Dirvonuojančių žemių savininkai, sodindami miškus ir už tai pasiimdami solidžias ES išmokas, Lietuvos miškų plotą gali padidinti daugiau kaip 3 proc. Tačiau šitaip kartu mažinami dirbamos žemės plotai. Ar išmintinga taip elgtis?

Lietuvos miškingumas pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja ir prilygsta Europos vidurkiui. Šiuo metu miškai užima 33,2 proc. mūsų šalies teritorijos (tarkim, 1948 m. užėmė tik 19,7 proc.), tačiau miškingumą norima padidinti iki 35 proc. Šio tikslo siekiama dirvonuojančių žemių savininkus aktyviai skatinant įveisti naujus miškus ir mokant jiems ES išmokas. Atsižvelgiant į medžių rūšį ir žemės derlingumą, pirmoji išmoka siekia nuo 16 iki 5 tūkst. Lt už hektarą. Vėliau kasmet už hektaro įveisto miško priežiūrą mokama 1,3–2,2 tūkst. Lt. Tad taip užsidirbti susigundo vis daugiau ne tik ūkininkų, bet ir miestiečių. Net kuriasi bendrovės, kurios supirkinėja žemės sklypus, kad vėliau juose įveistų mišką.
Šiais metais norinčiųjų sodinti mišką paraiškų jau gauta daugiau, nei tam skirta pinigų, todėl Žemės ūkio ministerija planuoja patvirtinti papildomų lėšų skyrimą. Štai žemės ūkio paskirties žemę apželdinti mišku pageidauja 436 jos savininkai. Už tai jiems turėtų būti išmokėta 44,5 mln. Lt, nors skirta 43 mln. Lt. Išmokoms už ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės apsodinimą mišku gauti pateiktos 569 paraiškos, kuriose prašoma 65,28 mln. Lt, o numatyta – 40 mln. Lt. Iš viso per penkerius metus iki 2013 m. pagal miškų apželdinimo programą Lietuvoje planuojama išdalyti apie 200 mln. Lt.
Nors programos, skatinančios sodinti mišką, tikslas – kad liktų kuo mažiau dirvonuojančios žemės, o mes gyventume švaresnėje ir gražesnėje aplinkoje, tačiau atsiranda apsukrių lietuvių, kurie siekia pasipinigauti sodindami medžius net ten, kur jie negali augti. Kiti, nematydami perspektyvos užsiimti žemės ūkiu, mišku užsodina ir derlingas žemes, kad bent dalį pinigų pasiimtų lengvesniu būdu.
Ūkininkai nuogąstauja, kad taip gerokai sumažinus dirbamos žemės plotus ten jau niekada nebus grįžtama prie žemdirbystės. Mat reikės investuoti milijonus litų į miško sunaikintas melioracines sistemas, dirvožemį bus sudėtinga vėl paruošti žemės ūkio kultūroms auginti. Taigi, ar Lietuvai naudinga stengtis tapti viena miškingiausių Europos šalių, kai Jungtinės Tautos skambina pavojaus varpais, kad didėjant gyventojų skaičiui jau po dvidešimties metų pasaulyje gali pradėti trūkti maisto?

Ąžuoliukai skursta augdami balose

Ignalinos rajono žemdirbių asociacijos pirmininkas Albertas Sekonas stebisi valdininkų trumparegiškumu: šie prieš kelerius metus buvo užsimoję net 70 proc. Rytų Aukštaitijos teritorijos apsodinti miškais. „Svarbu, kad šlaitai, kurie netinkami žemdirbystei, būtų apsodinti medžiais arba atkurti iškirsti miškai, tačiau jei bus skatinama tą daryti derlingose žemėse, neliks kur dirbti ūkininkams“, – piktinasi A.Sekonas.
Jis neabejoja, kad neracionaliai skirstant sklypus iš miškų sodinimo daugiau žalos negu naudos. Tarkim, kai 100 ha dirbamos žemės plote įterpiamas hektaras miško medžių ar išduodamas leidimas mišką įveisti tam netinkamoje dirvoje. A.Sekonas pasakoja pavyzdį, kad Ignalinos rajone ąžuoliukais buvo apsodintas net 300 ha smėlynų plotas, kuriame medeliai skursta ir niekada neužaugs. „Pinigai buvo išmokėti, tačiau dabar bendrovės, kurios sodino ąžuoliukus, jau bankrutavusios, o medžiais niekas nesirūpina. Jie elementariai skursta augdami balose. Juk net gluosniai neprižiūrimi neauga. O neseniai mačiau vieną sklypą, kuriame vietoj pasodintų gluosnių želia žolė. Taip pasiimant ES išmokas siekiama tik pasipinigauti“, – neabejoja ūkininkas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis taip pat teigia, kad atsiranda tokių, kurie tikėdamiesi greitai ir lengvai praturtėti mišką sodina ne pagal reikalavimus. Tačiau, pasak miškininko, tai pavieniai atvejai. „Miško neįveisi, kur panorėjęs, jo negalima ir sodinti bet kaip. Pagal suderintą želdinimo projektą gali būti sodinami tik toje žemėje tinkamų augti rūšių medžiai. Reikalavimai labai griežti ir kruopščiai tikrinama, kad jų būtų laikomasi. Be to, jeigu po aštuonerių metų miško nebus, teks grąžinti visas išmokas“, – tvirtina A.Gaižutis.
Nacionalinės mokėjimo agentūros atstovė Aistė Mileikaitė pabrėžia, kad nuo 2007 m., kai vykdoma programa, dar nepasitaikė atvejų, kad žemės savininkams būtų reikėję grąžinti išmokas. „Pinigai išmokami tuomet, kai paramos gavėjas įvykdo įsipareigojimus ir pateikia atitinkamas atsakingų institucijų pažymas. Jei nutinka taip, kad sodinukai neprigyja, juos privaloma atsodinti. Taip pat privaloma kasmet deklaruoti įveisto miško plotą“, – paaiškina A.Mileikaitė.

Žemdirbiai tampa miškininkais

Vis dėlto kur kas didesnį nerimą nei pasitaikantys nesąžiningi miškų sodintojai ūkininkams kelia tai, kad sodinukų daugėja derlingose žemėse. „Žemės savininkai, kurie mato žemės ūkio perspektyvą, miško niekada nesodins, nes jis grąžą duos tik po 50 ar 80 metų. Tačiau dabar Lietuvoje neskatinama nei žemdirbystė, nei gyvulininkystė, todėl žmonės, norėdami gauti šiek tiek pinigų, naudojasi ES išmokomis ir net derlingose žemėse įveisia miškus“, – sako bendrovės „Agrokoncernas“ prezidentas Ramūnas Karbauskis. Ir priduria, kad prieš dešimt metų, kai ES šalyse žemės ūkį slėgė perprodukcija, tokia politika buvo naudinga, tačiau dabar, atvirkščiai, produkcijos juk trūksta.
„ES į pokyčius reaguoja lėtai, tačiau ir nuo mūsų valdžios priklauso, į kurią pusę eisime. Deja, nėra aiškios vizijos, – apgailestauja R.Karbauskis. – Nederlingose žemėse gali augti energetiniai žolynai (varpinės ir ankštinės žolės), kurių biomasė tinka ekologiškiems degalams gaminti. Tačiau nedaug kas ryžtasi auginti tokias žoles, nes neaišku, ar jų reikės. Jeigu būtų skatinama bioenergetika, per kelerius metus produktyviai būtų įdarbinta šimtai hektarų.“
„Agrokoncerno“ prezidentas įsitikinęs, kad dabar metami milijonai litų miškams įveisti, o vėliau tiek pat ar net kelis kartus daugiau teks investuoti, norint susigrąžinti derlingus plotus. „Miško ir dabar turim pakankamai, tik nemokam tvarkytis. Miškai nevalomi, todėl pūva šakos, neraunami kelmai. Nors visa tai puiki biomasė“, – miškininkų neūkiškumu piktinasi R.Karbauskis.
1994–1996 m. Lietuvos miškų ūkio ministro pareigas ėjęs Albertas Vasiliauskas taip pat pastebi, kad mūsų miškai pasižymi keliolika kartų didesniu produktyvumu, nei yra panaudojama. „Palyginti su kaimyninėmis šalimis, pas mus vykdoma kelis kartus mažiau sanitarinių kirtimų, nes urėdai nenori užsikrauti papildomų rūpesčių. Juk daug paprasčiau kirsti brandų mišką, nei rinkti šakas ar šalinti sausuolius. O ir Generalinė urėdija to nereikalauja“, – tvirtina A.Vasiliauskas.

Dėl nepagrįstų draudimų prarandami milijardai

A.Gaižučio nuomone, miškų ūkio valdymas Lietuvoje paremtas daugybe nepagrįstų draudimų, dėl kurių Lietuvos biudžetas kasmet praranda po kelis milijardus litų pajamų, mat panaudojama tik 65 proc. miško išteklių. „Viena priežasčių ta, kad buvo pristeigta saugomų teritorijų, kurios užima daugiau kaip 60 proc. šalies teritorijos ploto. Pirmiausia buvo nubrėžiama saugoma teritorija, o tik paskui galvojama, ką joje reikėtų saugoti. O jose net sausuolius kirsti draudžiama“, – kritikuoja A.Gaižutis. Jis priduria, kad dėl to, jog niekaip neišsprendžiama rezervinių miškų problema ir jie negrąžinami savininkams, kasmet miškuose paliekama apie milijoną kubinių metrų medienos.
Dalis medienos neparduodama, pasak A.Gaižučio, ir todėl, kad saugant perinčius paukščiukus ar kitus gyvūnus labai sutrumpėjęs darbo laikas miške. „Bandymas tokiu būdu saugoti gyvūnus pridaro daugiau žalos, nei duoda naudos. Geriau reikėtų naikinti usūrinius šunis, nei vyti medkirčius iš miško“, – neabejoja miškininkas.
Nors Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius tikina, kad miško kirtimą reglamentuojantys terminai didesnės įtakos miško kirtimo apimtims ir pajamoms vis dėlto neturi. „Leistino miško kirtimo apimtys daugiausia priklauso nuo medienos ruošos darbų organizavimo. Juk prieškarinėje Lietuvoje miškas buvo kertamas tik žiemą. Šiuo metu, siekiant kiek galima tolygiau aprūpinti žaliava medienos pramonės įmones, su nedidelėmis išimtimis kertama ištisus metus“, – dėsto A.Vancevičius.
Teiginius, kad dėl kirtimo apribojimų saugomose teritorijose Lietuvos biudžetas praranda milijardus papildomų pajamų, Generalinės miškų urėdijos atstovas taip pat vadina neturinčiais ekonominio pagrindo. Jis tikina, kad 2011 m. miškų urėdijos, iškirtusios visą pagal leistinus normatyvus nustatytą kirtimo normą (apie 3,9 mln. kubinių metrų), už parduotą medieną gavo 0,5 mlrd. Lt pajamų. „Panašų kiekį, 3,3 mln. kubinių metrų, medienos pernai iškirto ir privačių miškų savininkai, taip pat gaudami 0,5 mlrd. Lt pajamų. Jeigu iš saugomų teritorijų, kurios sudaro 13,5 proc. viso šalies miško ploto, negautume jokių pajamų (nors II grupės miškuose kai kurie kirtimai leidžiami), tai sudarytų 0,1–0,2 mlrd. Lt papildomų pajamų“, – skaičiuoja A.Vancevičius.

Netvarka tiek privačiuose, tiek valstybiniuose miškuose

Vis dėlto, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, Lietuva, turėdama panašaus tipo miškus ir panašią miškingo ploto teritoriją kaip Latvija, iš parduodamos medienos uždirba beveik keturis kartus mažiau. Buvęs miškų ūkio ministras A.Vasiliauskas apgailestauja, kad šimtus milijonų litų Lietuvos biudžetas praranda dėl dabartinės urėdijų sistemos neefektyvumo. Beje, padėtis miškų ūkyje nesikeičia jau daugelį metų, nes jam, pasak miškininko, vadovauja nekompetentingi žmonės. „Urėdams vadovauja miške nedirbę žmonės, tad kokius jie sprendimus gali priimti… Atvažiuoja pas miškininkus iš šios tarnybos specialistai, neišmanantys darbo miške specifikos, ir moko, kaip kirsti ar želdinti mišką“, – stebisi A.Vasiliauskas.
Jis sako, jog dabar kiekvienam urėdui garbės reikalas turėti danielių ar lūšių ūkį, kad vėliau žvėrys būtų paleidžiami į miškus ir taip pritraukiama medžiotojų iš užsienio. „Tačiau niekas neskaičiuoja, kiek tokių žvėrių auginama ir kiek jų vėliau paleidžiama. Tai dar vienas neefektyvaus lėšų panaudojimo urėdijose pavyzdys“, – pabrėžia A.Vasiliauskas.
Jo nuomone, daugiau tvarkos būtų sujungus dvi biudžetines įstaigas – Generalinę miškų urėdiją ir Valstybinę miškų tarnybą į vieną valstybės įmonę. Taip būtų sutaupyta lėšų, nes įmonė neprašytų pinigų iš biudžeto ir taptų atsakinga už savo sprendimus.
Tokia įmonė, pasak A.Vasiliausko, galėtų būti atsakinga ir už privačių miškų priežiūrą. Mat dabar privačių miškų sektoriuje taip pat daug netvarkos. Be to, privačių miškų priežiūrai ir valdymui keliami mažesni reikalavimai nei valstybinės reikšmės miškų. „Pavyzdžiui, iškirtus brandaus miško plotą valstybiniame miške griežtai reikalaujama, kad jis per trejus metus būtų atkurtas, o privačiuose toleruojamas savaiminis atžėlimas“, – atkreipia dėmesį A.Vasiliauskas.
A.Vancevičius pastebi, kad privačių miškų savininkai dažniausiai nevykdo ir miško priešgaisrinės apsaugos profilaktinių priemonių, nors ši jų atsakomybė nustatyta Miškų įstatymu. Taip pat privačiuose miškuose nepakankama infrastruktūros (miško kelių, sausinimo sistemų ir kt.) plėtra ir priežiūra. „Visi urėdijų valdomi miškai sertifikuoti pagal griežtus tarptautinės FSC miškų tvarkymo sistemos reikalavimus, o sertifikuotų privačių miškų plotas Lietuvoje labai mažas“, – teigia Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas.
O štai A.Gaižutis šiuo klausimu turi visai kitokią nuomonę: „Iš tiesų yra daug puikiai savo miškuose besitvarkančių šeimininkų. Be to, kai ūkis grindžiamas privačia nuosavybe, tai paprastai duoda geresnių rezultatų. Juk savininkas, būdamas atsakingas už savo nuosavybę, ja ir rūpinasi atsakingiau.“

Bauginimai tvoromis miškuose – nepagrįsti

Pernai pavasarį prezidentei Daliai Grybauskaitei vetavus Miškų įstatymo pataisas, Seimas uždraudė miškuose statyti naujas, taip pat ant esamų pamatų atstatyti buvusias sodybas. Nors buvo siūloma leisti atstatyti sodybas, prieš tai teisme įrodžius, kad ten jos jau buvo, prezidentės nuomone, taip būtų atveriamos landos korupcijai, sukuriamos galimybės gerokai padidinti miškų užstatymą. Buvo baiminamasi, kad priėmus naują Miškų įstatymo redakciją gražiausios miškų vietos bus aptvertos tvoromis, kaip dabar nemažai paežerių, ir žmonės negalės tose vietose nei grybauti, nei uogauti.
Pagal dabar galiojantį įstatymą statybos galimos tik miškuose esančiose laukymėse, kurios bus pripažintos žemės ūkio naudmenomis, tačiau tokie apribojimai visuomenėje kelia dideles audras. Pritariantieji prezidentei džiaugiasi, kad buvo užkirstas kelias miškų niokojimui ir savivaliavimui. Kiti tvirtina, kad visuomenė nepagrįstai bauginama miškuose iškilsiančiomis tvoromis. „Daugelis miškų ir dabar aptverti, siekiant apsaugoti nedidelę erdvę, tad pro bet kur į ją nepateksi. O vidury miško tvoros taip lengvai neužtversi. Ją galima statyti tik tada, kai miške vykdoma ūkinė veikla“, – tvirtina Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas A.Gaižutis.
Pasak jo, daugelyje Europos Sąjungos šalių skatinama, kad žmonės kurtųsi sodybose, investuotų į aplinką, o pas mus vis dar vadovaujamasi komunistiniu principu – viską drausti. „Lietuvoje negerbiama teisėtai įgyta nuosavybė. Manoma, kad viskas yra valdiška, todėl dažnai savininkas sutvarko teritoriją, bet po savaitgalio lieka su poilsiautojų šiukšlėmis. Užuot priešinus žmones, reikėtų skirti keletą milijonų, kad saugomose teritorijose būtų įrengta daugiau poilsiaviečių, išvežamos šiukšlės“, – mano A.Gaižutis.

Lietuvos miškingumas (proc. Lietuvos teritorijos)
1938 m.    20,7
1948 m.    19,7
1983 m.    27,9
1991 m.    29,8
2001 m.    30,9
2005 m.    32
2008 m.    32,8
2010 m.    33,1
2011 m.    33,2
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Privatūs ir valstybiniai miškai (proc.)
Privatūs miškai    Valstybiniai miškai
1938 m.    15,9    84,1
1998 m.    11,1    50,9
2001 m.    22,7    49,6
2006 m.    33,8    49,6
2008 m.    38    49,5
2010 m.    38,4    49,4
2011 m.    38,6    49,6
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Miškingumas, palyginti su sausumos plotu (proc.)
Suomija    73
Švedija    70
Latvija    54
Estija    52
Baltarusija    41
Lietuva    35
Vokietija    32
Lenkija    30
Šaltinis: Valstybinė miškų tarnyba

Pelningiausiai 2011 m. dirbusios Lietuvos urėdijos (grynasis pelnas, mln. Lt)
1. Dubravos 3,6
2. Ukmergės 2,6
3. Tauragės 2,4
4. Trakų 2,3
5. Jurbarko 2,1

Didžiausią nuostolį 2011 m. patyrusios Lietuvos urėdijos (nuostoliai, mln. Lt)
Biržų 5,1
Mažeikių 2,2
Nemenčinės 1,5
Alytaus 1,2
Kupiškio 0,8
Šaltinis: Generalinė miškų urėdija