Lietuvoje valdžios žmonės nuolat skundžiasi, kad trūksta pinigų, tačiau jie lengva ranka leidžiami vėjais. Į elektroninių paslaugų diegimą viešajame sektoriuje investuota milijonai eurų, gyventojų mažėja, tačiau valstybės tarnautojų, kuriuos šios turėjo pakeisti, tik gausėja.

Vaiva SAPETKAITĖ

Jei Lietuva būtų valdoma kaip verslo įmonė, naujo darbo tektų ieškotis nemažai daliai išsipūtusio viešojo sektoriaus statistų, būtų susispausta į mažiau bei ne tiek daug lėšų išlaikymui reikalaujančių pastatų ir tikrai kur kas atidžiau skaičiuojama, ar pirkiniai bei investicijos atsipirks.

Tarkim, vien 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu buvo skirta apie 96 mln. eurų elektroninėms viešosioms ir administracinėms paslaugoms kurti. 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos laikotarpiu tam atiteks dar apie 41 mln. eurų. Už šiuos pinigus įdiegtos naujosios technologijos turėjo sumažinti valdininkų skaičių Lietuvoje, bet jis per šį laikotarpį išsipūtė maždaug 10 tūkst.

„Veidas“ jau yra rašęs, kad per 11 metų valstybės tarnautojų skaičius, skaičiuojant tūkstančiui gyventojų, šoktelėjo 24,9 proc., o atmetus statutinius pareigūnus „grynųjų biurokratų“ padaugėjo net 38,5 proc. 2013 m. pir­mąjį pusmetį, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, valdininkų korpusas buvo padidintas šiai konkrečiai misijai atlikti, pažadėjus paskui grįžti prie ankstesnių skaičių.

Negana to, valstybės tarnautojų  kvalifikacijai kelti kiekvienais metais išleidžiame vis daugiau lėšų. Nors aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų turėtų pakakti mažiau, matome priešingas tendencijas.

Neūkiškumas bado akis. Kodėl nematome didesnių pokyčių?

Kairė nežino, ką daro dešinė

Pavardės neminėti prašiusi Aurelija jau kuris laikas gyvena Švedijoje, tačiau tebėra Lietuvoje registruotos įmonės savininkė, todėl kartais čia grįžta. Kadangi ji moka su įmone susijusius mokesčius ir yra drausta privalomuoju sveikatos draudimu, gydosi Lie­tuvoje.

Šį kartą moteris taip pat planavo grįžusi į Lietuvą nueiti pas gydytoją. Likus dešimčiai dienų iki kelionės dėl viso pikto Valstybinės ligonių kasos interneto puslapyje pasitikrino, ar viskas gerai, ir labai nustebo pamačiusi raudoną įrašą, kad jos sveikatos draudimas negalioja.

„Pradėjau aiškintis, kas nutiko su mano įmokomis. Tada buvo penktadienis, maždaug 14 val. Pirmiausia paskambinau į teritorinę ligonių kasą, ten man pasakė, kad įmokas ad­ministruoja „Sodra“. Tada paskambinau į sa­vo teritorinį skyrių, ir man liepė parašyti elek­troninį laišką, į kurį pažadėjo atsakyti kitą sa­vaitę. Jei valdininkui pasižiūrėti į kompiuterį ir išspręsti tokiai problemai neužtenka pusvalandžio, manau, tai irgi didelė problema. Vis dėlto laišką parašiau ir taip pradėjau susirašinėti su  „Sodra“. Laiškais keitėmės savaitę – iš viso vieni kitiems parašėme 18 elektroninių laiškų. Man pradėjo aiškinti, kad turėjau pa­daryti tą ir aną, nors viskas buvo atlikta dar va­sarį, tada ėmė pasakoti, kad negavo reikalingų dokumentų ir panašiai“, – piktinasi Au­relija, pridėdama, kad valdininkai jai ne tik nepadėjo, bet dar ir stipriai suklaidino.

Pirmiausia buvo pasakyta, kad moteris būtinai turi atnešti originalų pasirašytą dokumentą. Kadangi ji Lietuvoje turėjo būti tik kitą savaitę, pasitikrino, ar negalėtų šio dokumento pateikti elektroniniu būdu. Bet jai dar kartą buvo pakartota, kad tai turi būti originalus dokumentas, be kurio nieko negalima pradėti tvarkyti.

Painiava dar padidėjo, kai po kelių dienų minėtas „Sodros“ darbuotojas parašė, kad iš­siaiškino, jog to dokumento reikia ne „Sod­rai“, o teritoriniam Registrų centrui.

„Aišku, man nepasakė, kokiu būdu turiu tai padaryti. Kadangi anksčiau iš manęs reikalavo popierinio varianto, supratau, kad tokį turiu pristatyti ir Registrų centrui. Grįžau į Lie­tuvą, nuėjau ten su  „popieriumi“, o man sa­ko: „Atsiprašome, popierinių variantų jau se­niai nebepriimame, turite prisijungti su elektroniniu parašu ir viską užpildyti elektroninėje erdvėje.“ Tada jau labai supykau. Košių košė, dėl to sugaišau daugiau nei dvi savaites, – pasakoja Aurelija. – Didelė Lietuvos problema – nepagarba žmogui. Kai gyveni normaliai veikiančioje sistemoje, supranti, jog mū­siškė dažnai dirba pati dėl savęs, ratas sukasi tik tam, kad suktųsi. Švedijoje, kiek teko susidurti, tokie dalykai veikia kaip laikrodis. Ten visos žinybos keičiasi duomenimis tarpusavyje, o tau paskambina tik dėl pasitikslinimo ar­ba dėl papildomų klausimų. Ten jauti, kad institucijos iš tikrųjų dirba žmogui.“

Panašių kuriozų Lietuvoje išgirstume ne vieną. Ką daro viena, o ką kita, nežino ne tik skirtingos institucijos, bet net ir skirtingi vienos įstaigos skyriai.

Taupymas ir nauda – nesvarbu?

Informacinės visuomenės plėtros komiteto (IVPK) 2015 m. I–III ketvirčio duomenimis, populiariausios elektroninės paslaugos yra pajamų mokesčio deklaravimas (paslauga per pastaruosius metus naudojosi 22,9 proc. gy­ventojų), su sveikatos apsauga susijusios pa­slaugos (13,6 proc.), darbo, darbo skelbimų paieška (12,4 proc.).

O tokios e. paslaugos, kaip leidimų statyboms išdavimas, pareiškimų policijai internetu teikimas, nėra tokios dažnos – jomis naudojosi vos procentas gyventojų.

Kodėl toks atotrūkis? Viena priežasčių yra ta, kad niekas per daug nesuko galvos, kurios e. paslaugos reikalingos ir pritrauks vartotojų, o kurios institucijai tik padės varnelę, kad ši tokį darbą padarė. Taip pat vis dar per dažnai koncentruojamasi tik į sistemų kūrimą ir pa­mirštama jo potencialią naudą pristatyti vi­suomenei, neaiškinama, kaip naudotis naujomis galimybėmis, taigi nestebina, kad didelei visuomenės daliai tai svetima.

Įdomu, kad 53 proc. Valstybės kontrolės apklaustų valstybės institucijų nevertino ekonominio elektroninės  paslaugos naudingumo institucijai ir tiek pat jų nurodė, jog dėl perkėlimo į elektroninę erdvę paslaugos teikimo sąnaudos netapo mažesnės.

Kaip tai paaiškinti? Paprastai: jei paslaugą perkėlus į elektroninę erdvę neperžiūrimi institucijos vidiniai procesai, tai gali neturėti įtakos jos veiklos efektyvumui.

Kaip konstatuoja valstybės kontrolieriai, pavyzdžiui, asmens prašymo perdavimas nagrinėjančiam specialistui užtrunka ilgai, nes jį vizuoja dar keli specialistai ar vadovai. Au­tomatizavus procesą ir pakeitus vidinius procesus paslaugos teikimą būtų galima pagreitinti ir palengvinti.

Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad gali gerai veikti vienos elektroninės paslaugos, ta­čiau reikalai strigs dėl prastai veikiančių (ar­ba apskritai į elektroninę erdvę neperkeltų) susijusių paslaugų.

Tarkim, vartotojas, užsakantis tam tikrą pa­žymą, į instituciją vis tiek turi pristatyti originalius dokumentus arba atvykti atsiimti pažymos iš vienos institucijos, kad pateiktų kitai, nors to išvengtume, jei būtume suteikę galimybę visus reikalingus duomenis pateikti internetu, pasirašant elektroniniu parašu, ar sukūrę sąveikas su kitų institucijų informaciniais ištekliais.

Taigi, daug e. paslaugų nėra iki galo baigtos kurti, dalį jų būtina tobulinti. Dar pasitaiko tokių dalykų, kad institucijų teikiama e. paslauga tereiškia, kad iš jų svetainės galima parsisiųsti ir išsispausdinti popierinę dokumento formą.

Bet IVPK vadovo Ramūno Čepaičio teigimu, žmonės vis aktyviau naudojasi valstybės institucijų ar kitų viešųjų paslaugų įstaigų teikiamomis elektroninėmis paslaugomis: „Sta­tistikos departamento duomenimis, 2015 m. jomis per pastaruosius 12 mėn. buvo naudojęsi 44 proc. gyventojų; kai 2014 m. – tik 40 proc. O Eurostato duomenys sako, kad 2014 m. visos ES mastu viešosiomis elektroninėmis paslaugomis naudojosi vidutiniškai 47 proc. gyventojų.“

Klaipėdos savivaldybėje administracinės paslaugos gyventojams teikiamos ir elektroniniu būdu: išduodamos pažymos, leidimai, licencijos, priimami dokumentai, gyventojams galima deklaruoti gyvenamąją vietą ir kita. Vis dėlto, savivaldybės atstovai teigia, kad nors gyventojams tapo paprasčiau, darbo krūvis dėl to nemažėjo, todėl nebuvo priežasčių mažinti darbuotojų skaičių. Priešingai, dėl to net teko priimti  naujų specialistų.

Panevėžio savivaldybėje – tokia pat situacija. Kadangi e. paslaugos tebėra naujovė, kol kas elektroniniu būdu su savivaldybe bendrauja palyginti nedaug gyventojų, dauguma jų pirmenybę teikia kreipimuisi raštu ar žo­džiu, todėl ir aptarnaujančių darbuotojų dar­­­bų apimtys nemažėja.

„Tikimės, kad ateityje, sukūrus platesnę e. paslaugų sistemą, gyventojams įvertinus jos privalumus ir ėmus aktyviau ja naudotis, turėsime galimybę mažinti savivaldybės darbuotojų“, – svarsto Panevėžio savivaldybės adminis­tracijos vadovai.

Taigi dažniausiai brangių elektroninių paslaugų kūrimas ir diegimas, priešingai, nei sufleruotų logika, nemažina darbo krūvio, o kartais netgi pareikalauja papildyti valstybės tarnautojų gretas.

Valstybės tarnybos departamente paprašius informacijos apie tai, kiek e. paslaugos lei­do atsisakyti valdininkų, paaiškėjo: nors Vals­tybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie priimamus ir atleidžiamus tarnautojus, tačiau nėra galimybių nustatyti, ar valstybės tarnautojų atleidimai iš pareigų buvo susiję su elektroninių paslaugų diegimu.

Kitaip tariant, niekas Lietuvoje net neanalizuoja, ar e. paslaugos leidžia mažinti sąnaudas, ar buvo racionalu jas kurti. Tai paliekama pačioms institucijoms ir jų vadovams. Patirtis rodo, kad nauda, procesų ir žmogiškųjų išteklių panaudojimo potencialas mažai ką domina. Iki šiol nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek ir kokių elektroninių paslaugų šalyje teikia valstybės ir savivaldybių įstaigos.

Seimo Audito komiteto pirmininkė Jolita Vaickienė neslepia, kad susidaro įspūdis, jog niekas ir negalvoja, kad elektroninių paslaugų diegimas turėtų sumažinti valstybės tarnautojų ir padėti taupyti valstybės lėšas: „Tai nėra siekiamybė. Projektuose nėra numatoma, kad pasiekus tam tikrą užsibrėžtą lygį bus mažinamas darbo vietų skaičius. Šių dviejų dalykų nesiejame vienas su kitu, nors, žiūrint iš šono, gali pagrįstai kilti klausimas, kodėl nemažėja valdininkų, jei tą darbą, kuris anksčiau buvo daromas rankomis, dabar daro kompiuteriai. Jei to nesiekiame, rezultatų ne­pamatysime.“

Institucijų skundus, kad krūvis dėl e. paslaugų diegimo ne mažėjo, o kai kur net išaugo, J.Vaickienė taip pat vertina skeptiškai: „Netgi į šalį atidedant informacinių technologijų diegimą galima konstatuoti, kad neretai patys sau susikuriame abejotinos svarbos darbo: daug laiko užima pačių susigalvotų formų pildymas, reikalaujama vieni kitiems pristatyti įvairių pažymų, atsiskaityti už tą ar aną. Ar to iš viso reikia? Gal dėl to, kad pateisintum savo darbo vietą, paprasčiausiai turi susigalvoti sau veiklos, parodyti, jog kažką veiki?“

Gerų pavyzdžių yra?

Yra ir gerų pavyzdžių. Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) veikia tokios gerai mokesčių mokėtojams žinomos ir patrauklios sistemos, kaip Elektroninio deklaravimo sistema (EDS), Mokesčių apskaitos informacinė sistema, Elektroninė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) registravimo informacinės sistema, Akcizų informacinė sistema ir daug kitų; viena naujausių sistemų „Mano VMI“ naudojasi kone visos šalies įmonės ir didelė dalis gyventojų.

Kadangi VMI orientuojasi į paslaugų mokesčių mokėtojams diegimą, didžioji dalis sutaupyto laiko atitenka mokesčių mokėtojams, tačiau iš dalies e. paslaugos leidžia ma­žinti ir VMI pareigybių. Nuo 2008 iki 2013 m. VMI pareigybių buvo sumažinta 587-iomis – nuo 4063 iki 3476, ir prie šio mažėjimo iš dalies prisidėjo ir elektroninių paslaugų diegimas. Taip pat sutaupyta kitur.

Kaip pavyzdį VMI atstovas Darius Buta pateikia dėl EDS gautą naudą: „2002 m. rengiant VMI Pajamų deklaracijų apdorojimo centro statybos investicijų projektą buvo numatyta VMI deklaracijų apdorojimo centrą statyti dviem etapais už 5,25 mln. eurų. Visiškai įgyvendintas buvo tik pirmas VMI deklaracijų apdorojimo centro kūrimo etapas už 2,763 mln. eurų, o antras statybos etapas net nebuvo pradėtas įgyvendinti daugiausia dėl elektroninių paslaugų diegimo. Taigi buvo nepastatytos 5 salės iš 10 investicijų projekte numatytų salių, skirtų dokumentams archyvuoti, kitaip tariant, sutaupyta lėšų antro etapo statybai.“

R.Čepaitis pabrėžia, jog elektroninės pa­slaugos pirmiausia kuriamos tam, kad pagerintų asmenų aptarnavimą, paslaugų kokybę bei efektyvumą ir padidintų priimamų sprendimų skaidrumą, – tai leidžia mažinti korupcijos  galimybės riziką.

Sunku nesutikti, kad užtikrinamas didesnis skaidrumas yra svarbus aspektas. Kad tai gali duoti didelę naudą, rodo ir VMI šiemet pradėjusios veikti atnaujintos Audito informacinės sistemos pavyzdys. Tai turėjo įtakos atliekamų kontrolės veiksmų rezultatams. Per pirmuosius tris 2015 m. ketvirčius, palyginti su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu, vienam kontrolės veiksmui tenkančios sumos išaugo net 34 proc. ir sudarė 6,6 tūkst. eurų (2014 m. trys pirmieji ketvirčiai – 4,9 tūkst. Eur). Be to, dėl tikslesnės galbūt neteisingai mokestines prievoles vykdžiusių mokesčių mokėtojų atrankos patikrinimams sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai buvo mažiau trukdomi VMI.

Nerta stačia galva

J.Vaickienė atkreipia dėmesį į tai, kad vargiai galime tikėtis gerų rezultatų, kai 2007 –2013 m. ES finansinėje perspektyvoje elektroninių paslaugų kūrimas vyko chaotiškai ir nebuvo nė vieno strategiškai atsakingo ir derinančio šiuos procesus skirtingose valstybės įstaigose subjekto. Pinigai valstybės institucijoms skirti lengva ranka – kas ką norėjo, tą ir darė. Daug lėšų iššvaistyta taip ir nesukūrus bendros sistemos.

„Kiekviena institucija kuria savo informacines technologijas, infrastruktūrą, duomenų bazes, galiausiai dar paaiškėja, kad jos tarpusavyje negali komunikuoti. Po to vėl tenka išleisti milijonus, kad jos galėtų tarpusavyje keistis informacija arba iš viso tenka kurti naujas. Kiekviena institucija yra tarsi atskira kunigaikštystė – čia prieiname prie tarpinstitucinio nesusikalbėjimo problemos. Iš­švais­tyta daug pinigų, teks grįžti keletą žingsnių at­gal, kad pagaliau padarytume tinkamai. Naudos yra, bet ji neadekvati išleistiems pinigams“, – kritikos negaili politikė.

Tiesa, jau yra ir konkrečių teigiamų pokyčių. Iki šių metų pabaigos beveik visose savivaldybių institucijose turėtų būti tiražuotos net kelios dešimtys e. paslaugų. Dabar šioje srityje siekiama paslaugų konsolidacijos, kad infrastruktūra būtų naudojama efektyviau, programinė įranga perkama bendrai, o ne kiekvieno e. paslaugos kūrėjo ir valdytojo – atskirai.

„Elektroninių paslaugų konsolidavimas, tiksliau, sudėtinių elektroninių paslaugų kūrimas pagal tam tikrus svarbius paslaugos gavėjo gyvenimo įvykius, sujungiant kelių institucijų teikiamas paslaugas, tikrai pagerins elektroninių paslaugų patogumą jų naudotojams, – sako R.Čepaitis. – Sudėtinė elektroninė pa­slauga pagal gyvenimo įvykį apima procesą, į kurį yra įtraukiamos įvairios institucijos ir jų teikiamos paslaugos, todėl paslaugos gavėjai, įvykus tam tikram gyvenimo įvykiui, vienoje vietoje gauna visą aktualią informaciją ir galimybę užsakyti reikalingas paslaugas.  Pirmoji sukurta sudėtinė – su vaiko gimimu susijusi elektroninė paslauga. Tokios, sudėtinės elektroninės paslaugos yra naujovė ne tik Lie­tu­voje, bet ir Europoje.“

Kitaip tariant, vartotojams bus siūloma nau­dotis ne atskiromis e. paslaugomis, bet tam tikrais į svarbius gyvenimo įvykius, aktualijas orientuotais paslaugų kompleksais.

Pavyzdžiui, kiekvienas Lietuvos pilietis gimus vaikui gali kreiptis tam tikros socialinės pagalbos į valstybės institucijas, užregistruoti vaiką, deklaruoti gyvenamąją vietą, gauti asmens kodą ir atlikti kitus civilinius formalumus.

Tam, kad tai būtų padaryta, kiekvieną kar­tą reikėdavo kreiptis vis į kitą instituciją arba kurti atskirą elektroninę paslaugą. Dabar žmogui tiesiog pasiūlomas sąrašas susijusių paslaugų, iš kurių jis išsirenka sau aktualias, pažymėdamas jas, ir užsako mažiausiai penkias paslaugas. Praktiškai tuo pat metu jos ir yra įgyvendinamos – vaikas įregistruojamas, deklaruojama jo gyvenamoji vieta, išmokama „Sodros“ pašalpa, įregistruojamos laikinos motinystės ar tėvystės atostogos ir panašiai.

Valstybės kontrolė taip pat konstatavo, kad sistema buvo plėtojama priemones siūlant „iš apačios“, t.y. iš įgyvendinančių institucijų, ir tai nebuvo centralizuotai koordinuojama.

J.Vaickienės žiniomis, tai turėtų imti keistis ir dėl to, kad planuojama, jog šių procesų koordinavimą prisiims Susisiekimo ministerijos viceministras, kuris su Informacinės visuomenės plėtros komitetu prižiūrės, kad tos pačios klaidos nesikartotų: „Tai yra žingsnis į priekį – bent jau kažkas už tai atsakys.“

Lapkričio 2-ąją kaip tik pradėjo veikti e. receptas, viena pagrindinių e. sveikatos sistemos dalių, turintis palengvinti vaistų išrašymą ir įsigijimą, sumažinti klaidų riziką.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė e. sveikatą vadina vienu svarbiausių nacionalinių projektų, nors Valstybės kontrolė apie tai atsiliepia kur kas griežčiau.

Kaip yra sakiusi Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Daiva Bakutienė, e. sveikatos kū­rimas yra nedovanotinai ilgai trunkantis pro­­cesas, apipintas neefektyviu lėšų panaudo­jimu ir teisminiais procesais. Valstybiniai au­ditoriai yra nustatę, kad nuo 2006 m. Svei­katos apsaugos ministerijos užsakymu kuriama elektroninė sveikatos informacinė sistema iš jai skirtų bene 10 mln. eurų daugiau nei 4 mln. eurų panaudojo neefektyviai.

Tai – ne skandalas, o lietuviška tendencija.

Formaliai Lietuva atrodo gerai

Seimo Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininkas Mindaugas Bastys primena, kad kuriamų elektroninių paslaugų tikslas – vartotojų patogumas, o čia pasiekta di­delė pažanga. Tai rodo ir tai, kad pagal įvairius rodiklius ES šalių kontekste Lietuva atrodo puikiai. Pavyzdžiu e. valdžios paslaugų srityje Lietuvą laiko ir ES žiniasklaida.

„Šiemet Europos Komisija paskelbė naujausią skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indekso (DESI) ataskaitą, apimančią galimybes naudotis e. ryšiu, interneto naudojimo įgūdžius, skaitmeninių technologijų naudojimą versle ir viešojo sektoriaus e. paslaugų įvertinimą. Šiame indekse Lietuva užima 11 vietą ES, Estija – septintą, o Latvija – 18 vie­tą“, – vardija parlamentaras ir prideda, kad vi­sos valstybės, diegdamos elektronines pa­slaugas, susiduria su vienokiomis ar kitokiomis problemomis.

M.Bastys atkreipia dėmesį, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių ES pagal naujos kartos plačiajuosčio tinklo infrastruktūros plėtrą ir naudojimą; pagal naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius ES esame septyniolikti (pagrindinius naudojimosi skaitmeninėmis technologijomis įgūdžius turi 59 proc. gyventojų, o internetu naudojasi 69 proc. ša­lies gyventojų), o Lietuvos verslo įmonės yra itin aktyvios informacinės visuomenės paslaugų teikėjos ir naudotojos (jos aktyviau nei kitose ES šalyse perka ir parduoda prekes ir paslaugas internetu, taip pat aktyviai bendrauja su valdžios institucijomis internetu) ir kita.

Tačiau J.Vaickienė atkerta, kad, nors galima sutikti dėl išaugusio patogumo vartotojams, tai nekeičia fakto, jog už tai susimokame du kartus.