"Veido" archyvas

Nuo rugsėjo į mokyklas ateis apie 29 tūkst. pirmokų

Likus savaitei iki mokslo metų pradžios tampa vis aiškiau, kad švietimo reformatorių diegiamos ir žadamos diegti naujovės nepaliks abejingų nei mokytojų, nei mokinių, nei jų tėvų.

Užteko švietimo ir mokslo viceministrui Vaidui Baciui rugpjūčio pradžioje viešai užsiminti apie ministerijos ketinimus 30 proc. siaurinti mokymo programas, kaip kilo tikra nuomonių audra. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos pirmininkė prof. Vilija Targamadzė taip pat viešai, per spaudos konferenciją, pasipiktino, kad “niekas neklausia profesionalų”.

Deja, V.Bacys, ir kaip profesionalas (buvęs istorijos mokytojas, buvęs mokyklos direktorius), ir kaip viceministras, atsakingas už bendrąjį ugdymą, negalėjo iš karto reaguoti į priekaištus, nes tuo pat metu Švietimo profesinės sąjungos kvietimu seminare “Savivalda ir švietimas” dalijosi mokslo metų išvakarėse susikaupusiomis naujienomis. Bet viceministro klausiusiems profesionalams – pedagogams iš įvairių rajonų – irgi netrūko nei pastabų, nei klausimų.

Daugelis jų šią vasarą jau buvo girdėję kalbų ne tik apie mokymo programų koregavimą, bet ir apie mokytojų atestacijų naikinimą, darbo užmokesčio keitimą, bet kurion pusėn gali pakrypti reikalai, dar neaišku. “Nenorime būti jau įvykusių įvykių vertintojai”, – pasakė profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius, savo ruožtu pažadėjęs rugsėjį inicijuoti diskusiją dėl švietimo strategijos projekto. Savas diskusijas regionuose su mokytojais, su tėvų asociacija ir moksleivių parlamentu žada ir permainų iniciatoriai.

Tarp mąstymo ir kalimo

Viena seminaro dalyvė papasakojo tragikomišką pavyzdį apie pirmakursius studentus, paprašiusius paaiškinti, kas yra Mažoji Lietuva. Nieko apie ją negirdėję jaunuoliai spėliojo: gal tai Mažeikiai? Būtų juokinga, jeigu nebūtų pikta. Norėtųsi pamatyti buvusius tų studentų istorijos mokytojus ir suprasti, ar jiems geriau sektųsi dirbti, jeigu būtų skatinamas jų pačių kūrybiškumas? Būtent tokį tikslą iškėlė viceministras.

V.Bacys pabrėžė, kad kalbėdamas apie mokymo programų siaurinimą pirmiausia turėjo galvoje programų turinio atnaujinimą 11–12 klasėse, bet ne pamokų skaičiaus mažinimą. O atnaujintos programos neabejotinai bus siejamos ir su būsimais egzaminais. Iš viceministro istoriko žodžių galima suprasti, kad bent jau į istorijos egzaminą turėtų grįžti gyvas mąstymas ir gyvas tekstas, kuris, matyt, turėtų išstumti negyvą testą.

Tėvai tikriausiai paklaustų, ar visi istorijos mokytojai tokie kūrybingi, kaip viliasi V.Bacys, kad išmokys vaikus suprasti Lietuvos istoriją pasaulio istorijos kontekste taip, jog jie per egzaminą sugebės įrodyti ne šiaip per pamokas gaudavę pažymius. Viceministras neslepia puikiai žinąs, kad mokytojas mokytojui nelygu. Jam savo akimis teko matyti, kaip Utenos bibliotekoje jauni mokytojai, jau turintys aukštojo mokslo baigimo diplomus, nesugebėjo savarankiškai susirasti knygų.

Tačiau kas nenorėtų, kad mokyklose dirbtų puikūs pedagogai, sąmoningą mokymąsi vertinantys labiau nei aklą kalimą? Be to, ministerija, regis, neketina iš viršaus nuleisti koreguojamų programų. Kokios jos bus, daug turėtų lemti aptarimai ir diskusijos.

Vienas dalykas, kuris tikrai turėtų sulaukti visuotinio pritarimo, – tolesnis popierizmo ir biurokratijos, užmušančios iniciatyvą, mažinimas mokyklose. “Kam rašinėti ataskaitas dėl ataskaitų?” – stebėjosi V.Bacys, matyt, iki šiol nepamiršęs to mokyklinio slogučio. Kita vertus, mokyklose, kuriose tvarkinga ataskaita apie piešinių konkursą, kaip prevencinę priemonę, pakeičia supratimą apie tikslinę prevenciją, formalumų mėgėjai turėtų sunerimti: prisidengti suvestinėmis apie renginius, jeigu jie nieko neduoda, gali ir nepavykti.

Kai ima stigti mokinių

Vis dėlto didžiausius iššūkius mokykloms diktuoja anaiptol ne ministerija ir ne savivaldybės, o pats Lietuvos gyvenimas, kuriame gimstamumo kreivė 2002 m. nusmuko iki 30 tūkst. naujagimių. Tai beveik du kartus mažiau negu 1990 m. (56,8 tūkst.). Švietimo ir mokslo ministerija prognozuoja, kad artimiausius trejus metus mažės po 20 tūkst. mokinių – tarsi kasmet būtų uždaroma po 30 didelių mokyklų. Dar po kelerių metų šios tendencijos padariniai atsiris ir iki aukštųjų mokyklų.

“Ne mokyklų tinklas didžiausias rūpestis, o vaikų skaičius”, – tikina V.Bacys, atsiliepdamas į nesibaigiantį ginčą dėl to, kas geriau – vadinamoji ilgoji mokykla, kurioje vaikas mokosi nuo pirmos klasės iki abitūros egzaminų, ar mokykla, suskaidyta į tris lygius – pradinę, pagrindinę (progimnaziją) ir gimnaziją. Tiesa, Vokietija jau grįžta prie tradicinės ilgosios, bet tam ji turi kitų priežasčių nei Lietuva, kurios mokykloms paprasčiausiai ima stigti mokinių. O šis skaudulys tiesiogiai susijęs su skausmingu mokytojų krūvio klausimu, su kuriuo naujaisiais mokslo metais jau susidurs ir gimnazijos.

Vasaros pradžioje Seimas nesiryžo pritarti ministerijos projektui, pagal kurį jau nuo 2012-ųjų turėtų nebelikti vidurinių mokyklų. Jų šalininkai gina jų auklėjimo sistemą, tradicijas, o gimnazijas vadina “fabrikais”, norinčiais pritraukti kuo daugiau vaikų.

Nepaisant Seimo atsargumo, ne visų mokyklų mėginimai išsaugoti vidurinių statusą buvo sėkmingi. Viena tokių – Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių vidurinė mokykla. Jos direktorė Janina Banienė “Veidui” sakė, kad rajono savivaldybės tarybos sprendimu nuo kitų mokslo metų mokykla taps pagrindine ir turės pertvarkyti savo struktūrą. Bet šiuos mokslo metus ji gyvens dar įprastą gyvenimą, kuris turėtų būti gražesnis, nes statybininkai skuba iki rugsėjo 1-osios baigti renovavimo darbus.

Ministerija, atakuojama mokytojų ir mokinių tėvų reikalavimų išsaugoti ilgąsias mokyklas, įžvelgia ir pedagogų siekį išsaugoti įprastą darbo krūvį, negalvojant apie kaimyninę mokyklą. V.Bacys ragina aklai neprisirišti prie struktūros ir ieškoti kompleksinių sprendimų: gal tų dviejų mokyklų direktoriai gali juos rasti bendromis jėgomis?

O švietimo profesinė sąjunga nepavargsta ministerijos klausti, kaip pasikeičia ugdymo kokybė, mokyklą pervadinus į gimnaziją. Sąjungos pirmininkas A.Jurgelevičius sako, kad struktūros pakeitimas, mokinių išskaidymas pagal amžių nieko nedavė, išskyrus tai, kad mokinys mėtomas iš vienos mokyklos į kitą. Na, dar tai, kad gimnazijos mokytojai jaučiasi pranašesni nei pagrindinių mokyklų ir jiems lengviau susirasti darbą.

Bet ministerija atkerta, kad svarbiausi mokyklų tinklo pertvarkos principai reikalauja, jog skirtingo amžiaus mokiniai – vaikai, paaugliai, jaunuoliai – turi būti mokomi skirtingai, nes tai skatina jų pasitikėjimą. O mokytojai turi specializuotis dirbti su tam tikro amžiaus tarpsnio mokiniais, nes tai gerina jų profesinę saviraišką.

Dėl šių principų dalis pedagogų ir tėvų linkę ginčytis iki užkimimo, bet vargu ar kas prieštarautų dar vienam ministerijos deklaruojamam tinklo pertvarkos principui: šiuolaikiniam ugdymui reikia turtingos ir modernios materialinės bazės – diferencijuotos pagal mokyklų tipus ir specializuotos pagal ugdymo pakopas. “Veidas” į šį civilizacijos paveikslą nuo savęs pridėtų nebent vieną potėpį, kad modernumas galėtų prasidėti nuo tvarkingo tualeto, į kurį mokiniui nereikėtų bėgioti per kiemą. Tiesa, ši replika greičiau adresuota savivaldybėms nei ministerijai, kurioje galvojama apie mokyklų stadionų programą ir edukacines erdves skirtingo amžiaus mokiniams.

Krepšeliai ir rotacijos

Dar viena naujovė, kuri sukels didelę aptarimų bangą, – kitaip skaičiuosimas mokinio krepšelis. Mokyklų buhalterių laukia nelengvi iššūkiai. Tais atvejais, kai ne mažiau nei pusė visų savivaldybės ir nevalstybinių mokyklų mokinių mokosi miestelio ar kaimo mokyklose (skyriuose), savivaldybės galės perskirstyti 6 proc. joms skirtų mokinio krepšelio lėšų. Vidutinis sąlyginis pedagoginio atlygio koeficientas už kvalifikaciją (koeficientas R) bus didinamas 0,05 proc., o koeficientas pedagoginėms psichologinėms tarnyboms (PPT) didės net 15 proc., nes krepšelyje numatyta tik pusė poreikio. Beje, mokinio krepšelio principu numatoma finansuoti ir ikimokyklinį ugdymą.

Po pastarųjų Valstybės kontrolės patikrinimų savivaldybės tikriausiai jau suprato, kad perskirstant mokinio krepšelio lėšas nebebus galima jų skirti susimokėti už šildymą. Ministerijoje svarstoma, kad, be šildymo, esama ir kitų aplinkos klausimų. Gal reikia didinti krepšelio procentą, įvertinant ir techninio personalo pastangas?

Vis dėlto didžiausias įvykis, kalbant apie lėšas, būtų bręstantis pasiūlymas atsisakyti mokyklų finansavimo skirtumų, brėžiančių dar vieną skaudžią ribą tarp gimnazijų ir kitų mokyklų.

Nemažai aistrų turėtų įžiebti rudenį numatyta paskelbti nauja mokyklų vadovų skyrimo tvarka. “Esu už rotaciją”, – neslėpė viceministras V.Bacys, neatmesdamas siūlymų, kad lygiai taip pat reikia kalbėti ir apie mokytojų rotaciją. Gal ir Lietuvoje kada nors bus kaip Japonijoje, kurioje mokytojai kas penkeri metai keliami į naują darbo vietą?