Violetos Urmanos koncertu Nacionaliniame operos ir baleto teatre prasideda Vilniaus festivalis. Ta proga šnekinome koncerto dirigentą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Modestą Pitrėną.

Festivalio atidarymo koncerto programoje – trijų kompozitorių vardai. Tai Konstantinas Mikalojus Čiurlionis, Richardas Wagneris, kurio 200 metų gimimo metines ką tik paminėjo visas pasaulis, ir Richardas Straussas, kurio 150-osios metinės bus minimos kitąmet. Dirigentas svarsto, kad R.Wagnerio ir M.K.Čiurlionio figūros turi nemažai bendrų bruožų: abu kūrė maždaug tuo pačiu laikotarpiu ir abu buvo simbolistai mistikai.
„Nors R.Wagneris tapė tik muzikines drobes, o M.K.Čiurlionis tai darė ir tiesiogine prasme, abiejų kūrybą sieja tam tikras tapybiškumas ir mistinė tematika. Sakyti, kad Čiurlionis – tai lietuviškasis Wagneris, gal būtų per drąsu, bet pabandykime“, – siūlo M.Pitrėnas.
R.Straussas irgi buvo artimas R.Wagneriui tiek kūrybos laikotarpiu, tiek muzikine stilistika. Ir jo muzika ne mažiau sudėtinga.
Tai ketvirta koncertinė programa, kurią dirigentas rengia kartu su operos soliste Violeta Urmana. Pirmoji buvo jos sugrįžimo rečitalis Nacionalinėje filharmonijoje, antroji – koncertas dainininkės gimtinėje Marijampolėje, na, o trečioji – iškilmingas koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre Lietuvos operos devyniasdešimtmečio proga.
Prisimindami, jog per pirmąsias koncertines viešnages tėvynėje primadona, nenorėdama nieko įžeisti, sąmoningai rinkdavosi vis kitą vietinį batutos meistrą, galėtume įžvelgti, kad toks bendrų pasirodymų skaičius yra M.Pitrėno meistriškumo įrodymas.
„Violeta – neeilinio masto kūrybinė asmenybė, tokia stipri, kad scenoje visuomet gali ja pasikliauti. Kita vertus, ji sugeba būti ir pakankamai trapi, kad galėtum ja patikėti. Didelis džiaugsmas dalytis su ja savo muzikiniais potyriais. Todėl džiaugiuosi, kad programą, kurią dabar atliksime Vilniaus festivalyje, rugsėjį pakartosime Briuselyje, Belgijos karališkajame menų centre „Bozar“. Tai bus pagrindinis Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinis akcentas“, – pasakoja M.Pitrėnas.

Vagneriški metai

Pačiam dirigentui šie metai pažymėti būtent R.Wagnerio ženklu. Nors ambicingame Latvijos nacionalinės operos projekte parodyti žiūrovams visą „Nybelungų žiedą“ šio teatro vyriausiasis dirigentas M.Pitrėnas nebus užimtas (tam kontraktas su kylančiu vokiečių dirigentu Corneliusu Meisteriu buvo pasirašytas dar prieš penkerius metus), tačiau rudenį Rygoje jis statys ankstyvąją, retai atliekamą R.Wagnerio operą „Rienzi“.
To paties kompozitoriaus „Skrajojantis olandas“ buvo pirmoji M.Pitrėno Rygoje diriguota opera. O pirmasis dirigento karjeros susidūrimas su R.Wagneriu įvyko anksčiau – dar 2007-aisiais Vilniuje kartu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi statant „Valkiriją“. Šis spektaklis po neseniai teatre surengtos R.Wagnerio savaitės „išėjo atostogų“ ir mažiausiai penketą sezonų nebebus rodomas. Ar besugrįš „pailsėjęs“? M.Pitrėnas tikisi, kad tai įmanoma, o repertuare „Valkiriją“ jam pakeitė kitas spektaklis pagal R.Wagnerio muziką – baletas „Tristanas ir Izolda“.
„R.Wagneris – labai sudėtingas kompozitorius, todėl teatrai jo kūrinių šiaip sau, vardan publikos dėmesio, nesigriebia. Dažniau jų imasi dėl prestižo ir dėl to, kad šios muzikos sudėtingumas – tiek techninis, tiek psichologinis – visus jos atlikėjus verčia pasitempti“, – dėsto pašnekovas.
Spalio mėnesį M.Pitrėno lauks „Skrajojančio olando“ pastatymas Šveicarijos miesto Sankt Galeno teatre. Šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį žada atlikti lietuvių solistas Almas Švilpa.
O gruodį, išlydint R.Wagnerio metus ir Rygai tampant Europos kultūros sostine, įvyks jau minėtos „Rienzi“ premjera. Spektaklį režisuos danė Kirsten Dehlholm, kurią Modestas šmaikščiai vadina pankuojančia močiute. Kadangi originali R.Wagnerio partitūra bus gerokai kupiūruota, šis tas netgi pridėta, nenorint klaidinti kompozitoriaus palikimo gerbėjų spektaklio pavadinimas bus papildytas: „Rienzi: iškilimas ir žlugimas“.
„Ankstyvuoju savo kūrybos laikotarpiu R.Wagneris dar nebuvo pasinėręs į misticizmą, tad šios operos siužetas sukasi apie žemiškus dalykus: vieno Romos imperijos tribūnų atėjimą valdžion ir jo nuvertimą. Revoliucingai nusiteikę piliečiai iškelia naują lyderį, vėliau tie patys piliečiai jį ir sužlugdo – štai tokia politinė bei asmeninė drama. Kodėl ši opera retai statoma? Tai jauno, savo muzikinės kalbos dar tik ieškančio kompozitoriaus darbas. Jis didelės apimties, o šventvagystei trumpinti R.Wagnerio kūrinius mažai kas ryžtasi. Tiesa, statydami „Rienzi“ pirmieji tai padarė patys vokiečiai“, – pasakoja M.Pitrėnas.
Jis prisipažįsta tapęs „vagnerinio plano“ dirigentu – todėl ir kvietimų užsienyje diriguoti šio kompozitoriaus kūrinius dažnai sulaukia. „Ilgainiui pamilsti daugelį kompozitorių, kurių muziką atlieki. Ar ta meilė organiška, ar muziką tenka prisijaukinti kaip Mažajam princui lapę – kitas klausimas. Bet R.Wagneris man patinka, o kiti sako, kad ir tinka. Šiuolaikiniai dirigentai vis labiau specializuojasi, universalų, tokių kaip Herbertas von Karajanas, Jevgenijus Mravinskis, Arturas Toscanini, Leonardas Bernsteinas, laikai baigėsi. Iš nūdienos pozicijų įvertinus šių meistrų pasirodymus galima konstatuoti, kad anaiptol ne viskas, ko jie imdavosi, būdavo vienodai ryškiai atliekama“, – tvirtina dirigentas.