"Dreamstime" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

85 proc. baigusiųjų pedagogikos studijas mokykloje nedirba. Darbo biržoje užsiregistravę tūkstantis mokytojų dalykininkų, kurie gali taikyti į pusšimtį laisvų darbo vietų mokyklose. Nors mokytojų perteklius skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių, po kelerių metų esą gali nelikti kam mokyti mokinių.

Lietuvoje yra 171 bedarbis kūno kultūros mokytojas, nors mokyklose šiuo metu jų reikia dešimt kartų mažiau – 16, o 111 darbo neturinčių dailės mokytojų gali užimti 23 laisvas vietas mokyklose. Tačiau yra specialistų, kurių jau dabar reikia daugiau, nei jų galėtų dirbti: kaip rodo Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenys, penki darbo ieškantys fizikai gali rinktis iš 14 laisvų vietų.

Lietuvoje dabar dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 7–8 metų prognozė ne perteklinė, greičiau apokaliptinė.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje dabar dirba 10 tūkst. daugiau mokytojų, nei jų reikėtų, tačiau 7–8 metų prognozė ne perteklinė, greičiau apokaliptinė: esą gali apskritai nebelikti kam mokyti Lietuvos vaikų. Pasirodo, daugiau kaip trečdalis mokytojų yra vyresni kaip 55 metų amžiaus, o 67 proc. matematikos ir fizikos mokytojų (būtent tiksliųjų dalykų pedagogų trūksta jau dabar) perkopė penktąją dešimtį.

Pedagogų senėjimo problemą Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sprendžia iki 3,2 mln. eurų padidėjusiu pensinio amžiaus sulaukusių pedagogų išeitinių išmokų fondu: tikimasi, kad šiemet gavę solidžias kompensacijas į pensiją išeis daugiau mokytojų. Pernai, kai gavę išmokas pasitraukė 900 pedagogų, jų vietas užėmė 150 jaunų specialistų.

Per trejus metus chemijos ir fizikos mokymo studijuoti įstojo vienas galbūt būsimasis mokytojas, atsirado penki drąsuoliai, panorę studijuoti matematikos ir informatikos pedagogiką.

Viena vertus, jauni šiuolaikiški mokytojai gaus progą išlydėti pedagogus senjorus ir užimti jų vietas, kita vertus, jų vargiai atsiranda. Štai per trejus metus chemijos ir fizikos mokymo studijuoti įstojo vienas galbūt būsimasis mokytojas, atsirado penki drąsuoliai, panorę studijuoti matematikos ir informatikos pedagogiką.

Kūno kultūros mokytojų nebereikia

Mokytojų poreikį, kiek, kada ir kur jų reikės, valstybė gali prognozuoti kone tiksliai, tačiau viena iš profesijų, kurias sureguliuoti ji gebėtų, dabar yra visiškai išsibalansavusi. Pernai kūno kultūros pedagogikos studijas vėl pradėjo 220 pirmakursių, matematikos ir informatikos mokymo – aštuoni.

„Nebereikia rengti kūno kultūros mokytojų, nes praėjusiais metais jų parengta 200 ir tik apie 10 įsidarbino. Nebegalime ruošti bedarbių“, – pristatant pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kaitos gaires spaudos konferencijoje sakė švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

Nebereikia rengti kūno kultūros mokytojų, nes praėjusiais metais jų parengta 200 ir tik apie 10 įsidarbino.

Todėl šiemet pedagogikos studijoms pirmą kartą bus skiriamas tikslinis finansavimas. Tikslinės studijų vietos paskirstytos pagal konkrečių dalykų mokytojų poreikį ir savivaldybių analizę, kiek ir kokių mokytojų joms reikia. Tačiau tikslinį finansavimą gavęs pirmakursis, baigęs pedagogikos studijas, trejus metus turės atidirbti toje savivaldybėje, kurioje bent jau prieš jam pradedant studijas trūko mokytojo. Tad šiemet maždaug pusė valstybės studijų krepšelių paskirta tiksliniam finansavimui, o į kitą pusę dar gali pretenduoti norintieji būti kūno kultūros mokytojais – nėra įsipareigojimo atidirbti konkrečioje savivaldybėje, be to, galima rinktis kurią tik nori studijų programą.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studijų prorektorė prof. dr. Vilija Salienė svarsto, kad stojantysis, kuris gali įstoti į valstybės finansuojamą vietą, rinksis nemokamas studijas su galimybe laisvai pasirinkti programą ir be įsipareigojimų atidirbti, o ne tikslinę vietą pagal poreikį. „Be to, savivaldybės negali garantuoti, kad po ketverių metų jos turės laisvą darbo vietą tam absolventui. Jos neprisiima atsakomybės, nes nežino, ar po kelerių metų mokinių mažėjant ta mokykla apskritai išliks“, – komentuoja V.Salienė.

Ji įsitikinusi, kad tinkamos tiksliųjų mokslų (ne tik pedagoginių studijų) finansavimo metodikos reikėjo imtis bent prieš kelerius metus, kai universitetai kartojo, kad nebeliko studijuojančiųjų fundamentaliuosius mokslus.

Visiems reikia fizikos, chemijos mokytojų, kurių neturime, tačiau iki tol niekas nesirūpino, kad jų atsirastų ar bent jau būtų užtikrintas jų parengimas.

LEU Edukologijos katedros asistentė dr. Rasa Nedzinskaitė stebisi, kodėl šiųmetis tikslinis pedagogikos studijų finansavimas laikomas naujiena, nes dar 2004 m. jos bendrakursė studijavo vien savivaldybės, į kurią taip pat įsipareigojo grįžti dirbti, lėšomis. Tačiau R.Nedzinskaitė nepritaria desperatiškam pedagogų rengimo reguliavimui vien tiksliniu finansavimu. Jei nematant tolesnės perspektyvos visos jėgos bus metamos tam tikrų dalykų mokytojų rengimui, gali būti, kad po 5–10 metų paaiškės, jog trūksta jau visai kitų pedagogų. Juk ir dabartinį mokytojų stygių buvo galima numatyti gerokai anksčiau.

„Dabar, atrodo, visiems reikia fizikos, chemijos mokytojų, kurių neturime, tačiau iki tol niekas nesirūpino, kad jų atsirastų ar bent jau būtų užtikrintas jų parengimas. Tai spraga, apie ją reikėjo galvoti bent prieš 5–10 metų, o ne dabar, kai padėtis mokyklose jau yra kritinė“, – sako R.Nedzinskaitė.

Chemijos ir fizikos mokymui, kurį LEU per trejus metus pasirinko vienas studentas, šiemet skirta 17 tikslinio finansavimo vietų, o, pavyzdžiui, naujai Šiaulių universiteto integruotų gamtos mokslų pedagogikos programai, kurios absolventai galės mokyti kelių dalykų, skirta 14 vietų. Nemažai tikslinio finansavimo vietų skiriama ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų rengimui. Šalyje jiems siūloma 347 laisvos darbo vietos, o LDB užsiregistravusių tokios srities pedagogų yra 168.

Didesnė parama galėtų būti skiriama tiems, kurie pedagogais tapti siekia nuo pat pirmo kurso.

136 valstybės finansuojamas vietas planuojama skirti laipsnio nesuteikiančioms studijoms – norintiems gauti pedagogo kvalifikaciją po dalyko bakalauro studijų. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedros docentė dr. Lina Kaminskienė svarsto, kad tokia dalis atrodo per didelė. Didesnė parama galėtų būti skiriama tiems, kurie pedagogais tapti siekia nuo pat pirmo kurso.

„Jei tam tikrų dalykų mokytojų reikėtų dabar, nekiltų klausimų dėl valstybės finansuojamų laipsnio nesuteikiančių studijų vietų norintiems tapti pedagogais. Tačiau žinome, kad mokytojų, ypač tiksliųjų mokslų srities, pritrūks maždaug po šešerių metų, todėl dabar galbūt logiškiau būtų finansuoti studijas būsimiesiems mokytojams, kurie jas pradeda dabar ir į mokyklas ateis kaip tik po 5–6 metų“, – svarsto L.Kaminskienė.

Mokytojų rengimu užsiims LEU ir VDU

Kad mokytojų rengimas Lietuvoje pagerėtų iš esmės, esą reikia vieno specializuoto edukologijos ir didaktikos centro, kurį galėtų sukurti apie susijungimą iki 2019 m. pranešę LEU ir VDU. ŠMM teigimu, šie universitetai turi potencialo įsteigti stiprų darinį, kuris galėtų vadintis pedagogų rengimo centru ar būsimojo mokytojo akademija.

Šio darinio pagrindu išliks LEU patirtis – bus rengiami visų mokomųjų dalykų mokytojai ir stiprinamos artimų dalykų programos: istorijos ir lietuvių filologijos, fizikos ir matematikos. Būtent tokių mokytojų, kurie dėstytų kelis dalykus, trūksta mažoms mokykloms.

Planuojama, kad ir pedagogai galėtų būti rengiami remiantis VDU artes liberales principu: studentai galėtų įgyti bendresnį pasirinktos srities išsilavinimą, apsispręsti, ar tikrai nori tapti mokytojais, nebūtų reikalaujama jau pirmame kurse, nes įgyti pedagogo specializaciją būtų galima vėliau.

„Šiuolaikiniam mokytojui be galo reikalingas platesnis išprusimas, nes kalbame apie mokytoją intelektualą, eruditą. VDU ir siūlo skirti didelį dėmesį užsienio kalboms, kurių mokėjimas išplečia mokytojo galimybes dalyvauti konferencijose, skaityti literatūrą ir tobulėti“, – sako L.Kaminskienė.

Šiu metu LEU ir VDU ŠMM pavedimu kuria nacionalinę mokytojų rengimo koncepciją. Kaip sako VDU atstovė L.Kaminskienė, jos sudarytojai remiasi tarptautinėmis tendencijomis ir siekia užtikrinti šiuolaikinių pedagogų rengimą. Todėl LEU ir VDU pajėgomis būtų siekiama įtvirtinti bent kelių mokomųjų dalykų mokytojų rengimą, daugiakalbystės koncepciją, inovacijų kultūrą, platų jų diegimą mokyklose, šiuolaikinės modernios didaktikos kūrimą ir taikymą.

Kaip tik remiantis tarptautinėmis tendencijomis siūloma, kad ir Lietuvoje tapti mokytoju truktų ilgiau, nes pedagogui, ypač dirbančiam gimnazijoje, reikėtų įgyti magistro laipsnį. Pedagogams magistro laipsnis privalomas 17-oje Europos šalių, kitur pedagogikos studijos trunka 4–7 metus, dar trijose šalyse programa trunka trejus metus.

Patrauklumą rinktis pedagogiką esą turėtų užtikrinti studijų formų įvairovė: lygiagretusis modelis (vientisosios magistro studijos), nuoseklusis (bakalauras, tada – magistras) gretutinės studijos ir laipsnio neteikiančios studijos.

„Susidaro įspūdis, kad mokytojus norima rengti labai plačiai, lyg dabar nebūtų pakankamai studijų formų. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kol valstybėje nėra aiškios mokytojų rengimo sistemos, tol mokinių pasiekimai gali būti žemesni. Tarkime, aukštais mokinių pasiekimais EBPO tyrimuose pasižyminti Suomija turi labai mokytojų rengimo aiškų modelį, tokios laisvės, kokią norima įteisinti pas mus, ten nėra. Mokslininkų teigimu, kol valstybė nėra apsibrėžusi konkretaus pedagogų rengimo modelio, tol negalima pasakyti, kad valstybė apskritai supranta, kokio mokytojo, kokių kompetencijų nori“, – siūloma pedagogikos studijų formų įvairove abejoja LEU Edukologijos katedros atstovė R.Nedzinskaitė.

Sujungus universitetų infrastruktūrą, planuojama, atsiras ir vietų, kuriose bus galima taikyti studijų dalykus. V.Salienės teigimu, jau nuo šio rudens turėtų pradėti veikti LEU darželis, dar bus kuriama universitetinė mokykla, šiose įstaigose atsiras vietos studentų praktikai atlikti ir tyrimams pritaikyti.

„Būsimų mokytojų rengimas būtų susijęs su realia praktika mokykloje, ne tik auditorijose. Tam, žinoma, reikia sujungti abiejų universitetų infrastruktūros ir žmogiškuosius išteklius, – sako V.Salienė. – Be to, pradėjome kurti bazę didaktikos tyrimams atlikti, kuri yra labai svarbi edukologijos mokslams. Lietuvoje turime įvairių technologinių slėnių, bet nė vieno švietimo slėnio. Mūsų vizija tokia, kad būtina atkurti pedagogikos tyrimų institutą, ką galėtų padaryti du universitetai, arba kurti švietimo tyrimams skirtą slėnį. Švietimo tyrimai, susiję su mokykla, yra specifiniai, fundamentiniai tyrimai, jie ne visada gali atliepti bendrojo ugdymo poreikius.“

Dovana Mokytojo dienos proga – prestižas

Šiemet skyrusi tikslinį finansavimą būsimųjų pedagogų studijoms, ŠMM užsimojo spręsti ir kitas pedagogų rengimo bei vėlesnės karjeros problemas, todėl suformulavo pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo kaitos gaires. Numatomi pokyčiai ir renkantis studijas, ir studijuojant, ir jau dirbant mokykloje.

Pavyzdžiui, siekiant atrinkti labiausiai motyvuotus studentus planuojama, kad gal jau 2017 m. atranka į pedagogikos studijas vyks anksčiau, dar 11 klasėje, o mokinys, padedamas profesionalų, iki studijų dar turės laiko „pasimatuoti“ specialybę ir nepadaryti klaidos pasirinkdamas pedagogo karjerą.

R.Nedzinskaitė tvirtina, kad dabar atsirinkti motyvuotų studentų nesugebama: stojantysis laiko motyvacijos vertinimą žodžiu prieš komisiją ir atlieka motyvacinį testą. Daugelyje šalių motyvacijos vertinimo procedūra sudėtingesnė jau vien dėl to, kad joje dalyvauja tos srities ekspertai iš didžiųjų kompanijų, personalo atrankos specialistai.

„Be to, valstybinėse mūsų švietimo strategijose įrašytas siekis pritraukti gabiausius. Ar tikrai gabiausius? Mano disertacijos tyrimas rodo, kad geriausių rezultatų pasiekia ne gabiausieji, o tie, kurie turi daugiausiai motyvacijos“, – pastebi R.Nedzinskaitė.

Kad studentai suprastų, ar tikrai gali ir nori dirbti mokytojais, daugiau studijų laiko turi užimti praktika, studentai turi išbandyti realų darbą mokykloje, bendradarbiauti su patyrusiais mokytojais – mentoriais. Planuojama, kad metus po studijų absolventas turėtų dirbti mokykloje padedamas mentoriaus. Ir jei per tuos metus gerai pasirodytų, iškart galėtų gauti vyr. mokytojo kvalifikaciją, kuri garantuotų ir didesnį atlyginimą.

Pagal kvalifikaciją turėtų keistis ir mokytojų darbo specifika: metodininko ar eksperto vardą turintiems pedagogams sumažėtų pamokų, bet atsirastų kitos veiklos – jie taptų mentoriais, konsultantais, vertintojais, ekspertai galėtų kurti vadovėlius, vertinti mokymo priemones.

R.Nedzinskaitė apgailestauja šiose gairėse neišvydusi konkrečių problemų sprendimo būdų, greičiau – populistinį skaudžių vietų įvardijimą, bet ne priemones, kaip spręsti opiausią pedagogo profesijos nuvertėjimo problemą.

„Tarptautiniuose tyrimuose konkrečiai įvardijama, kad mokytojo darbo prestižas yra tiesiogiai susijęs su atlyginimu. Kol švietimo politikos lygmeniu nebus įvertintas mokytojas, kuris yra vertas gauti solidų atlyginimą, kol normaliai nebus investuojama į naujų mokytojų rengimą, vargiai galime kalbėti apie prestižą. Žinoma, galima bandyti jį kelti papildomomis priemonėmis“, – svarsto R.Nedzinskaitė.

ŠMM pažadėjo iki Mokytojo dienos parengti ir pedagogų prestižo kėlimo programą. Vis dar planuojama, kad nuo šio rugsėjo iki vidurkio pakils minimalūs pedagogų atlyginimų koeficientai, vadinasi, didės algos tų pedagogų, kuriems dabar jos skaičiuojamos taikant minimalų koeficientą. Nuo 2017 m. rugsėjo žadama atsisakyti vidutinių koeficientų ir visų pedagogų atlyginimams taikyti maksimalius koeficientus.