Nuo naujų mokslo metų vienuoliktokai ir dvyliktokai pradės mokytis pagal naujas mokymo programas. Apie šias ir kitas permainas kalbamės su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi.

PROGNOZĖS: Ministre, kokios svarbiausios permainos šiemet laukia mokinių ir mokytojų?
G.S.: Pozityvi žinia ta, kad švietimo finansavimas, prieš porą metų pasiekęs išsivysčiusių šalių lygį, šiemet liks nepakitęs ir viršys 6 proc. BVP.
Iš svarbiausių darbų norėtųsi išskirti tai, kad įgyvendindami ilgalaikę švietimo strategiją žengiame į finišo tiesiąją mokyklų pertvarkymo srityje. Ketiname intensyviai talkinti savivaldybėms, akredituojant gimnazijas, ugdymo programas profesinėse mokyklose, kas, tikiuosi, leis mums tikslingiau paskirstyti turimas lėšas – visų pirma Europos Sąjungos – aprūpinant mokyklas reikiamomis priemonėmis, įrengiant modernius muzikos, meno, technologijų kabinetus, taip pat skiriant lėšų renovavimui, aplinkos pritaikymui mokyti pagal modernias metodikas.
Nuo naujų mokslo metų pradžios bus atnaujinamos ir 11–12 klasių ugdymo programos. Šiuo metu jos jau baigiamos koreguoti. Šiuo žingsniu bus baigtas viso bendrojo lavinimo turinio atnaujinimas, kurio tikslas – kad mokyklą baigęs jaunuolis būtų maksimaliai pasirengęs gyvenimo iššūkiams, būtų kūrybinga, iniciatyvi, visapusiai verta asmenybė.

PROGNOZĖS: Paminėkite konkrečias švietimui finansuoti skiriamas sumas ir kam jos bus skirtos 2011 m.?
G.S.: Tai dešimtys milijonų litų. Vien kabinetų įrangai bus skirta 70 mln. litų. O vadinamosioms minkštosioms programoms, skirtoms kūrybiniam inovatyviam ugdymui, paskirstyta tarp 15–20 mln. litų.
Pavyzdžiui, dėl šių iniciatyvų visuomeninės organizacijos, kūrybinių industrijų žmonės, menininkai bus kviečiami pasidalyti su mokyklų bendruomenėmis savo patirtimi. Tam taikysime įvairias ES programas, pagal kurias bus skatinamos mokyklos diegti pažangiausias kitų šalių metodikas mokymosi procesams.

PROGNOZĖS: O kas keisis mokymo programų turinyje? Kas iš šių pokyčių bus svarbiausia?
G.S.: Daugiau turinio pokyčių bus humanitarinėse ir socialinėse programose. Pavyzdžiui, mokantis istorijos svarbiausias akcentas – gilintis į valstybingumą ir visuomenės istorijos raidą, Lietuvos istoriją. Kartu bus mažiau reikalaujama išmokti, tarkime, antikos laikų imperatorių valdymo laikotarpius, kas su kuo giminiavosi ar kariavo – tai moksleiviai galės sužinoti ir patys, domėdamiesi ir nuodugniau studijuodami kitas epochas.
Daug svarbiau, kad jaunas žmogus būtų ugdomas vertybiškai, sudėliojant valstybei svarbius akcentus. Jis turėtų būti mokomas mąstyti, suvokti aplink vykstančius procesus.
Gamtos ir technologijų mokslų srityje svarbiausia bus gerinti ugdymo sąlygas moderniai įrengtuose kabinetuose, laboratorijose. Tai galima pavadinti tikra technologine revoliucija mokyklose.

PROGNOZĖS: Kaip visi šie Jūsų minimi pokyčiai atsispindės egzaminų programoje? Ar tvarka vėl keisis?
G.S.: Egzaminų užduotys, žinoma, taip pat bus koreguojamos. Jos turės sietis tarpusavyje su atitinkamai pasikeitusiu ugdymo turiniu.
Tačiau švietimo sistema yra taip sudaryta, kad egzaminų užduotys gali keistis tik po dvejų metų, nes baigę dešimt klasių moksleiviai renkasi, kurių disciplinų mokykloje norėtų toliau mokytis intensyviai. Tad jei pradedame diegti atnaujintas mokslo programas nuo mokslo metų pradžios, vadinasi, būsimieji vienuoliktokai po dvejų metų, t.y. 2013 m., jau laikys egzaminus pagal naujas programas.

PROGNOZĖS: Ar bus kokių nors pokyčių ikimokykliniame ugdyme?
G.S.: Nuo sausio įvedamas ikimokyklinis ugdymo krepšelis. Tai reiškia, kad visų pirma padidės ikimokyklinio ugdymo prieinamumas tiek mieste, tiek kaime.
Svarbus aspektas – tėvų galimybė savo vaikui parinkti įvairesnių ikimokyklinio ugdymo paslaugų. O tai bus įmanoma, nes krepšelio principas leis finansuoti ne tik valstybinius, bet ir privačius darželius, kurie šiaip gali pasiūlyti įvairesnį spektrą, pavyzdžiui, Montesori, Waldorfo ar kitokiomis metodikomis grindžiamą ugdymą. Tikimės, kad tai stabilizuos ikimokyklinio ugdymo situaciją tiek finansavimo užtikrinimo, tiek prieinamumo didėjimo, tiek paslaugų įvairovės prasmėmis.

PROGNOZĖS: Kiek padidės ikimokyklinio ugdymo prieinamumas?
G.S.: Per šiuos mokslo metus apie 20 tūkst. tėvų prašymų priimti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą nebuvo patenkinti – tai didelis skaičius. Tad galime numatyti, kad pasikeitus ikimokyklinių įstaigų finansavimo tvarkai ims steigtis ne viena dešimtis naujų privačių darželių. Pavyzdžiui, jei Vilniuje, kuriame nors naujame rajone, kur valstybė neturi lėšų statyti naujo darželio, tėvai nuspręs leisti vaiką į nevalstybinį, kad ir tam pritaikytose buvusio biuro patalpose, į šį darželį kartu su vaiku “keliaus” ir jo krepšelis – valstybės finansavimas.
Dar vienas pranašumas – padidėjus ugdymo paslaugų prieinamumui mamoms ar tėčiams atsivers didesnės galimybės integruotis į darbo rinką.

PROGNOZĖS: Kaip veiks naujas vaikų nepamokinės veiklos finansavimo modelis?
G.S.: Keisis neformalaus ugdymo finansavimo tvarka, kuri leis tokio ugdymo galimybes gerokai išplėsti. Principas lyg nepamokinės veiklos krepšelio: lėšos bus skiriamos vaikui, paliekant galimybę tėvams nuspręsti, kokią neformalaus ugdymo formą pasirinkti – meno, muzikos ar sporto mokyklas, o gal tiesiog įvairius veiklos būrelius po pamokų.
Šis modelis jau parengtas, tačiau prieš jį įdiegiant nacionaliniu mastu 2012 m., pirmiausia norime šiemet keliose savivaldybėse vykdyti pilotinį projektą ir patikrinti, kaip jis veikia.

PROGNOZĖS: Ar bus švietimo įstaigų administravimo pokyčių?
G.S.: Pirmiausia laukia mokyklų vadovų kompetencijos, lyderystės patikrinimas. Bus taikomi aukštesni pasirengimo eiti vadovaujamas pareigas reikalavimai. Dar metų pradžioje ketiname patvirtinti naują vadovų skyrimo tvarką ir kompetencijų aprašą. Neišradinėsime dviračio – remsimės kitų šalių, tokių kaip Didžioji Britanija ar Naujoji Zelandija, Nyderlandai, patirtimi. Vertinant kandidatus į mokyklų vadovų pareigas, bus privalu atsižvelgti į jų gebėjimus imtis lyderystės ir atsakomybės, telkti kolektyvą, o ne vien į kvalifikacinius profesinius pranašumus.

PROGNOZĖS: Vaikai klasėse labai įvairūs: vieni – gabesni už bendraamžius, kiti – labai aktyvūs, dar kiti – turintys specialiųjų poreikių. Kaip mokytojui padėsite suderinti visų jų poreikius?
G.S.: Svarbiausia, kad visi moksleiviai pagal savo gebėjimus gautų jiems reikalingą gerą išsilavinimą, ir kad mokyklose dirbtų tokiam darbui labiau pasirengę specialistai.
Kalbant apie gabius vaikus, svarbu, kad ir jie būtų identifikuoti, o darbas su jais būtų tikslingesnis.
Išskirtinio dėmesio reikalauja vaikų, turinčių specialių poreikių, (kartais vienoje klasėje tokių būna ne vienas) ugdymas. Tam planuojame skirti iki 20 mln. Lt ES paramos pinigų. Mokyklos pačios galės spręsti, kur panaudoti gautus pinigus – rengti seminarus mokytojams, daugiau lėšų skirti užsiėmimams po pamokų ar klasėje mokytojui turėti padėjėją, kviestis į pagalbą psichologą, logopedą, kitą specialistą.
Mokykloje siekiame ir kitų tikslų – kovoti su patyčiomis, smurtu. Reikia sistemingiau dirbti ir su labai aktyviais vaikais.

PROGNOZĖS: Ar mokyklose atsiras kelių lygių to paties amžiaus vaikų klasės – vidutinių, gabiausių, vaikų su specialiais poreikiais?
G.S.: Dirbtinio atskyrimo keliu nenorėtume eiti. Tačiau juk jau dabar egzistuoja gabiausiųjų atranka į kelias didžiųjų Lietuvos miestų gimnazijas – Jėzuitų, Žirmūnų Vilniuje ar KTU Kaune, ir tokią praktiką norėtume plėsti. Reikia anksti pastebėti vaikų gabumus, skirti jiems papildomą dėmesį ir lavinimą, tačiau ne dirbtinai atskirti tokius moksleivius.

PROGNOZĖS: O kaip vertinate neseniai paskelbtas PISA tyrimo išvadas, atskleidusias, kad Lietuvos penkiolikmečių sėkmė – ne tokia jau gera?
G.S.: Šio tyrimo rezultatai mums nėra perkūnas iš giedro dangaus. Jau 2006 m. tyrimas parodė, kad švietimo sistemoje labai daug inercijos, kad neįgyvendinami būtini pokyčiai, tokie kaip programų atnaujinimas. Naujausias išvadas analizuosime, ieškosime esminių priežasčių ir galimų sprendimų, bet nedramatizuodami situacijos.
Be abejo, svarbiausia yra mokinių laimėjimai, o ne formalios mokytojų kvalifikacinės kategorijos ar pažymėjimai apie išklausytus seminarus.
Rengiamės kitam tokiam tyrimui, tačiau mums svarbiausia ne vien būsimi rezultatai, o tai, ką padarysime ugdydami kiekvieną vaiką.

PROGNOZĖS: Tačiau jei paklaustumėte bet kurio penkiolikmečio, jis greičiausiai atsakytų, kad tos inercijos – ne taip jau daug. Kad kaip tik viskas nuolat keičiama, reikalavimai tik didėja, o rezultatai prastėja. Ką jam atsakytumėte?
G.S.: Vaikas vaikui nelygu. Vienam tai atrodo per sunku, o kitam lengvai atliekama. Individualizuotas požiūris į gebėjimus ir yra svarbiausias dalykas. Didžiausias iššūkis visai švietimo sistemai – kaip padaryti ugdymo procesą patrauklesnį, įdomesnį, dinamiškesnį. Be šito nesukursime atmosferos, kur mokytis nebūtų per sunku. Todėl ir kalbu apie kūrybiškumo mokyklose skatinimą, mokytojų kompetencijos ugdymą, kad patys mokytojai pamoką suvoktų kaip interaktyvią, skatinančią diskutuoti, ugdančią gebėjimą analizuoti ir mąstyti, o ne iškalti.