Suomijoje mokyklos vienodos, kaip ir mokinių pasiekimai. Estijoje – labai panašiai. Ten tėvai vaikus veda į mokyklas, kurios yra arti namų. O Lietuvoje tėvai eina ne į artimiausią mokyklą, bet kryžiaus kelius, kad tik jų vaikas pakliūtų į geresnę žinių šventovę. Pasirodo, ne veltui.
Kai tėvai naktimis nesudėjo bluosto galvodami, kaip jų atžaloms pavyks išlaikyti stojamuosius gimnazijų egzaminus, su pluoštais dokumentų siuvo pirmyn atgal po gimnazijų administracijos kabinetus, vilnietė Diana jau galėjo lengviau atsikvėpti. Ji rado sprendimą, kaip jos sūnui, būsimam devintokui, rugsėjo pirmąją pakliūti į gerą mokyklą.
Rajono mokyklą, paskirtą pagal gyvenamąją vietą visai šalia namų, Diana aplenkė iš tolo. Ieškodama būdų, kaip jos sūnui išvengti kvaišalų skandalais pagarsėjusios mokyklos, ji ryžosi registruoti kitą gyvenamąją vietą. Tiesa, ji persikraustė ne fiziškai, o „ant popieriaus“: su sūnumi registravosi neva gyvenantys kitur ir mokėjo simbolinį mokestį būsto šeimininkui. Ir viskas tik dėl geresnės mokyklos.
„Gimnazija, į kurią pagal gyvenamąją vietą turėjo eiti mano sūnus, manęs netenkino. Trumpiau tariant, bet kokia kaina stengiausi jos išvengti. Nors mano vaiko pažymių vidurkis buvo didesnis nei 8, žinojau, kad į kai kurias gimnazijas dėl stojamųjų egzaminų jis neįstos. Tais metais šie konkursai buvo labai dideli, o būsimiems gimnazijų pirmokams keliami aukšti reikalavimai. Taigi teko rinktis iš gerų gimnazijų, esančių gretimuose rajonuose. Kad mano sūnus į jas pakliūtų, reikėjo gyventi kitur. Fiziškai to padaryti negalėjome, todėl bent jau registravome kitą gyvenamąją vietą“, – apie sudėtingą kelią į mokyklą pasakoja Diana.
Dianos rūpestis kai kuriuos tėvus papiktintų, bet juk visi žinome amžiną tiesą – kiekviena motina savo vaikui nori tik geriausio. Ne vienas šiai mamai dar pagrūmotų pirštu, kad sostinėje ir žolė žalesnė – visos mokyklos čia geros, pabaksnotų į varganą mokyklėlę kaime, kur tėvai pasirinkimo galimybių neturi, jų vaikai kažkur rajono glūdumoje mokosi nerenovuotose mokyklose, šąla mediniuose suoluose, mokosi iš pageltusių elementorių, gal net dar skrebena plunksną pamirkę į rašalą.
Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m
lodoriai, tinginiai.
Egzaminai vyksta tobulai, NEC negali būti keliami jokie reikalavimai, ŠMM vargšai šantažuojami įžūlių tėvų.
Tokia nuomonė formuojama visoje žiniasklaidoje. Net atrodo gerbtinuose leidiniuose Indijos rinkimai (kurių reikšmės pasaulinei ir Lietuvos ateities ekonomikai neneigiu) yra Lietuvos ateities ekonomikai milžiniškai didesni nei keliamos šių metų abitūros egzaminų ir visos švietimo sistemos blogybes.
Dukros klasėje du vaikai eilę metų laimėję visus įmanomus literatų konkusus Lietuvoję surinko apie penkiasdešimt balų. Ruošėsi stoti į žurnalistiką, spjovė ir išvyko į užsienį, berniukas truputėlį autistas, klasiokų pravardžiuojamas genijumi, nei iš vieno egzamino negavo šimto balų, nes jam egzamino formato taisyklių nepaiškinsi (tokie vaikai niekaip pas mus neatrenkami, nenukreipiami moksliniam darbui).
Niekas nepaskelbė labai informatyvios statisikos – kiek vaikų turėję mokykloje įvertinimus 8-10 iš egzaminų surinko 30-50 balų. O juk tai parodytų ir mūsų mokyklų darbą ir egzaminų užduočių “kompetetingą” paruošimą.
Apklausė emigrantus, kodėl emigruoja – anie paaiškino, kad didžia dauguma ne dėl pinigų. Politikai pareikškė, kad taip mano tik emigracijos “šviesuliai”, atlikta paklausa parodė, kad Lietuvoje didžiausias stresas darbe (štai ir dirva dirbti – emigracijai mažinti) – tyla. Vaikai prieš kelis metus po Steponavičiaus sprendimų išėjo į gatves teigdami: mes kita karta, ant mūsų Konstitucijos nelaužysite – jie tinginiai ir APOLITIŠKI, NESIRŪPINATYS VALSTYBE.
Svarbi ta Indija, bet kai visas jaunimas emigruos, o mūsų verslininkai prisiveš Rusijai lojalių kazachų, žiūrinčių vien rusų TV tai jau bus ne ekonomika, o žiauri politika.