Dėl demografinių pokyčių sparčiai mažėjantis moksleivių skaičius per kelerius metus gerokai išretins ir Lietuvos studentų gretas. Į tokius pokyčius reaguoja stipriai dėl studentų konkuruojantys universitetai ir kolegijos: visos aukštosios mokyklose rengiasi keisti savo studijų programas ir dalį jų pritaikyti suaugusiųjų perkvalifikavimui.

„Veido“ į diskusiją sukviesti pašnekovai sutartinai pripažįsta, kad mokymosi vidurinėse mokyklose ir gimnazijose profiliavimas buvo klaida, kurią reikia skubiai taisyti. Nes moksleiviai, nusprendę tiksliąsias disciplinas mokytis silpnesniu lygiu ar abejingai žvelgę į užsienio kabos mokymąsi, susiduria dideliais sunkumais bei apribojimais, vėliau rinkdamiesi studijas kolegijose ar universitetuose.
Apie šias bei kitas vidurinio ir aukštojo mokslo problemas bei naujoves „Veidas“ kalbėjosi su buvusia su švietimo ir mokslo viceministre dr. Nerija Putinaite, buvusiu Konstitucinio Teismo pirmininku prof. Juozu Žiliu, Mykolo Romerio universiteto prorektoriumi doc. dr. Giedriumi Viliūnu, Lietuvos sporto universiteto senato pirmininku prof. Aleksu Stanislovaičiu, Vilniaus universiteto  Studijų komiteto pirmininku prof. Alfredu Račkausku ir Kolegijų direktorių konferencijos prezidentu dr. Gintautu Bražiūnu.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios įtakos mažėjantis studentų skaičius turės Lietuvos kolegijų ir universitetų veiklai?
N.Putinaitė: Visi žino, kad mažėjimo priežastis yra demografinė, kitaip tariant, mažėja abiturientų. Beje, šis mažėjimas tik prasidėjo ir tęsis dar keletą metų. Be to, nebus ir taip, kad visi moksleiviai sieks aukštojo mokslo: dalis eis dirbti, dalis rinksis profesines studijas. Ir tai ne tik mūsų problema.
Ko mes tikimės iš aukštųjų mokyklų? Pastaraisiais metais į Lietuvą atvyksta per mažai studentų iš užsienio. Net ir per “Erasmus” programą mes sulaukiame mažai užsieniečių. Taigi mums reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti kuo daugiau užsienio studentų, o kartu turime šnekėti ir apie mokymosi visą gyvenimą perspektyvas.
Aukštosios mokyklos yra pateikusios mokymosi visą gyvenimą programas. Ateityje žmonėms bus sudaromos galimybės stoti ne tik į bakalauro ar magistro, bet ir į perkvalifikavimo studijas. Manome, kad tokių žmonių bus nemažai, nes padėtis darbo rinkoje nuolat sparčiai keičiasi.
Šios dvi tendencijos ir yra mūsų universitetų perspektyva. Kitaip tariant, jei sulauksime daugiau studentų iš užsienio ir nemažo kiekio žmonių, besirenkančių perkvalifikavimo studijas, tada viskas bus gerai.
Kita mūsų aukštųjų mokyklų problema, kad pas mus mažai mokymosi programų anglų kalba, be to, mūsų aukštasis mokslas mažai žinomas užsienyje. Tik dabar pradedama veikla, kurios tikslas – pritraukti daugiau užsienio studentų, o tam reikia parodyti ir įrodyti, kad mes esame stiprūs tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, Danija pritraukia milžinišką studentų srautą iš užsienio valstybių.
G.Viliūnas: Taip, galime sudaryti išskirtines sąlygas „įsivežti“ šiek tiek jaunų žmonių iš užsienio, bet tai irgi labiau visos šalies, o ne vien jos aukštojo mokslo patrauklumo problema.
Apskritai daugiausia, ką demografinio nuosmukio akivaizdoje gali atlikti aukštosios mokyklos, tai palaikyti kuo aukštesnę studijų ir mokslinės veiklos kokybę, sudaryti kuo patrauklesnes studijų sąlygas, kad studentams nesinorėtų išvažiuoti svetur, o išvažiavusiems iš Lietuvos norėtųsi grįžti čia studijuoti. Tai ir nacionaliniu mastu yra vienas esmingiausių visuomenės demografinės, taip pat ir intelektinės bei ekonominės perspektyvos užtikrinimo svertų, kuriam visų išsivysčiusių šalių strategijose skiriamas kertinis vaidmuo.
Jei kalbėsime apie tai, kad mažėjant studentų skaičiui darosi keblu išlaikyti visas aukštąsias mokyklas, tai mes tikrai esame aukštųjų mokyklų jungimosi šalininkai. Mat didesnė aukštoji mokykla sudaro daug patrauklesnes sąlygas bendradarbiauti studentams ir dėstytojams, plėtoti tarpdisciplinines studijas ir tyrimus, pritraukti kitų šalių mokslininkų ir studentų, taip pat ji yra finansiškai stabilesnė, efektyviau valdoma. Atkreipčiau dėmesį, kad aukštųjų mokyklų jungimosi banga pastaruoju metu persirito per daugelį Europos šalių, bet Lietuvos aukštasis mokslas, kuris demografiškai labiausiai to reikalingas, jos kol kas išvengė.
Beje, Mykolo Romerio universiteto taryba ir senatas dar 2010 m. vasarą yra paskelbę bendrą kreipimąsi į Lietuvos aukštųjų mokyklų tarybas, senatus ir akademines bendruomenes, kviesdamas konsoliduoti šalies aukštojo mokslo išteklius. Neabejojame, kad nauja Vyriausybė, projektuodama naują šalies plėtros etapą, įvertins aukštojo mokslo reikšmę ir jo sėkmei užtikrinti būtinas priemones.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar išmintingas kelių universitetų sprendimas apriboti stojančiųjų minimalų balą?
J.Žilys: Turime naujas aplinkybes, kuriomis veikia Lietuvos universitetai. Studentų mažėja, bet viską derėtų svarstyti platesniame kontekste. Konstitucija sako, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus. O gebėjimai – gana sudėtinga sąvoka. Jos grafiškai neaprašysi. Gyvenime dažnai nutinka taip, kad mokykloje mokomasi vienaip, universitete kitaip. Universitetų stojimo praktika rodo, kad būna įvairiai.
Tarkime, Mykolo Romerio universiteto (MRU) ir Vilniaus universiteto (VU) teisės studijų programose yra nustatyti minimalūs konkursiniai balai, su kuriais jaunuoliai gali pretenduoti į šias studijas. Bet ar galime gebėjimus susieti tik su pažymiais? Daugybė didžiųjų pasaulio talentų savo karjerą pradėjo nuo prastų rezultatų – na, kad ir pats Albertas Einsteinas.
Todėl reglamentuoti tai įstatymo lygmeniu, matyt, būtų klaida. Jei įstatymo lygmeniu būtų apribotas patekimas į tam tikrus universitetus, tai aiškiai prieštarautų Konstitucijai, kuri visiems garantuoja teisę įstoti ir studijuoti pagal savo gebėjimus. Dėl universitetų autonomijos laisvės tai tam tikra prasme suprantama ir pateisinama, ypač jei siekiama pakelti studijų kokybę. Nors aš tokiais apribojimais abejoju. Pavyzdžiui, Vokietijoje į universitetus priimami praktiškai visi norintieji studijuoti, taip žmogus ir gali atskleisti savo gebėjimus.
N.Putinaitė: Iš tiesų tai universitetų vidaus politikos reikalas, Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad patys universitetai turi nuspręsti, į ką orientuotis. Mes matome, kad kai kuriose aukštosiose mokyklose esama jaunuolių, įstojusių su labai žemu balu, bet jų yra vienetai. Ir kol kas nežinome, koks būna tų žmonių tolesnis likimas bei karjera.
Aišku viena, kad tame pačiame kurse neturėtų mokytis labai skirtingo lygio, motyvacijos ir pasirengimo studentai. Dėstytojai signalizuoja, kad tada dirbti labai sudėtinga. Jiems reikia specialiai rengti atskiras užduotis. Ir patiems įstojusiems sunku. Bet universitetai turėtų patys nuspręsti, kokius studentus jie priima.
G.Viliūnas: Mano nuomone, toks apribojimas nebūtų pagrįstas. Iš tiesų reikia vertinti ne stojančiųjų, bet absolventų žinias ir įgytą išsilavinimą. Universitetų reikalas yra užtikrinti, kad kiekvienas studentas gautų visą sėkmingoms studijoms reikalingą paramą, būtų objektyviai vertinamas, o jeigu jo žinios neatitinka nustatytų reikalavimų – kad toks jaunuolis netektų galimybės tęsti studijų. Mūsų šalies Konstitucija taip pat garantuoja aukštąjį mokslą visiems pagal sugebėjimus, o nemokamą aukštąjį mokslą – gerai besimokantiems studentams, bet ne tiems, kurie gerai mokėsi vaikystėje ir paauglystėje.
Suprantama, kiekvienas universitetas yra laisvas nusistatyti savus reikalavimus stojantiesiems. Mūsų universitetas laikosi pozicijos, kad aukšto pradinio slenksčio nustatymas būtų neteisingas stojančiųjų atžvilgiu, juk ne visi turėjo galimybių atsiskleisti bendrojo lavinimo mokykloje. Tokio slenksčio įvedimas – savotiškas aukštosios mokyklos gyvenimo pasilengvinimas, atsakomybę už prasčiau parengtų piliečių ugdymą permetant kitiems. Socialiai atsakinga aukštoji mokykla visiems turėtų suteikti šansą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.