Iki kovo žadama sukurti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį. Kad tarifinį mokytojų darbo apmokėjimą reikia keisti etatiniu, kalbėta dar nuo 2004-ųjų, o 2007 m. net buvo pereita prie darbų: 12 šalies mokyklų dalyvavo etatinio apmokėjimo eksperimente. Vis dėlto per daugiau nei dešimtmetį etatinio apmokėjimo modelis taip ir nebuvo parengtas, tad ekspertai klausia, kaip pavyks sukurti visiems įtinkantį modelį vos per porą mėnesių ir kaip padidės krūvis mokytojams, kad jie „susirinktų“ etatą.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Dabar pakankamu laikomas mokytojo darbo krūvis arba jo „etatas“ yra 18 kontaktinių valandų – pamokų per savaitę, prie kurių pridedama ir nekontaktinių pedagoginių valandų už ruošimąsi pamokoms, mokinių darbų taisymą. Panašiai tiek, 18,25 kontaktinės valandos, vidutiniškai ir dirba Lietuvos mokytojai.

Simboliška, tačiau nors dviejų trečdalių Lietuvos mokytojų darbo krūvis yra laikomas pakankamu, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) teigimu, dauguma jį turinčių mokytojų neatskaičius mokesčių uždirba nuo 465 iki 516 eurų, arba mažesnį nei vidutinį atlyginimą Lietuvoje (2016 m. II ketv. 771 eurą „ant popieriaus“). Todėl ŠMM rugpjūtį pristatytoje analizėje „Kiek uždirba Lietuvos pedagogai“ teigiama, kad vienas svarbiausių uždavinių – pasiekti, kad mokytojai deramą atlygį užsidirbtų turėdami tik 18 kontaktinių valandų per savaitę. Daugiau užsidirbti mokytojai gali, jei veda daugiau pamokų (2015 m. 85 proc. šalies mokytojų turėjo daugiau nei 18 kontaktinių valandų).

Vis dėlto ŠMM analizėje pabrėžiama, kad turėdami daugiau pamokų mokytojai skiria mažiau laiko joms pasirengti ir savo kvalifikacijai tobulinti. Be to, daliai pedagogų susirinkus kuo daugiau pamokų, mažiau galimybių turi dirbantieji ne visu krūviu ar tie mokytojai, kurie apskritai neturi darbo.

Tačiau kaimo mokyklose 40 proc. mokytojų krūvis nesiekia šalies vidurkio, o 9 proc. visų mokytojų turi mažiau kaip 9 kontaktines valandas per savaitę. Taigi, kaip pasikeitus atlygio skaičiavimo tvarkai staiga išaugs darbo krūvis? Ar su pedagogais, turinčiais mažesnį nei normalus krūvį, arba mažiau kaip 9 pamokas, perėjus prie etato reikėtų atsisveikinti?

ŠMM teigimu, perėjus prie pažangesnės atsiskaitymo sistemos etatas galės būti dalijamas, tai reiškia, kad dalis pedagogų, kaip ir dabar, dirbtų ne visu etatu. Be to, į etatą įeis ne tik pamokos, bet ir kiti kasdieniai mokytojo darbai.

Mokytojo darbų „meniu“

„Naujos darbo apmokėjimo tvarkos modelis kol kas tik rengiamas, svarstomos kelios alternatyvos – nuo artimesnės dabar galiojančiai tvarkai iki gana radikalios, kurioje etatai būtų nustatomi pagal pareigybes (mokytojo, vyr. mokytojo, metodininko, eksperto) ir skelbiami konkursai jas užimti“, – sako ŠMM Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas.

Jo teigimu, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą atlygis būtų skaičiuojamas nebe už kiekvieną pamoką, bet už fiksuotas darbo valandas – fiksuotą savaitinį darbo laiką, kuris ir sudarytų etatą arba jo dalį. Tai mokytojams esą suteiktų daugiau stabilumo ir saugumo, nes jų atlygis nesvyruotų priklausomai nuo kiekvienos pamokos. Be to, atlygis būtų mokamas ne tik už pamokas ir sąsiuvinių taisymą, bet ir už kitus su ugdymu susijusius darbus: darbą su mokinių tėvais, dalyvavimą susirinkimuose.

Kaip tik tokio „kainoraščio“, kuriame būtų įvertinti mokytojų atliekami darbai, laukia Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Jis įsitikinęs, kad pagaliau reikėtų sukurti etatinio apmokėjimo modelį, nes tokia atlygio skaičiavimo tvarka suteiktų saugumo mokytojams ir jų darbą apibrėžtų ne „plaukiojančiomis“ valandomis.

Tačiau taip pat reikėtų sudaryti ir mokytojo darbų „meniu“, kuris apibrėžtų, kokios veiklos priklauso pedagogui. Mokytojų atstovas patikina, jog dabar viena svarbesnių bėdų yra ta, kad neaišku, ar konkretų darbą turi atlikti mokytojas, ar visai kitas specialistas. Todėl A.Jurgelevičius sako, kad profesinė sąjunga, besiderėsianti su ministerija dėl etatinio apmokėjimo modelio, siūlys įvardyti darbus, kurie turėtų būti etate, ir už juos mokėti, o jei mokėti nereikia – etate jų nėra ir mokytojas jų nedirba.

„Rizikos, kad atsiradus etatui atsiras ir naujų darbų, nėra, nes šiandien mokytojas ir taip daro milijoną darbų, už kuriuos jam nemokama arba 
 mokama tik simboliškai. Kartais tai iš viso nėra mokytojo darbas. Pavyzdžiui, ekskursijos – kelionių organizatoriaus darbas, maitinimo talonai – socialinio darbuotojo. Taigi daugiau darbų prigalvoti jau neįmanoma, galima tik sumažinti jų sąrašą. Tačiau mes to nesiekiame. Mūsų tikslas – susitarti, ar tai mokytojo darbas, ar ne. Jei tai turi daryti mokytojas, rašome tą darbą į etatą ir už jį mokame, jei konkretus darbas nėra mokytojo, jo etate nėra ir mokytojas to nedaro“, – svarbiausią profesinės sąjungos reikalavimą aptaria A.Jurgelevičius.

Patys mokytojai suskaičiuoja, kad atlieka maždaug 30 įvairių darbų, – ne tik veda pamokas, joms ruošiasi, taiso mokinių darbus ar vadovauja klasei. Kad su pedagogais atsiskaitoma ne už visą jų darbą, 2008-aisiais analizėje, skirtoje pirmiesiems etatinio apmokėjimo eksperimento metams apžvelgti, sutiko ir ŠMM: „Mokytojams apmokama vidutiniškai tik už 26,4 valandos per savaitę, nors atlikti tyrimai rodo, kad mokytojas dirba ir tuos darbus, už kuriuos nemokama.“

Jei į etatą būtų įtraukti ir mokytojų dabar faktiškai dirbami, bet nebūtinai apmokami darbai, visu etatu visą darbo savaitę dirbantis pedagogas, A.Jurgelevičiaus skaičiavimais, galėtų gauti 800–900 eurų atlyginimą „į rankas“.

„Toks atlyginimas nėra blogas, – svarsto A.Jurgelevičius. – Tačiau, mano nuomone, svarbiausia tai, kad atsirastų teisingumas ir mokytojas dirbtų jam priklausantį darbą, o ne visa tai, kas pasirodo reikalinga vienam ministrui, merui ar direktoriui.“

Panašiai etatinio apmokėjimo tvarką projektuoja ir kitos mokytojų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo darbuotojų (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas. Kaip tik atlyginimas už įvairius papildomus darbus, pasak jo, ir yra esminis etatinio ir tarifinio atlygio mokėjimo skirtumas.

„Įdiegus naują apmokėjimo sistemą būtų galima ir atlyginimus pakelti, ir mokytojai galėtų skirti laiko darbui su gabiais ar mokymosi problemų turinčiais mokiniais. Manau, tai – vienas pagrindinių dalykų, kaip pagerinti kokybę, nes dabar, kai klasės didelės, mokytojams pritrūksta laiko padirbėti su vaikais papildomai, po pamokų. Juk ir išorinis mokyklų auditas rodo, kad trūksta dėmesio žinių spragoms užpildyti ir aukštesniesiems pasiekimams ugdyti“, – dėsto A.Navickas ir priduria, kad ginčas gali kilti tarp mokytojų, kurie ir dabar, kad ir negaudami atlygio, atlieka daug papildomų darbų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m