Tiesioginiai savivaldybių galvos rinkimai sukels problemų vieno asmens partijoms ir visus politikus vers prisiminti jų ideologines takoskyras.

Aušra Lėka

Rinkti vietos valdžią – specifinis rinkimų žanras. Čia „negalioja“ nacionalinių partijų reitingų skaičiai, nes kiekvienoje iš 60-ies savivaldybių – savos meilės ir nemeilės. Tiesa, daugelis savivaldybių tarybų taip susisluoksniavusios, kad daugiausiai rinkėjų pasitikėjimo pelniusios politinės jėgos neretai lieka opozicijoje, o valdžios postus sugeba pasiimti politinių derybų dėl koalicijų meną geriau įvaldžiusios didžiosios partijos. Dabar maždaug trečdalis merų – atstovai ne tų partijų, kurios pirmavo per rinkimus.

Savivaldos rinkimuose negalioja ir nacionalinių rinkimų svarstyklių formulė, kai kaskart balsuojama prieš esamą valdžią. Būtų didelė nuostaba, jei Kaune rinkimus prakištų konservatoriai, Klaipėdoje – liberalai ar Šalčininkuose – Lenkų rinkimų akcija, ir visai nesvarbu, kaip jie vadovavo savivaldybei.

Ar Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimai įneš ženklių pokyčių į savivaldą?

Nepartiniai didelio poveikio neturės

Per praėjusius savivaldybių rinkimus pirmąkart galėję kandidatuoti nepartiniai revoliucijų nepadarė – vos keliose savivaldybėse sudarė konkurenciją, o išrinkti nei savivaldybių skaidrumo, nei efektyvumo apčiuopiamai nepadidino. Daug ir nebuvo galima tikėtis, nes beveik pusė „nepartinių“ buvo partiniai migrantai.

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas sako, kad ir 2015 m. kovo 1 d. savivaldybių tarybų rinkimuose partijos, nors visų keikiamos, ir liks labiausiai pageidautinos rinkimų dalyvės. Didžiosios partijos siūlys rinkėjams savo sąrašus praktiškai visose savivaldybėse, vadinasi, jos turi stiprias pozicijas visoje Lietuvoje. Didžioji dalis merų taip pat bus iškelti partijų. Rinkimų kampanijoje pretenduoja dalyvauti 58 visuomeniniai rinkimų komitetai, tačiau pusėje savivaldybių, net Vilniuje, tokių neatsirado.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojo, ekonomikos ir politikos programos direktoriaus dr. Vincento Vobolevičiaus įsitikinimu, nepriklausomi kandidatai neturėjo poveikio rinkimuose ir, ko gero, neturės, nes Lietuva – maža valstybė, turinti kuklius žmogiškuosius ir gana koncentruotus finansinius išteklius, o dauguma finansinių išteklių turinčių žmonių, kuriems teko turėti reikalų su politika savivaldos lygmeniu, rado būdų, kaip tuos reikalus sutvarkyti per savivaldoje esančias partijas. Kam dabar remti nepartinius susivienijimus, ypač kai jų žmogiškieji ištekliai atrodo riboti?

Tad nors savivaldybių rinkimai kai kuriose šalyse net vadinami komunaliniais, toliau vyraus didžiosios partijos. Galima prognozuoti, kad, skaičiuojant merų portfeliais, vėl pirmaus socialdemokratai, šiuo metu turintys net per trečdalį merų postų. Panašiai tiek savivaldybių jie buvo lyderiai ir per 2014 m. Europos Parlamento rinkimus. Tačiau jie seniai neturėjo nė vieno prestižiškiausio – Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos mero posto, nepirmavo čia nei 2012 m. renkant Seimą ar 2014 m. – Europos Parlamento narius, tad niekas čia neprognozuoja jiems sėkmės ir savivaldybių rinkimuose.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratai, dabar turintys beveik ketvirtadalį merų postų, galima prognozuoti, vėl valdžią ims derybomis dėl koalicijų, o ne rinkėjų balsais. Nepaisant, kad Europos Parlamento rinkimuose konservatoriai laimėjo didžiausią rinkėjų paramą, pirmavo vos septyniose savivaldybėse.

Kitos partijos kažkokiam didžiuliam sėkmės proveržiui pagrindo neduoda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.