Nuo krizės pradžios Lietuvoje nebeliko beveik 220 tūkst. mokesčių mokėtojų, tai yra maždaug 15 proc. visų dirbančiųjų. Panašiai proporcingai padaugėjo socialinių išmokų prašytojų.

Jau aštuoniolika mėnesių dirbančių pagal verslo liudijimą, taip pat užsiimančių individualia veikla žmonių Lietuvoje nuosekliai mažėja, o uždaromų įmonių – daugėja.

Tuo tarpu socialinės paramos prašytojų daugėja kur kas sparčiau, nei planuota dėliojant šių metų biudžetą. Štai savivaldybės neseniai paprašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų socialinėms išmokoms ir kompensacijoms. Vietos valdžiai šiuo metu stinga daugiau nei 239 mln. Lt, o iš Vyriausybės gavo tik 150 mln. Lt. Lėšų stygius atsirado dėl nenumatytai spartaus socialiai remtinų žmonių gausėjimo – 2009 m. pirmąjį pusmetį socialinę pašalpą Lietuvoje gaudavo 56,9 tūkst. žmonių, o šių metų pirmąjį pusmetį tokių atsirado jau 159,7 tūkst.

Kur trumpa – ten trūksta. Vyriausybė negali prisipiešti naujų pinigų vis gausėjančiam iš valstybės tik gaunančių, o jos iždo niekuo nepildančių žmonių būriui išmaitinti – tenka skolintis. Tačiau ekonomistai pastebi ir akivaizdžių jos pačios padarytų klaidų, paskatinusių spartesnį dirbančiųjų gretų retėjimą. Nedovanotinu laikomas krizės jau ir taip talžomos ekonomikos apkrovimas padidintais mokesčiais, kurių atsiradimas per vieną naktį ir arogantiškas elgesys nesistengiant įtikinti tautos jų būtinybe ne tik realiai pablogino daugelio įmonių ir dirbančių žmonių padėtį, bet ir pajuodino nepasitikėjimo valdžia nuotaikas bei sudarė palankias sąlygas šešėlinei ekonomikai atsigauti. Tuo tarpu darbo rinkos liberalizavimas, parama smulkiojo verslo steigimui jau gali būti įrašyti į ekonomikos vadovėlius – tame skyrelyje, kuriame pateikiami blogieji pavyzdžiai, kai lemiamu momentu tik daug šnekama, bet iš tikrųjų nieko nepadaroma.

Darbo rinkai nepadėjo

Antrąjį krizės rudenį, tolumoje lyg ir šviesėjant ekonomikos atsigavimo dangui, jau galima pradėti skaičiuoti gyvus likusius viščiukus. Štai Vokietija ką tik paskelbė, kad 7,6 porc. siekiantis jos nedarbo lygis yra netgi žemesnis, nei fiksuotas iki krizės pradžios. “Tai neabejotinai išmintingos Vokietijos vyriausybės politikos pasekmė”, – įsitikinęs ekonomistas Romas Lazutka.

Efektyvus buvo sprendimas subsidijuoti naujų automobilių įsigijimą, taip paskatinant jų pirkimą, gamybą ir Vokietijoje ypač išplėtotos automobilių pramonės veiklą. Per krizę pasiteisino ir Vakaruose kur kas labiau nei Lietuvoje paplitusi nepilnos darbo savaitės darbo kultūra – nemažai įmonių finansinius sunkumus sprendė trumpindamos darbo savaitę, bet neatleidinėdamos žmonių. “Tuo tarpu pas mus priešingai – geriau viršvalandžius krauti vienam žmogui, nei tą patį darbo krūvį paskirstyti dviem”, – pastebi R.Lazutka.

Pačiam darbdaviui toks elgesys natūraliai naudingesnis – jam nereikia kurti naujos fizinės darbo vietos, pigiau valdyti mažesnį kolektyvą. “Bet gal čia ir galėjo pasireikšti Lietuvos vyriausybės kūrybingumas, skatinant darbdavius įdarbinti daugiau žmonių. Deja, jokių netradicinių sprendimų neišvydome”, – konstatuoja ekonomikos profesorius.

Galime kiek norime svajoti apie tai, kad Lietuva virsta smulkiajam ir vidutiniam verslui palankia valstybe, bet užtenka išvykos į patį artimiausią užsienį, jog suprastume vis dėlto esantys stambiajam verslui palankios aplinkos valstybė. Lenkijoje visose pakelėse mirganti smulkiųjų paslaugų reklama gal ir neatrodo itin estetiškai, bet akivaizdžiai liudija tų paslaugų – ir jas teikiančių žmonių mokamų mokesčių – gausybę. Tuo tarpu Lietuvoje lauko reklamos sąlygos ir įkainiai tokie, kad įkandami tik stambiojo verslo įmonėms: didžiuliai greitkelio pakraščių stendai reklamuoja tik didžiausių prekybos tinklų prekes.

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis ilgai galvoja, bet negali prisiminti nė vieno mūsų Vyriausybės sprendimo, kuris būtų padėjęs stabdyti natūralų pasaulinės krizės lemiamą darbo rinkos byrėjimą.

Užtat dirbančiųjų šienavimą paspartinusios klaidos – kaip ant delno. “Staigus mokesčių pakėlimas turėjo labai stiprų psichologinį poveikį. Įmonės jau ir taip buvo pradėjusios važiuoti žemyn, o valdžia sudavė dar vieną smūgį. Padidėjusi įtampa lėmė darbuotojų atleidimų bangą – neretai tai buvo daroma tik dėl viso pikto, baiminantis galimų finansinių sunkumų ateityje”, – dėsto ekspertas.

“DnB NORD” banko Lietuvoje vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis atkreipia dėmesį, kad sunkiausiu metu gyvavimo sąlygos labiausiai buvo pablogintos būtent smulkiesiems verslininkams – mokesčiai labiausiai didėjo dirbantiesiems pagal verslo liudijimą, individualios veiklos pažymą, autorinę sutartį. Rezultatas akivaizdus: dirbančiųjų labiausiai sumažėjo būtent šiose srityse.

Duoda žuvį, bet ne meškerę

B.Gruževskis perspėja, kad net prasidėjus ekonomikos atsigavimui dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių daugės labai iš lėto. Jis išanalizavo pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos ekonomikos statistiką ir konstatuoja, kad dirbančiųjų gretos gausėja vidutiniškai du tris kartus lėčiau, negu retėja. “Jei per metus prarandame 100 tūkst. dirbančiųjų, tai į darbo rinką jie sugrįžta tik per dvejus trejus metus”, – aiškina ekonomistas. Taigi galima prognozuoti, kad dabar prarastų 220 tūkst. dirbančių žmonių netektis bus kompensuota tik apie 2013 m.

R.Rudzkio manymu, Vyriausybė galėtų paspartinti greitesnį darbo rinkos atsigavimą gerindama verslo aplinką. “Receptai amžinai tie patys: kuo liberalesnės verslo pradžios sąlygos ir kuo paprastesnė bei aiškesnė mokesčių sistema. Deja, Lietuvoje to vis dar galima tik tikėtis – jokios krizės čia nepadėjo”, – apgailestauja analitikas.

R.Lazutka pabrėžia, kad didžiausia Lietuvos blogybė yra korupcijos ir kyšininkavimo apraizgyta verslo aplinka: “Mokesčių bazė pas mus panaši į daugelio užsienio valstybių, bet apie užsienio investicijų bumą galime tik svaičioti – joks užsienietis nesiverš čia mokytis mūsų nerašytų užkulisinių taisyklių”.

Ekonomistas dalijasi savo asmenine patirtimi: neseniai viename mažų Lietuvos miestelių jam teko laidoti mamą ir sunkiai sekėsi rasti šarvojimo patalpas. Miestelio gyventojai vyresnio amžiaus, mirčių daug, o štai šarvojimo salė – tik viena. Verslo nišą šioje vietoje įžvelgęs giminaitis pasakoja greitai planų atsisakęs: higienos, priešgaisrinės apsaugos reikalavimai itin griežti, o savivaldybės tikrintojai lojalūs vieninteliam šį verslą miestelyje jau turinčiam žmogui.

“Apmaudu, nes tokią paslaugą galėtų teikti kas antras gyventojas – miestelyje pilna ištuštėjusių namų”, – pastebėjimais dalijasi R.Lazutka.

B.Gruževskis kritikuoja ir Lietuvos socialinės paramos sistemą – ji neskatina žmonių grįžti į darbo rinką, o tik juos maitina. “Mums nepavyko atsikratyti sovietinės praeities, kai valstybės įsipareigojimai žmogui buvo totalūs, o paties žmogaus laisvė ir atsakomybė buvo kategoriškai slopinama”, – pabrėžia jis. Socialinių išmokų sistema pas mus pririšta tik prie žmonių poreikių ir valstybės galimybių balanso, o patys veiklos ir pajamų sugebantys prasimanyti remtinieji už tai yra tik baudžiami, panaikinant jiems valstybės paramą.

R.Lazutka atkreipia dėmesį, kad sukurti idealią socialinės paramos sistemą sunku visur, ne tik Lietuvoje. Ši problema ypač aktuali turtingesnėse valstybėse, galinčiose mokėti pakankamai dideles pašalpas ir taip sukuriančiose vadinamuosius skurdo spąstus, kai žmonės praranda motyvaciją dirbti už minimalų atlyginimą, nes jam beveik prilygsta parama.

“Matyt, mūsų premjeras supainiojo Lietuvos ir Vakarų realijas – keista jį girdėti kalbant apie augančią valstybės išlaikytinių minią taip, lyg žmonės patys norėtų mesti darbus ir sėdėti ant krosnies už 315 Lt siekiančią darbo neturinčio žmogaus pašalpą. Lietuviai nori dirbti – tai liudija emigrantų srautai, bet namie darbo nėra, ir Vyriausybė šios problemos išspręsti nesugebėjo”, – apibrendrina R.Rudzkis.