Šiemet sukanka 60 metų, kai Anglijai vadovauja karalienė Elizabeth II.

„Daugiau nei 500 žirgų ir per 800 dalyvių iš užsienio atvyks į Vindzoro pilį ir tris dienas – gegužės 10, 11 ir 13 dalyvaus prašmatnioje karalienės valdymo šešiasdešimtmečiui skirtoje šventėje“, – skelbiama karališkosios šeimos tinklalapyje, mirgančiame žinutėmis apie įvairiausius šiai sukakčiai numatytus renginius.
Jau sausį karalienės vizitais į monarchijai priklausančias Tautų Sandraugos šalis prasidėję jos deimantinio jubiliejaus renginiai tęsis visą vasarą, o kulminacija įvyks pirmąjį birželio savaitgalį, kada ir sukaks lygiai 60 metų nuo akimirkos, kai 1952-aisiais mirė karalius Jurgis VI (George VI), o jo 27 metų duktė Elizabeth Alexandra Mary automatiškai tapo Anglijos karaliene Elizabeth II, Lietuvoje dažnai vadinama Elžbietos Antrosios vardu.
Deimantinio jubiliejaus proga karalienės garbei tą savaitgalį Temzės upe praplauks tūkstančio laivų flotilė, kurios priešakyje barža plukdys ir pačią Elizabeth II. Visą savaitgalį Londone ir kituose miestuose vyks įspūdingi renginiai, o britai šią šventę kviečiami paminėti jei ne gatvėse ir aikštėse, tai bent namų aplinkoje.

Karalienė – pinigais neįkainojama
Kai kurių ekspertų vertinimu, deimantinis jubiliejus savo pompastika ir reikšme nė kiek nenusileis Londone vyksiančioms olimpinėms žaidynėms, o jubiliejui skirtiems karališkiesiems renginiams per vieną savaitgalį bus išleista įspūdinga suma – per 30 mln. svarų sterlingų.
Beje, kai kalbama apie karališkąją šeimą, pinigai domina ką tik nori, bet ne pačius britus. Štai žurnalas „Forbes“ pernai suskaičiavo karalienės ir visos karališkosios šeimos turtus, kuriuos drąsiai galima vadinti pasakiškais, bet britų tai nei jaudina, nei piktina. Dabar jau 85-erių sulaukusi Elizabeth II turi asmeninio turto, vertinamo 500 mln. JAV dolerių, kurį sudaro Balmoralo pilis Šiaurės Škotijoje, po visą šalį išsibarsčiusios karalienei nuosavybės teise priklausančios žemės ir vaismedžių plantacijos, ką jau kalbėti apie išskirtinį papuošalų ir brangakmenių lobyną bei vieną didžiausių pasaulyje pašto ženklų kolekciją, priklausiusią karalienės seneliui.
Į šią sumą neįskaičiuota niekas, kuo Elizabeth II kasdien mėgaujasi ne kaip savininkė, o kaip karalienė. Pavyzdžiui, karalystei priklausantys Bakingamo rūmai vertinami 5 mlrd. dolerių, viso kito nekilnojamojo turto vertė siekia dar 10 mlrd. dolerių. Be to, karalienė kasmet gauna 12,9 mln. dolerių siekiančią vyriausybės „stipendiją“. Na, o karališkoji meno dirbinių kolekcija ir Temzėje plaukiojančios gulbės, kurios karališkajai šeimai priklauso nuo XII a. (gulbių mėsa tada laikyta delikatesu ir karalius paskelbė, kad visos upėje gyvenančios gulbės priklauso jam), apskritai neįkainojamos.
Neįkainojama britams ir pati valdovė. Nors skaičiuojama, kad vienam šalies gyventojui monarchija per metus atsieina apie vieną svarą sterlingų, karalystei daugelis būtų pasiryžę paaukoti ir daugiau. „Tai garbės, pasididžiavimo, patriotizmo, ištikimybės karalienei, Anglijai, savo tautai klausimas. Karališkoji šeima simbolizuoja britiškąsias vertybes ir tautos vienybę“, – su gyvenimo karalystėje nepatyrusiems keistai skambančiu užsidegimu dėsto Britanijos Imperijos 2-ojo laipsnio ordino kavalieriumi tapęs muzikantas ir atlikėjas Gordonas Sumneris, geriau žinomas Stingo vardu.
Jam ir daugybei kitų britų – žodžiais sunkiai nusakoma garbė priklaupti prieš karalienę ir būti petin palytėtam kalaviju, o vėliau didžiuotis prie vardo pridedamu sero titulu.

Imperijos simbolis

Vis dėlto Elizabeth II reputacija per visą jos karaliavimo šešiasdešimtmetį retsykiais sušlubuodavo – prie to buvo prisidėję ir politiniai klausimai, ir karališkosios šeimos peripetijos.
Ordino (tiesa, kitokio), kurį iš karalienės nuolankiai priėmė Stingas, 1962-aisiais dėl Airijos bombardavimo skandalingai atsisakė režisierius Alfredas Hitchcockas, po septynerių metų monarchės pasiūlyto titulo nepanoro priimti ir grupės „The Beatles“ legenda Johnas Lennonas, neabejotinai turėjęs didžiulę įtaką visų britų nuomonei. Laiške karalienei, kuris buvo paskelbtas tik praėjusių metų pabaigoje, jis parašė vos kelis sakinius, puikiai atspindinčius to meto visuomenės nuotaikas: „Jūsų prakilnybe, grąžinu jums ordiną kaip ženklą protesto prieš Britanijos dalyvavimą Nigerijos civiliniame kare, prieš paramą Amerikai Vietname ir dar dėl to, kad mažėja kūrinio „Cold Turkey“ populiarumas šalies topuose. Su meile, Johnas Lennonas iš Bago.“
Beje, nors karalienė tikrai menkai domisi popkultūra (sukvietusi į priėmimą populiariausius šalies atlikėjus ar aktorius, Elizabeth II ima ir prisipažįsta, kad nė vieno iš jų muzikos kūrinio ar filmo nėra mačiusi ir girdėjusi), apie politiką ar finansus to nepasakysi. Nepaisant to, kad dalis britų norėtų karalienę matyti tik kaip angliškumo, manierų ir imperijos simbolį, ji nevengia pakomentuoti vieno ar kito politinio įvykio, pavyzdžiui, vyriausybės sprendimo pradėti griežtą taupymo programą. Dabar ji pašiepiama, kad 2004-aisiais kunigaikščio vardą suteikė vėliau aferomis apkaltintam „The Royal Bank of Scotland“ vadovui serui Fredui Goodwinui, tačiau gerbiama už aštrius pasisakymus po teroristinio išpuolio Londono metro ar sprendimą karališkuosiuose rūmuose paisyti ekologijos principų (jų uoliausias propaguotojas yra princas Charlesas, skrupulingai žiūrintis, tarkime, kad visi nauji statiniai būtų pasyvieji).
Karalienės įtaka politikai neapsiriboja vien viešais pareiškimais. Pavyzdžiui, apie ką ji kas savaitę (paprastai trečiadienį pusę septynių vakaro) už uždarų durų kalbasi su premjeru, niekas nenutuokia, bet vyriausybės vadovas pas monarchę neretai eina nuo kaktos šluostydamasis prakaitą.
Be to, kasdien pusę aštuonių Elizabeth II raudonoje dėžutėje įteikiama vyriausybės per dieną nuveiktų darbų ataskaita, kurią karalienė visuomet nedelsdama perskaito.
Galiausiai skaičiuojama, kad per metus jos darbotvarkėje būna apie 430 susitikimų, tarp kurių ir užsienio politikų vizitai, ir jos pačios kelionės po šalį ar užsienyje.

Sušvelnino tradicijas

Visa tai neabejotinai didina jos populiarumą tiek šalyje, tiek užsienyje, tačiau paradoksalu, kad, nepaisant aplinkybių, jos populiarumas per apklausas niekada nėra buvęs mažesnis nei 65 proc. ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitose Tautų Sandraugos šalyse, kurių dalis Elizabeth II pripažįsta savo karaliene.
Kai J.Lennonas prieš 40 metų subtiliai angliškai juokavo, kad dėl mažėjančio jo kūrinių populiarumo kalta karalienė, jis nenumanė, kad XXI a. britams labiausiai su Anglija siejamų dalykų sąraše „The Beatles“ jau seniai nebus likę, o karalienės vardas ir toliau puikuosis pirmajame dešimtuke, nusileisdamas tik tokioms neapčiuopiamoms angliškoms vertybėms, kaip puodelis arbatos ar žirgų lenktynės.
Apskritai šiuo metu monarchiją, „YouGov“ duomenimis, teigiamai vertina 71 proc. britų, o kitos agentūros ICM apklausa rodo, kad 61 proc. šalies gyventojų neabejoja, jog be karalystės Didžioji Britanija būtų mažiau gerbiama kitose šalyse.
Pačią karalienę bitai myli labiau nei kitus karališkosios šeimos narius, nors pastaruoju metu itin palankiai vertinamas ir jaunasis princas Williamas, ir anksčau ne itin mėgtas jo bei jaunesnio brolio Harry tėvas princas Charlesas.
Vis dėlto pripažįstama, kad politinė karalienės įtaka per šešis dešimtmečius ne padidėjo, o sumažėjo, kaip ir apskritai monarchijos vaidmuo kasdieniame gyvenime. Elizabeth II neprieštaravo karališkosios šeimos vaidmens kaitai, ir nors jos nuopelnu (ko gero, pačiu didžiausiu) laikomas Anglosaksų bažnyčios suvienijimas, ne ką mažiau ji gerbiama kaip tik už tai, kad nesilaikė įsikibusi tėvo Jurgio VI nubrėžtos griežtos ir bekompromisės karaliavimo linijos.
„Ji sušvelnino tradicijas, įnešė daugiau laisvumo, leido karališkajai šeimai modernėti kartu su visuomene. Į karalienę jau nebūtina kreiptis „Jūsų prakilnybe“, ir nors daugelis iki šiol taip daro, Elizabeth II mielai atsako ir į tuos laiškus, kuriuose į ją kreipiamasi tiesiog vardu“, – pokyčius komentuoja karališkųjų rūmų atstovai.
Jos asmenybė imponuoja ir Kanados, Naujosios Zelandijos, Papua Naujosios Gvinėjos gyventojams. Australijoje ji apskritai beveik dievinama, o kas kartą ten apsilankiusi būna apipilama gėlėmis ir padėkomis. Beje, Australijoje, kuri turi visišką sprendimų priėmimo laisvę, prieš dešimt metų vyko referendumas dėl to, ar ir toliau priklausyti monarchijai, tačiau australai nepanoro „nukarūnuoti“ Elizabeth II. Naujas referendumas bus surengtas po jos mirties, sostą perėmus įpėdiniui, ir Australijos politikai spėja, kad šį kartą rezultatai bus kitokie.
„Australai nepaprastai gerbia Elizabeth II ir buvusio balsavimo rezultatus daugiausia lėmė jos asmenybė, o ne monarchija apskritai. Tikėtina, kad kitas Didžiosios Britanijos karalius Australijoje bus nuvainikuotas“, – prognozuoja Australijos premjerė Julia Gillard.

Karalienės diena

Ryte Elizabeth II peržvelgia spaudą, tada imasi skaityti ir atsakinėti į laiškus, kurių per dieną gauna apie 200–300, bei dirbti su dokumentais.
Vėliau prasideda susitikimų metas – karalienė priima ambasadorius, politikus arba pati vyksta į susitikimus, renginius, konferencijas ar net naujos ligoninės, mokyklos, parodos atidarymą.
Kartais ji išvyksta visai dienai, o jei susitikimas laukia anksti ryte, netgi važiuoja naktiniu karališkuoju traukiniu.
Kas savaitę vakare karalienė susitinka su premjeru, kasdien perskaito vyriausybės dienos ataskaitą.
Vakare karalienė vyksta į filmų premjeras, koncertus, labdaros renginius ar priėmimus.

Tautų Sandrauga vienija 16 šalių, kurioms vadovauja Anglijos monarchas. Šios šalys iš viso užima 18,8 mln. kv. km plotą, jose gyvena 135 mln. gyventojų.