Statistikos departamento  duomenimis, ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) sudarė 2340,2 Lt ir per metus padidėjo 4,8 proc.: valstybės sektoriuje – 2,8 proc., privačiajame – 6,2 proc. Realus darbo užmokestis per metus ūgtelėjo 4,2 proc.
Kai kurių politikų raginimai pakelti minimalią mėnesio algą (MMA) iki  1 509 Lt įžiebė diskusiją  viešojoje erdvėje apie „vištą“ ir „kiaušinį“, t. y. ar MMA reguliavimas lemia vidutinio darbo užmokesčio dydį ir pokyčius, ar atvirkščiai.  Atsirado nemažai tvirtinančiųjų, kad ryžtingai keliant MMA galima „paspartinti“ vidutinio darbo užmokesčio didėjimą,  o tuomet susidarytų palankios sąlygos dar kartą kelti MMA ir t. t. Tokių samprotavimų ydingumą galima iliustruoti pavyzdžiu virtualios ekonomikos, kurioje visi dirbantieji gauna MMA ir ji sutampa su vidutiniu darbo užmokesčiu. Padidinus MMA, čia pat išaugtų ir vidutinis darbo užmokestis, todėl kiltų pagunda kelti MMA be sustojimo ir didžiuliais tempais ir taip ad absurdum. Tokioje ekonomikoje visi darbuotojai greitai taptų milijonieriais, tačiau, deja, popieriniais, kadangi kiltų hiperinfliacija.
Realybėje MMA reikšmė, formuojantis vidutiniam darbo užmokesčiui, turi būti proporcinga ją gaunančiųjų lyginamajam  svoriui bendrame darbuotojų skaičiuje, kuris tokio pobūdžio ekonomikoje kaip Lietuvos neviršija 1/5, o išsivysčiusiose valstybėse yra keletą ar net dešimt kartų mažesnis.  MMA reikėtų didinti adekvačiai vidutiniam darbo užmokesčiui, siekiant išsaugoti racionalų MMA ir vidutinio bruto darbo užmokesčio santykį, kuris neturėtų būti didesnis kaip 50 procentų. Peržengus šį Rubikoną, išsiklaipo nekvalifikuoto ir kvalifikuoto darbo apmokėjimo proporcijos, smunka jo motyvacinė reikšmė, o darbdaviai ieško būdų, kaip atstatyti teisybę ir stengiasi atsilyginti už kvalifikuotą darbą nepiniginėmis gėrybėmis arba tiesiog pergrupuoja šešėlinio darbo užmokesčio srautus. Pastaruoju atveju valstybė nelaimi nieko.
Kyla klausimas, ar dar toli Lietuvoje iki tokio nedarbo lygio, kurį pasiekus darbo užmokesčio plėtra pranoktų darbo našumo didėjimą ir augtų darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui ? Formaliai tokia situacija egzistuoja jau dabar: nominalusis darbo užmokestis per metus ūgtelėjo beveik 5 proc., tuo tarpu, trečiojo ketvirčio duomenimis, darbo našumas padidėjo kukliau – 1,4 proc. Ir visa tai – nedarbo lygiui sudarant 11,4 proc., t. y. tebesant dviženklėje teritorijoje!
Sunkoka Vakarų Europoje atrasti šalių, kuriose vienetinės darbo užmokesčio sąnaudos ima didėti esant tokiam aukštam nedarbo lygiui. Priežastis yra ta, kad, palyginti su išsivysčiusiomis regiono valstybėmis, mūsų šalyje darbo jėgos pasiūla ir paklausa kur kas menkiau atitinka viena kitą kvalifikaciniu ir šakiniu požiūriu. Būtų neteisinga šią aplinkybę aiškinti vien tik švietimo ir profesinio ugdymo trūkumais; lemiamos įtakos struktūrinio nedarbo reiškiniui turėjo ir masinė gyventojų emigracija, nusiaubusi ištisus regionus ir palikusi juos be darbingo amžiaus kvalifikuotos darbo jėgos.
Kadangi ateityje nedarbo lygis toliau mažės, darbo užmokesčio spaudimas išliks stiprus ir jo plėtra gali ilgesnį laiką pranokti darbo našumo augimą. SEB bankas prognozuoja, kad 2014 m. vidutinis darbo užmokestis išaugs 5,5 proc., 2015 m. – 7,0 proc.