Shutterstock nuotr.

Mokyklos direktoriumi galima dirbti ir pusę amžiaus. Ilgiausiai mokyklų vadovai dirba Jurbarke. „Veidas“ apskaičiavo, kad šio rajono mokyklų galvų vadybinis stažas (darbo mokyklos direktoriumi ar pavaduotoju) vidutiniškai siekia 26 metus. Pernai Lietuvoje buvo per 20 ugdymo įstaigų, kurioms vadovavo direktoriai, skaičiuojantys nuo 40-ies iki pusės amžiaus (taip, 50 metų) vadybos stažo, per pusantro šimto mokyklų vadovauja direktoriai, kurių stažas yra 30–40 metų.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Garbaus amžiaus direktorius nėra blogas vadovas. Tačiau priemonių patikrinti, ar jis po 1990-ųjų išmoko vakarietiškos vadybos, švietimo lyderystės sąvokas, ar nesitvarko mokykloje taip, kaip individualioje įmonėje, nėra. Kaip nėra ir būdų su juo atsisveikinti, nebent būtų padaręs nusikaltimą.

„Galvoju apie darbus, vaikus, kolegas, kad visiems mokykloje būtų gera“, – su tokia mintimi kiekvieną rytą jau 43 metus pabunda Jurbarko rajono Juodaičių pagrindinės mokyklos direktorė Nijolė Jociuvienė. Rajono pakraštyje esančiai mokyklai, kuri 2009-aisiais atšventė 90 metų jubiliejų, ši direktorė vadovauja nuo 1976 m.

Atrodytų, neįtikima, bet pati pašnekovė sako, kad keturi dešimtmečiai mokykloje prabėgo lyg gerokai trumpesnis laikas. Ji, savo vaikų neturinti, visą gyvenimą atidavė mokyklai ir jos ugdytiniams: „Dirbau, kiek sugebėjau.“

Matematikė mokykloje pradėjo dėstyti 1972 m., dar nebaigusi studijų Vilniaus universitete. Per visus šiuos metus nė karto nebuvo bandyta jos „nuversti“, nė karto nebuvo ir jokio skundo dėl jos, kaip mokytojos, ar direktorės darbo. „Palikti direktorės kėdę svarsčiau ne kartą, atrodė, gal jau gana, gal ateitų kitas, geresnis, bet atsisakyti mokytojavimo – niekada“, – kategoriškai nukerta N.Jociuvienė.

Kadaise dirbti mokykloje ji sako nusprendusi paskatinta auklėtojos, matyt, mačiusios, kad iš jos išeitų gera pedagogė, bet prisipažįsta: „Tėvelis, priešingai, norėjo, kad studijuočiau žemės ūkio ekonomiką.“

Po studijų jauna matematikė atvažiavo mokytojauti į Juodaičių mokyklą, įsikūrusią už 20 km nuo jos mokyklos Veliuonoje. Po kelerių metų iš mokyklos išėjo direktorius. Tuometis Švietimo skyriaus vadovas, dirbęs ir Juodaičių vidurinėje, pasiūlė N.Jociuvienei užimti atsilaisvinusią vietą, juk konkursų tada nebūta.

„Mūsų mokykla buvo tarpinė stotelė, galima sakyti, mokytojų kalvė, – prisimena direktorė. – Jauni pedagogai, gavę paskyrimą, čia atidirbdavo trejus metus ir išeidavo kitur. Nedaug kas norėjo dirbti 1937 m. statytame pastate, ir dar rajono pakraštyje. Iš atvažiavusiųjų liko tie, kurie čia sukūrė šeimas. Taip mes, mokytojos, ir rinkomės iš žemės ūkio specialistų, vairuotojų, mokytojų.“

N.Jociuvienė moko jau trečią mokinių kartą: dabar mokykloje jau gali mokytis pirmųjų jos auklėtinių anūkai. Kas pasikeitė per daugiau kaip 40 metų? Ir vaikai, visko norintys tuoj pat, arba nenorintys visai, ir sistema, kuri anksčiau tarnavo pati sau, o šiandien – mokiniui.

„Pasikeitė viskas – laikmetis, pažiūros, reikalavimai. Viską reikėjo įgyvendinti, perleisti per savo prizmę. Juk buvo metas, kai buvo reikalaujama 100 proc. pažangumo, jokių dvejetų (pagal penkių balų sistemą) ir jokiu būdu nepalikti mokinio antrus metus kartoti kurso. Šiandien to nėra. Tačiau orientuojamės į mokinį ir nepagalvojame, kad dėmesio reikia ir mokytojui“, – pripažįsta matematikė.

Paklausta, ką darė ji pati, kaip išgyveno vieną politinę sistemą ir atrado vietą besiformuojančioje lietuviškoje mokykloje, direktorė svarsto, kad mokėsi – ir iš knygų, ir iš kolegų: „Savarankiškai dalyvaudavau kursuose, seminaruose, studijavau literatūrą.“

Šie mokslo metai galėjo būti pirmieji, kai mokyklos direktorei, buvusiai ir Juodaičių bendruomenės pirmininke, rugsėjo 1-oji būtų įprasta kalendoriaus diena, o ne žymėtų dar vienų  mokslo metų pradžią. Direktorė jau buvo parašiusi prašymą išeiti iš darbo, bet rajono Švietimo skyrius paprašė, kad ji dar metus padirbėtų, ir įteikė švietimo ir mokslo ministrės padėką už kelias dešimtis metų darbo mokykloje.

„Per keturis šios direktorės darbo dešimtmečius nebuvo nė vieno skundo, – tvirtina Jurbarko savivaldybės Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė Genovaitė Grigucevičienė. – Jei skelbtume konkursą eiti direktoriaus pareigas šioje mokykloje, vargiai atsirastų žmogus, kuris norėtų jame dalyvauti. O jei direktorius važinėtų iš kitos mokyklos, ji būtų uždaryta anksčiau laiko.“

Savivaldybės atstovė paaiškina, kad šioje mokykloje, skaičiuojant su priešmokyklinukais, mokosi 81 mokinys. Nuo Jurbarko centro Juodaičių mokyklą skiria 60 kilometrų, arčiau mokiniams būtų nuvažiuoti į Raseinių rajono Ariogalos gimnaziją. Iš Ariogalos į Juodaičių pagrindinę mokyklą važinėja pusė pedagogų. Tad šiemet sukomplektavus devintokų klasę iš 6 vaikų svarstoma, kad po metų kitų Juodaičių mokykla gali tapti pradinė, o gal ji bus jungiama su Gausantiškių pagrindine mokykla.

„Juodaičius ir Gausantiškius skiria 12 km. Jei mokyklas būtų nuspręsta sujungti, Juodaičių mokyklos direktorė tikrai gražiai išeitų ir paliktų direktoriavimą kitam žmogui“, – galimus ateities scenarijus svarsto Jurbarko švietimo skyriaus specialistė.

Jurbarko rajono savivaldybėje veikia 18 švietimo įstaigų – pagrindinių, suaugusiųjų mokyklų, gimnazijų, darželių. Keturių iš jų vadovai tai pačiai mokyklai direktoriauja nuo 1980 m. ar dar seniau. Tačiau G.Grigucevičienė patikina, kad daug metų sunkaus darbo iš kai kurių vadovų neatėmė nei motyvacijos, nei energijos.

Pavyzdžiui, į kitą, pradinę mokyklą, kurioje yra ir lavinamosios klasės specialiųjų poreikių vaikams, būtų galima rengti ekskursijas: energinga direktorė dalyvauja visuose įmanomuose projektuose, vykdo mokinių mainus. Vis dėlto Švietimo skyriaus atstovė pripažįsta: jei bendruomenė ir turėtų pretenzijų mokyklos vadovui, nesvarbu, daug ar mažai metų jis dirba, Švietimo skyrius nelabai turėtų galios su juo atsisveikinti.

Patirtis gali būti ir stabdys, ir postūmis

Nors Jurbarke mokyklų direktorių vadybinis stažas vidutiniškai siekia daugiausia šalyje – 26 metus su trupučiu, tokių pavyzdžių, kai mokyklos vadovas savo posto nepalieka kelis dešimtmečius ar net pusę amžiaus, yra visoje Lietuvoje. Ir nebūtinai tie ilgai valdantys vadovai yra tokie atsidavę ar pažangūs kaip du pavyzdžiai Jurbarke.

Preliminariais šių mokslo metų duomenimis, daugiausia vadybinio stažo (direktoriaus ar pavaduotojo darbo, bet nebūtinai toje pačioje mokykloje) sukaupę direktoriai rekordininkai pateikiami „Veido“ lentelėje, sudarytoje pagal Švietimo valdymo informacinės sistemos (ŠVIS) duomenis.

Iš praėjusių metų ŠVIS duomenų matyti, kad pernai 21 bendrojo ugdymo mokyklai vadovavo direktorius, kurio vadybinis stažas yra 40–50 metų. 157 mokyklų vadovų stažas buvo 30–40 metų. 372 mokyklos turėjo direktorius, kurių patirtis – 20–30 metų, 330 įstaigų direktorių vadybinis stažas siekia 10–20 metų. 265 mokyklų direktoriai dirba iki 10 metų.

„Žinoma, šie faktai yra ryškūs. Vis dėlto žinant, koks Lietuvoje pedagoginio darbo neprestižas ir bendra situacija, galima sakyti, kad mokyklų vadyba nėra tokia bloga. Sutinkame pažangių, plačiai mąstančių vadovų, bet turime ir tokių, kurių pažiūros pagal šiuolaikines realijas yra gerokai senstelėjusios“, – apibendrina karjeros konsultantas, edukacinės bendrovės „Kalba.lt“ vadovas Rytis Jurkėnas.

Didesnį nerimą jam kelia tai, kad mokytojo profesijos ar karjeros mokykloje kategoriškai purtosi tokiam darbui tinkami jaunuoliai. R.Jurkėnas patikina, kad jei ir sutinka tokių, kurie apie šį kelią pagalvoja, tai tik todėl, jog yra pedagogų vaikai, matantys ir idėjinę šio darbo prasmę.

„Per pastaruosius penkerius metus nebuvo parengta nė vieno chemijos mokytojo. Turime pasižiūrėti į veidrodį. Jei jaunų, gabių švietimo vadybininkų neateina į pedagogiką dešimtmetį, tarkime, 2005-aisiais jiems buvo 23–24 metai, taip ir atsitinka, kad visi direktoriai yra buvę ar esami mokytojai. Tai neprofesionalu, nes puikus pedagogas nebūtinai yra geras administratorius. Žinoma, gali būti ir du viename. Tokia yra vadybos problematika“, – dėsto „Kalba.lt“ valdybos pirmininkas.

Senas direktorius nėra blogas, bet jo vadybinis stažas rodo, kad direktorius pergyveno dvi sistemas. Anuometėje, sovietų okupuotos mokyklos laikais, žinoma, nebuvo lyderystės, vadybos, kritinio mąstymo ugdymo ir dar daugelio kitų dalykų, įrašytų į šiuolaikinį Švietimo ir mokslo įstatymą.

„Vyresnio amžiaus vadovai yra paveldėję sovietinės okupacijos laikų patirtį. Tie, kurie nesugebėjo iš jos išsivaduoti, yra stagnatoriai ir didelė bėda mokyklai. O tie, kurie buvo pažangūs net ir tais laikais, tokie išliko ir dabar. Tad absoliutinti negalima“, – įsitikinęs asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ vadovas Audrius Murauskas.

Kitaip tariant, jei direktorius ir 2015-aisiais pasikliauja „senosios mokyklos“ patirtimi, jis ne vadovas, o stabdys. Kitu atveju, jei pasisekė žinias atnaujinti ir perkelti patirtį į kitą laikmetį, tokia patirtis tampa vertingu pamatu dirbti kokybiškai.

„Galima išskirti kelis mokyklų direktoriaus vadovavimo stilius ir pačių vadovų tipus“, – patikina Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) direktoriaus pareigas laikinai einanti Monika Bilotienė. Jos teigimu, dalis ilgamečių mokyklų vadovų jau seniai pavargę nuo vadovavimo, stokoja motyvacijos ir direktoriavimą laiko kone savaiminiu reiškiniu, rutina. O kiti didelę patirtį stengiasi perduoti kolektyvo pedagogams, kitaip tariant, ruošti sau pamainą.

M.Bilotienė, remdamasi išorinėmis mokyklų vertinimo atskaitomis, grupuoja vadovus pagal jų vadovavimo stilių: I grupė vadovų nori žinoti viską, pareikšti savo nuomonę visur ir kartu su pavaduotoju nusako, kas bus mokykloje, tad joje vyrauja autoritarinis bendravimo stilius. II vadovų grupė ramiai gyvena savo gyvenimą ir mokyklą „valdo“ tik tada, kai reikia paskirstyti mokytojų darbo krūvį. Tik III grupė direktorių pasižymi demokratiniu valdymu, tokioje mokykloje pasidalijama lyderyste, veiklos sritimis, sutariama, kaip rengti planus, kaip įtraukti socialinius partnerius ir užtikrinti savivaldą.

„Tikrai yra puikiai dirbančių ilgamečių vadovų. Žinoma, jų darbas daugeliu atvejų priklauso ir nuo santykių su savivaldybės Švietimo skyriumi. Tikrai pasitaiko atvejų, kai direktorius gerai sutaria su politikais, sau ramiai gyvena, neturi vidinės motyvacijos stengtis“, – komentuoja M.Bilotienė.

Ji priduria, kad vadovo elgesį, kaip ir vadovavimo stilių, lemia jo vidinė motyvacija, politinis kontekstas ir gebėjimai, polinkis tobulėti. Juk vadovas gali mokytis visą gyvenimą, o gali, priešingai, leisti sau prabangą gyventi užtikrintai ir nesibaiminti netekti direktoriaus kėdės.

Kaip direktoriauti dešimtmečiais?

Pasirodo, ilgi valdymo metai nereikalauja pernelyg didelių pastangų. Lietuvoje šis postas yra daugiau nei užtikrintas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nėra būdų atsisveikinti su direktoriumi vien dėl prastų mokyklos pasiekimų, bendruomenės nepasitenkinimo. Antra, be formalių reikalavimų, nėra mato jo darbui patikrinti. Trečia, nėra sąlygų, dėl kurių pats direktorius ar apskritai ilgai dirbantis pedagogas pasvarstytų išeiti iš darbo, kai sukaupia tam tikrą pedagoginio darbo stažą.

Norėdamas dirbti metus, kitus ir dar kiekvienus naujus, direktorius turi parengti privalomus mokyklos dokumentus – nuostatus, strateginį planą, misiją ir panašius, tačiau tai formalūs reikalavimai, liekantys popieriuje. O pamatuoti, kaip tą savo užrašytą strategiją ar misiją direktorius įgyvendina, priemonių nėra. Kaip nėra ir direktoriaus atsakomybės už mokyklos rezultatus (nebent dėl nelaimingų atsitikimų).

„Šiuo metu neturime įrankių atleisti vadovą, jei jis formaliai atlieka savo pareigas. Nebent bendruomenė būtų labai stipri ir nuolat keltų klausimus, kaip vadovas atlieka savo misiją, ar įgyvendina viziją, kreiptųsi į Švietimo skyrių, kad vadovas būtų atestuojamas neplanine tvarka. Nebent tokiu būdu būtų galima pamatyti, kad gal jis nepakankamai įgyvendina bendruomenės lūkesčius, neatitinka net ir formalių kriterijų“, – paaiškina A.Murauskas.

Dabartinė sistema, kurioje deklaruojama švietimo lyderystė, pažanga, proveržį švietimo srityje pasiekti leidžianti kaita ir kiti taurūs siekiai, pati trukdo mokyklų vadovams atsinaujinti. Užuot reikalavusi keistis, ji labiau reikalauja paklusti. Kam būti lojaliam – Švietimo skyriams ar politikams, ne taip ir svarbu.

„Dažnai gauname bendruomenės – mokytojų bei tėvų nusiskundimų ir imamės tarpininkauti. Iš pradžių kai kurie mokyklų direktoriai imituoja bendravimą su mumis, o vėliau, kai paklausiame, ką pavyko padaryti po susitarimų, net raštu nebeatsako į klausimus. Tada kreipiamės į Švietimo skyrių ir klausiame, ar mokyklos vadovas žino, per kiek laiko turi atsakyti į užklausas. Štai pavyzdys, kaip dalis direktorių ignoruoja visuomeninę organizaciją, tai ką jau kalbėti apie įprastą tėvą ar mokytoją. Tokie atvejai jau nebėra unikalūs. Turime direktorių, kurie jaučiasi vienvaldžiai karaliai“, – direktorių „atvirumo“ pavyzdžius beria tėvų atstovas A.Murauskas.

Atranka gera, bet nėra ko rinkti

Neatsirado nė vieno pašnekovo, kuris dabartinę tvarką, kai galima valdyti daugelį metų be jokio patikrinimo, girtų. Anokia čia naujiena: štai jau 2008 m. pedagogai, Mokyklos vadovo lyderystės raiškos tyrimo rengėjų paklausti, ką daryti švietimo politikams, ministerijai siekiant skatinti mokyklų vadovų ir mokytojų lyderystę, antruoju pasiūlymu nurodė nustatyti pedagoginių ir vadovaujančių darbuotojų amžiaus cenzą, o trečiuoju pasiūlė įtraukti į vadovavimo ir pedagoginę veiklą kuo daugiau jaunimo.

Nuo tyrimo praėjo septyneri metai, bet kaitos, kaip ir jaunimo, vis dar stinga. Projekto „Mokytojų mokykla“ vadovas Rygaudas Guogis, studijuojantis magistrantūrą Suomijos Juveskiulės universiteto Švietimo lyderystės institute, nukerta, kad naujieji direktoriai yra lyderiai. Jie vadovauti mokykloms ateina pagal kelerius metus galiojančią direktorių skyrimo tvarką, kai pirmiausia kandidato kompetencijas įvertina personalo atrankos specialistai (ne politikai), o vėliau iš tinkamų kandidatų geriausią sau renkasi mokyklos bendruomenė.

„Tenka susidurti su direktoriais, kurie į mokyklas ateina pagal naująją atrankos tvarką. Šie žmonės yra arba stiprūs, arba labai stiprūs. Todėl direktorių, atsitiktinių prašalaičių, kuriuos deleguoja partijos arba kuriems pavyksta ateiti „per ryšius“, mažėja. Svarbu šio proceso neatgręžti atgal“, – dėsto R.Guogis.

Nors naujųjų direktorių patikrinimas kokybiškas, atranka beveik tokia pat sudėtinga kaip ir darbas mokykloje – daugybėje mokyklų per keliasdešimt metų nebuvo jokio konkurso ateiti naujam direktoriui.

Jau kelerius metus kalbama apie pedagogų vertinimą, galimą amžiaus cenzo nustatymą, direktorių rotaciją ar kokybiškesnę, ne tik popierinę vadovo atestaciją, tačiau daugiausia vilčių siejama su biudžetinių įstaigų įstatymo projektu. Visiems biudžetinių įstaigų vadovams nustačius kadencijas, ir mokyklų direktoriai ilgiausiai galėtų dirbti dvi, po to būtų skelbiamas konkursas, kai jie galėtų dar kartą pretenduoti į direktorius pareigas.

Bandymų – būta, jau net neprisimenant ankstesnių kalbų sudaryti sąlygas pedagogams išeiti į išankstinę pensiją ir t.t. Kol kas daugiausia tikimasi iš kadencijų nustatymo biudžetinių įstaigų vadovams, kad ilgiausiai jie dirbtų dvi kadencijas.

„Manau, kad reikalinga tam tikra rotacija, kaita. Jei mokyklos pasiekimai nėra geri, reikia galvoti apie direktoriaus keitimą arba, atvirkščiai, sėkmingai dirbančio direktoriaus paskyrimą mentoriumi, kitas priemones, – apie ateityje laukiančius pokyčius svarsto M.Bilotienė. – Tai bus įtvirtinta šiuo metu rengiamame Biudžetinių įstaigų įstatyme, kuris bus susijęs ir su direktoriais.“

R.Jurkėno teigimu, optimali vadovavimo trukmė – apie 10 metų arba dvi kadencijos (8 m.)

„Prezidentės iniciatyvą, kad biudžetinių įstaigų vadovai, tad ir mokyklų direktoriai, dirbtų ne daugiau nei dvi kadencijas, kaip pamatinę idėją vertinu pozityviai. Kartais sveika pažiūrėti į veidrodį, – sako R.Jurkėnas. – Yra talentingų vadovų, kurie puikiai tvarkosi, tad konkursą laimėtų ir po 10 metų. Bet kaip atrasti balansą tarp tų, kurie tvarkosi puikiai, ir tų, kurie jau užsisėdėjo, – neaišku. Todėl atsiskaitymas galėtų būti.“

O štai Tėvų forumo vadovas A.Murauskas viliasi, kad kai pagaliau atsiras įrankis direktorių kaitai užtikrinti, galės prabilti ir mokyklos bendruomenė. Pasak jo, būtent ji turi spręsti, tinkamas vadovas ar ne. Pavyzdžiui, jei Lukšių mokyklai vienas direktorius netinka, gal jis puikiai tinka mokyklai Šeškinėje. Jei bendruomenė prisidėtų prie sprendimo dėl jų tolesnės karjeros toje mokykloje, direktoriai dirbtų tam, kam reikia. Kitaip tariant, būtų lojalūs savo bendruomenei, kurios rankose – jų likimas, o ne vietiniams Švietimo skyriams.

„Svarbu, kad sudarytume sąlygas pačiai bendruomenei rinktis jai geriausią vadovą. Taigi ir kadencijos pratęsimas – bendruomenės reikalas. Jei vadovas garbaus amžiaus ir šviesaus proto, jis yra didelė dovana bendruomenei, o jei protas ne toks šviesus – stabdys, – apibendrina A.Murauskas. – Bendruomenės balsas būtų mandato pratęsimas ir pasitikėjimo išraiška. Jei vadovas geras, bendruomenė ant kelių puls, kad tik jis pasiliktų.“

600 mokyklų direktorių yra vyresni kaip 50-ies, 69 – vyresni kaip 65 metų, tačiau nežinia, kaip jiems rengiama pamaina. R.Guogis primena, kad direktoriais dažniausiai tampa jų pavaduotojai, mokytojai. Bet jų atsakingoms pareigoms (be kelių išskirtinių atvejų) niekas nerengia. Pavaduotojai, kandidatai į direktorius, nesupažindinami su teisiniais dalykais, dokumentų valdymu, mokyklos finansais ir infrastruktūra. Lietuvoje lyderiai rytojaus mokykloms neauginami.