Nors naujosios Vyriausybės atstovai žada gerinti santykius su Rusija, iš tikrųjų veikiausiai bus atvirkščiai.

Naujosios valdančiosios koalicijos atstovai tiek iki Seimo rinkimų, tiek po jų skelbė ateiną “perkrauti” ir pagerinti santykių su Rusija, kuriuos, pasak jų, sugadinusi konservatorių-liberalų Vyriausybė. “Bandydami kariauti su Vakarams netinkančiu Vladimiru Putinu, padedame į valdžią Rusijoje ateiti žmonėms, kurie iš tikrųjų į Lietuvą žiūrės kaip į vieną iš tų piktai kiauksinčių šunyčių, bandančių įkąsti Rusijos meškai. Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu”, – prieš metus sakė naujosios Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius.
Vykstant rinkimų debatams jis jau buvo nuosaikesnis, kalbėjo tik apie “labai atšalusius santykius tarp Lietuvos ir Rusijos”, pasigesdamas “bendradarbiavimo diplomatiniu lygiu”, nors taip ir nepatikslino, ką turįs galvoje. Mat visi Vilniaus diplomatiniai karai su Maskva pasibaigė kartu su Gedimino Kirkilo Vyriausybės kadencija 2008 m., kai naujai suformuotos Andriaus Kubiliaus Vyriausybės užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pasiuntė žinią – jis ketinąs iš esmės peržiūrėti Lietuvos santykius su Rusija ir sieks pragmatiškesnio bendradarbiavimo su pagrindine mūsų šalies užsienio prekybos partnere.
Taip taip, tai tiesa – 2008-aisiais pradėdama darbą šiuo metu jau nueinanti Vyriausybė vienu savo prioritetų skelbė santykių su Rusija pagerinimą. Tik, priešingai nei dabar, anuomet tikrai buvo ką gerinti, mat patys prasčiausi Lietuvos santykiai su Rusija buvo 2002–2008 m., valdant Brazausko-Kirkilo Vyriausybei.
Santykių su Rusija atšalimas prasidėjo 2002 m. kautynėmis dėl Kaliningrado tranzito – Maskva siekė, kad, stodama į ES ir NATO, Lietuva suteiktų jai bevizį geležinkelio tranzito koridorių į Kaliningradą. Šiaip ne taip, su Briuselio pagalba susitarus (Vilnius tuomet padarė Maskvai didžiulę nuolaidą – nesusiejo keleivių tranzito su krovinių tranzitu) dėl Kaliningrado, 2004-aisiais plykstelėjo šaltasis žodžių karas istorijos fronte: aukščiausi Rusijos pareigūnai vienas po kito pradėjo žodinę ataką prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, neigdami okupacijos faktą, kaltindami jas kurstant „senąją Europą” prieš Rusiją ir kitomis nuodėmėmis. Lietuva (kaip ir Latvija bei Estija) neliko skolinga, tad netrukus „Pribaltika” Rusijos visuomenės sąmonėje tapo priešu Nr. 1, kuriam laikui netgi išstumdama iš šios „garbingos” vietos Ameriką.
Socialdemokratų valdoma Lietuva kariavo su Rusija ne tik žodžiais, bet ir darbais – Vilnius bene du kartus vetavo ES derybas su Rusija dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Pirmą kartą tai buvo padaryta su regioninėmis partnerėmis, o antrą Lietuva užkirto ES derybas su Rusija vienui viena, Vilniaus neparėmė netgi Varšuva, nors jos santykiai su Kremliumi tuomet buvo irgi sudėtingi. Tačiau lenkai tuo metu jau sumojo, kad sėkmės santykiuose su Rusija galima tikėtis tik veikiant išvien su Europa, o G.Kirkilo Vyriausybė, kurioje, beje, dirbo ir naujasis premjeras A.Butkevičius, nutarė sužaisti solo partiją. Ir nieko nelaimėjo, tik įdavė kozirį Maskvai, kurios diplomatai iš karto pradėjo aiškinti europiečiams: argi nesakėme, kad, priėmę į ES tuos “pribaltus”, prisidarysite bėdos, nes jie pradės gadinti Europos santykius su Rusija?
Tai menant labai keistai skamba pastarojo meto A.Butkevičiaus aiškinimai apie tuos laikus, esą “mes dirbom Vyriausybėje ir aš pats buvau susisiekimo ministru, tikrai santykiai ir su Rusija, ir su Baltarusija, ir su Ukraina, ir su Lenkija buvo normalūs”. Arba naujojo premjero labai keistas suvokimas, kas yra normalūs santykiai tarp valstybių, arba jis, švelniai sakant, kalba netiesą. Jam dirbant susisiekimo ministru Lietuvos santykiai su Rusija buvo patys prasčiausi nuo pat 1991-ųjų pučo.
Todėl kai girdi vėl įtaką partijoje atgavusį paskirtąjį teisingumo ministrą Juozą Bernatonį žadant santykių su Maskva “perkrovimą”, natūraliai kyla klausimas, ką tai reiškia. Grįžimą prie socialdemokratų vesto šaltojo karo su Rusija? O gal visišką atsidavimą Kremliaus malonei, atsisakant energetinio suvereniteto ir atiduodant Rusijos monopolininkams ne tik Lietuvos energetikos rinką, bet ir Klaipėdos uostą?
Dabar jau buvęs uosto vadovas liberalas Eugenijus Gentvilas prieš palikdamas postą atvirai perspėjo, kad uosto įmonės verčiamos įsileisti Rusijos kapitalą, priešingu atveju joms grasinama rusiškų krovinių praradimu. Rusija taip pat siekianti per sau palankius asmenis kontroliuoti būsimąjį suskystintų gamtinių dujų terminalą.
Tai visiškai teisingi klausimai, nes girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija” ir pažadus juos “perkrauti” dar nė karto neteko išgirsti detaliai, kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia? Ketvirti metai tarp Maskvos ir Vilniaus nebevyksta šaltasis žodžių karas, kuris 2004–2008 m. virė be perstojo. Ketvirti metai Lietuva nedaro jokių demaršų Briuselyje, trukdydama ES derybas su Rusija. Ketvirti metai Rusija nebedaro jokių dirbinių kliuvinių Lietuvos prekybai. Paskutinis toks ekscesas – vežėjų blokavimas 2009 m. vasarą, iš karto po Dalios Grybauskaitės išrinkimo prezidente – po kelių telefoninių ir akis į akį vykusių prezidentės ir premjero A.Kubiliaus pokalbių su tuomečiais prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir premjeru Vladimiru Putinu pasibaigė šaltąja taika: Lietuva atmetė Maskvos siūlymą dalyvauti Kaliningrado atominės elektrinės statybose, o Kremlius, supratęs, kad naujoji Vilniaus valdžia nepasiduos, nutraukė spaudimą. Per krizę 2009-aisiais kritusi, bet gretai atsigavusi Lietuvos ir Rusijos prekyba sparčiai auga treti metai iš eilės (pernai padidėjo iš karto trečdaliu!), ir jau gerokai viršytas prieškrizinis, 2008 m. lygis. Tad kai A.Butkevičius šneka, esą “šita (A.Kubiliaus) Vyriausybė stengėsi daugiau kariaut, o ne prekiaut”, jis vėlgi, labai švelniai vertinant, sako netiesą.
Lietuvos santykiai su Rusija puikūs ne tik verslo, bet ir žmogiškų ryšių srityje. Turistai iš Rusijos plūste plūsta į Palangą, Druskininkus, Vilnių. Prieš šventes nebūna nei laisvų vietų viešbučiuose ir sanatorijose, nei bilietų į lėktuvus ir traukinius.
Netgi labiausiai probleminiai Lietuvos santykiai – su “Gazpromu” –  pervesti į civilizuotus, europinius, teisinius rėmus, vadovaujantis Europos Komisijos III energetikos paketo reikalavimais, o nesutarimus sprendžiant tarptautiniame arbitraže, bet ne pasitelkus dešras ir pirteles.
Tad kaip dar galima “pagerinti” ar “perkrauti” santykius su Rusija? Atsisakyti Visagino atominio projekto ir prisijungti prie Kaliningrado AE statybos, kaip prieš trejetą metų siūlė V.Putinas, o šiandieną siūlo paskirtoji ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Remigijus Žemaitaitis? Betgi būsimosios A.Butkevičiaus Vyriausybės programos projekte atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje įvardijamos, kaip “galimai nesaugios”! Dalyvavimas jų statyboje būtų tolygus Lietuvos interesų išdavystei netgi pagal naujosios Vyriausybės supratimą.

Girdint naujosios valdžios rypavimus apie “sugadintus santykius su Rusija”, dar nė karto neteko išgirsti detaliai: kuo tie sugadinti santykiai pasireiškia?