir šilumą atsakingas, pasirodo, gerokai veiksmingesnis būna. Bėda tik ta, kad jei mes savęs ta meile neužpildome, savo dvasios motinos šiluma neatgaiviname, taip niekada ir kito mylėti neišmokstame. Ir tada imame įniršį lieti taip, kaip protas liepia, nes aplinkiniai taip pamokė: mušk, skriausk ir naikink…

O baisiausia, kad ilgainiui mes ir tuos mokytojus savyje sunaikinti bandome. Agresyvi, o ne raminanti motina, mumyse svetima dalimi tampa. Dalimi, kurią mes naikinti imame, kai jau nebėra ant ko įniršio išlieti. Tada ir žudomės, nes mūsų vaikiška dvasia mano, kad tik šitaip iš savęs tą skriaudikę išmesti tegalime.

Deja, nusižudome tik mes patys. O kaip kitaip, jei niekas nei savęs, nei kitų mylėti nepamokė? Ir tada taip sunku tampa, kai gamta bunda, visi džiaugiasi, o mes nieko gero pamatyti nesugebame. Priešybė ir pražudo mus… O gal jei kas būtų pasakęs ir parodęs, kad net ir menkas vabalėlis yra savaip vertingas, dar viena siela būtų išlikusi, nes gyvybė, pasirodo, tikrai yra brangi. Ir joks benzinas už ją brangesnis būti negali…