BFL

Šią kadenciją už parlamento vidinių reikalų aiškinimąsi jau sumokėjome mažiausiai 11 mln. Lt.

“Mes jau, atrodo, prakalbėjome apie 400 tūkst. Lt. Mes dar kartą parodėme, kad vienas kitą ėdame. Siūlau grįžti prie konstruktyvesnių dalykų”, – po eilinės niekuo pasibaigusios interpeliacijos Seime kalbėjo Liberalų frakcijos narys Kęstutis Glaveckas.

Socialdemokratas Justinas Karosas į tai priminė, kad yra valstybių, kur tokia problema atkritusi: “Matome, kas vyksta Libijoje, gretimose valstybėse. Manau, kad tai nėra tas kelias, kuriuo siūloma eiti.” O “tvarkietis” Julius Veselka pridūrė, esą svarbiausia, kad per tas valandas kalbant apie nieką nepridaryta nieko bloga, nes “pridarome tokių dalykų, kurie po to daug kainuoja”. “Ta gražia gaida ir baikime. Kad nieko blogo nepadarėme, tai einame į priekį ir darome toliau gerus darbus”, – apibendrino Seimo pirmininkė I.Degutienė.

O šis kelių parlamentarų pasireplikavimas, K.Glavecko skaičiavimu, 400 tūkst. Lt sąskaitą papildė dar 140 tūkst. Lt, kuriuos, pasak parlamentaro, buvo galima panaudoti vertingesniems dalykams.

Be abejo, demokratija – brangus valdymo būdas. Štai vien Seimui per metus skiriama apie 82 mln. Lt. Kiek kainuoja viena parlamentaro ir jį aptarnaujančio Seimo aparato valanda, suskaičiuoti praktiškai neįmanoma, nes ar reikėtų skaičiuoti 365 dienų visas 24 valandas? Juk Seimo nariams nenustatytos nei darbo valandos, nenumatytos atostogos.

Tiesa, Seimo audito komiteto vadovės Loretos Graužinienė skaičiavimu, viena Seimo nario darbo valanda kainuoja 30 tūkst. Lt.

Tačiau kad ir kokia brangi valdymo forma yra demokratija, geresnio valdymo būdo demokratinis pasaulis neišrado, o pats žodis “parlamentas” kilęs nuo prancūziškojo “parler” – “kalbėti”. Visuose demokratiniuose pasaulio parlamentuose svarstomos interpeliacijos, parlamentarų drausmės, etikos problemos, skirstomi postai. Tačiau esminis klausimas: kokios proporcijos laiko, skiriamo visai visuomenei ir tik 141 jos nariui svarbioms temoms?

“Lietuviškai savanaudiškai pagiežai ir populizmui Seime skiriama labai daug laiko. Neturime demokratijos tradicijų.

Demokratijoje egzistuoja ir taisyklės, ir pareigos. O pas mus – balaganas. Jei netransliuotų interpeliacijų, kitų svarstymų per televiziją, kai kurių jų gal net nebūtų”, – piktinasi Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K.Glaveckas.

Parlamentarai vaidina teisėjus

Ypač daug šios kadencijos Seimas skiria kolegoms – teisėsaugos klientams. Tiksliau, buvusiems klientams, nes, pasirodo, įtariamuosius, besislapstančius kokioje Bulgarijoje, kas nors teisėsaugai vis tiek išduoda, o Seime kur kas saugiau. Štai praėjusią savaitę Seimo valia nutraukta parlamentaro Evaldo Lementausko baudžiamoji byla. Į Seimą po savivaldybių rinkimų vietoj “tvarkiečio” Remigijaus Ačo atėjęs E.Lementauskas nuo 2008 m. buvo teisiamas dėl papirkimo, iki nuosprendžio paskelbimo buvo likę vos keli posėdžiai.

Latvijoje, kai parlamentas nusprendė neatšaukti parlamentinio imuniteto vienam savo atstovui, kuriuo domisi Latvijos kovos su korupcija biuras, prezidentas pareikalavo paleisti parlamentą. O Lietuvoje Seimas pabuvo ir teismu, – ir nieko. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras tokį parlamento sprendimą sako galįs paaiškinti nebent tuo, kad Seimo nariai nesuvokia, kokia parlamentarų teisinio imuniteto prasmė – tokia apsaugos priemonė numatyta tik tam atvejui, kad parlamentaras nebūtų persekiojamas už savo politinę veiklą.

Bet nieko nauja: šios kadencijos Seimas svarstė aštuonių savo narių neliečiamybės atėmimo klausimą ir ne pirmąkart demonstruoja paniekinamą požiūrį į teisėsaugą. Štai pernai pavasario sesijoje net nerado laiko apsvarstyti teisėsaugos kreipimąsi dėl Kazimiero Uokos ir Petro Gražulio, pernai gegužę per seksualinių mažumų eitynes įsivėlusių į konfliktą su policijos pareigūnais, neliečiamybės. Rudenį grįžta prie šio klausimo, bet neliečiamybės atimti neleista.

Dar vienas šios kadencijos teisinio nihilizmo pavyzdys – apkalta Linui Karaliui ir Aleksandrui Sacharukui. Vienas darbo metu leidosi į kelionę, kitas už jį balsavo, o abu melavo. Tačiau keliauninkas iškeliavo iš Seimo, o A.Sacharukas, parlamentarų nuomone, tinkamas toliau būti Seimo nariu, nors Konstitucinis Teismas ir buvo pareiškęs, kad jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė Seimo nario priesaiką.

Pagarba Konstitucijai irgi nepavadinsi, kai Seimo nariai, neišskiriant turinčių prestižinio Kembridžo universiteto diplomą, nepajėgūs suvokti Konstitucijos. Nors joje aiškiai parašyta, kad Seimo narys negali dirbti kito darbo, konservatorius Mantas Adomėnas neatsisakė pareigų Demokratinės politikos institute, ėmė atlygį už įvairių programų rengimą. Tačiau Seimas jį pasvarstė, bet mandato neatėmė.

Žinoma, didžiausia tokio įstatymų leidėjų teisinio nihilizmo žala – pakirstas visuomenės pasitikėjimas valstybės institucijomis ir teisingumu. Tačiau yra ir finansinė to išraiška. Seimo senbuvis – Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas Algimantas Salamakinas skaičiuoja: pateikimas, atsakymai į klausimus, prokuroro pranešimas trunka kartais valandą, kartais ir dvi su puse, po to sudaroma laikinoji komisija – apie keturis posėdžius po porą valandų, o jei teisėsauga pristato daug medžiagos, sugaištama ir ne vieną dešimtį valandų. Komisijai parengus išvadą, Seime vėl vyksta pateikimas, diskusija, balsavimas – dar apie porą valandų. O tokių svarstymų šią kadenciją buvo aštuoni, dar dvi apkaltos ir mandato atėmimo, neatsisakius kitų pareigų, svarstymas. Remiantis Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko K.Glavecko skaičiavimais, kiek kainuoja viena interpeliacija, panašiai laiko atimantys vienuolika svarstymų, atsiėjo maždaug 5,5 mln. Lt.

Privilegijų ir valdžios dalybos

Ko gero, dar nė vienos kadencijos tautos atstovybė tiek nediskutavo ir dėl savo privilegijų. Prieš dvejus su puse metų šis Seimas debiutavo tautą pridusindamas naktine mokesčių reforma, o patys kaip už Tėvynę kovėsi dėl kiekvieno lito, skirto jų visureigiams, kavos servizams, nakvynėms kurortų viešbučiuose ir t.t. Parlamentarai baigia šią sesiją, kuo ir pradėjo kadenciją: įniko diskutuoti teisininkų parengtą projektą, ar parlamentarams pagaliau nustatyti atostogas, ar galima jiems nemokėti už pravaikštas ir pan. Bemaž penktadalis priimtų įstatymų pataisų socialiniais klausimais susiję su politikų gerove.

O kur dar nuolatinės valdžios dalybos, nes parlamentarai keičia frakcijas, tada keičiasi valdžios proporcijos, tada vėl iš naujo dalijamasi komitetų pirmininkų postais ir t.t. Vien dėl komitetų pirmininkų ir pavaduotojų rotacijos priimta dvidešimt nutarimų.

Susumavus, kiek užtrukta saviems reikalams spręsti, išeina ne mažiau nei imuniteto atėmimo klausimams, vadinasi, tai dar apie 5,5 mln. Lt.

Išeitys – dirbti savo darbą ir nedaugžodžiauti

Sutaupyti laiko, parlamentarų gaištamo savo reikalams spręsti, įmanoma. Visų pirma reikia nustoti Seimui vaidinti teismą. “Seimo santykių su teismine valdžia problema stipriai išsipūtusi. Beje, kuo senesnė demokratija, tuo mažiau parlamentarų imunitetiškumo likę. Galima būtų svarstyti, ar po 21 nepriklausomybės metų vis dar reikalingas toks absoliutus Lietuvos parlamentarų imunitetas”, – svarsto Seimo parlamentinių tyrimų departamento direktorius Alvidas Lukošaitis.

Vieni parlamentarai siūlo netaikyti teisinio imuniteto, jeigu Seimo narys baudžiamojon atsakomybėn patrauktas dar iki jo priesaikos Seime, kiti – jei parlamentaras įtariamas apysunkiais, sunkiais ir labai sunkiais kriminaliniais nusikaltimais.

S.Šedbaro nuomone, jei teisėsaugos tyrimas nesusijęs su politinėmis aplinkybėmis, Seimo narys yra valstybės pilietis ir tokiomis pat teisėmis turi atsakyti prieš įstatymą. Pašnekovas įžvelgia dar vieną išeitį – Baudžiamojo proceso kodekse įrašyti, kad ikiteisminis tyrimas gali įvykti iki pat kaltinimo pateikimo, kol byla eina į teismą, ir tik tada reikėtų kreiptis į Seimą. “Bet tokio siūlymo išsigąsta ir jam nepritarta”, – apgailestauja komiteto pirmininkas.

Galų gale, net ir nekeičiant jokių įstatymų, parlamentarams pakaktų bent jau neburti – kaltas ar nekaltas, jei tai nieko bendra neturi su galimu persekiojimu už politiką. Ar tikrai ilgiau nei dvi tris minutes turėjo trukti Roko Žilinsko neliečiamybės atėmimo klausimo svarstymas? Ar reikėjo Seime peržiūrinėti policijos įrašus, analizuoti, ką ir kam pasakė neblaivus asmuo tada, kai dar nė nesapnavo tapsiąs Seimo nariu?

O partinės rutinos klausimams, kurių, pasak A.Lukošaičio, netrūko nė vienos kadencijos Seime, laiką tiesiog galima taupyti. “Parlamentas visuomet bus ta vieta, kur reikia šnekėti, išsakyti nuomones – tokia šios institucijos specifika. Bet galima riboti minučių kalboms trukmę”, – mano A.Lukošaitis.

Gaišti dėl politinio turizmo kylančioms nuolatinėms Seimo ir jo komitetų valdžios perturbacijoms gal reiktų mažiau, jei būtų ribojama galimybė keisti frakcijas. Tokių siūlymų buvo ir Lietuvoje. “Pavyzdžiui, Vengrijos parlamentas priėmė nuostatą, kad jei nori pereiti į kitą frakciją, tam tikrą laiką privalai pabūti nepriklausomas. O Vakaruose tokio politinio turizmo – vienetiniai atvejai. Tai – politinės kultūros dalis”, – teigia A.Lukošaitis.

S.Šedbaras priduria, kad dar belieka apeliuoti į Seimo narių sąžinę ir rinkėjo sveiką protą renkantis kandidatus ir balsuojant.