"Veido" archyvas

Leidykla “Tyto Alba” atnaujina mūsų pažintį su nepaprasto talento rašytoju Andrei Makine, “Veidui” dovanodama ištrauką iš naujos knygos “Moteris, kuri laukė”.

Tądien sutikau ją toje pačioje vietoje, kaip ir pirmą kartą, – prie kranto augančiame gluosnyne. Gluosnių šakos jau buvo numetusios lapus, raudoną pakrantės molį vagojo priblėsęs jų auksas. Apsivilkusi seną kavaleristo milinę, apsiavusi dideliais auliniais batais, ji stūmė valtį, įstrigusią tarp aštrių meldų. Per plati ir per sunki valtis, be abejo, buvo skirta ne irkluoti, o buriuoti. Bet galbūt vienintelė tokios būklės, kad galėjo laikytis ant vandens.

– Gal galėčiau jums padėti?

Ji atsitiesė, šyptelėjo man išsiblaškiusi, tarsi per blausų prisiminimų stiklą, linktelėjo.

Po kelių bandymų stumti mūsų kūnai pagavo ritmą, valtis įslydo į vandenį, akimirksniu tapo lengva, svyrinėjo. Prilaikiau bortą, kad Vera įliptų, įlipau pats ir norėjau paimti irklą.

– Irkluosiu aš, – tarė ji tyliai. – Labai vėjuota, reikia išmanyti. Verčiau paimkite ją…

Ją? Paskuigalyje ant suolelio lentų pamačiau ilgą ryšulį, kaip kokoną apvyniotą šiurkščiu vilnoniu audiniu. Jo forma neturėjo nieko neįprasta, tačiau turinys kažkodėl kėlė nerimą. Pakėliau, nustebintas sunkumo žvilgtelėjau į Verą, prieš vėją ji jau buvo nuyrusi valtį toli nuo kranto.

– Tai Ana, – paaiškino ji man. – Ji mirė prieš tris dienas. Jūs buvote išvažiavęs į rajono centrą…

Ana, senutė, kurią rugsėjo pradžioje mačiau su Vera išeinančią iš pirtelės. Atsisėdau, pasidėjau kūną ant kelių, negrabiai suėmiau, kaip vyrai, kurie neturi vaikų, ima jiems patikėtą kūdikį.

Greitai lekiantys debesys tą dieną pavertė saulės užtemimų ir prošvaisčių, pavasario pliūpsnių ir rudens atkryčių sinkope. Kai dangų paženklindavo švinas, suvokdavau spaudžiąs lavoną, paskui, apžilpęs nuo saulės, suabejodavau atgijus neprotingai vilčiai: “Ne, tai, ką laikau glėbyje – vis dar priklauso mūsų pasauliui, neatsiejama nuo šios saulės, rūsčių, žvarbių bangų…”

Vidury ežero bangavimas sustiprėjo, valtis svyravo, bangų putos balino valties bortus. Dabar suspaudžiau ryšulį taip, kaip būčiau spaudęs bet kokį ryšulį. Vera užguldavo irklus, stumdama pilką vandenį, jis prasiskirdavo sunkiai lyg želė. Žiūrėjau į moters kūną, pasvyrantį į priekį, paskui atsilošiantį, nuo stiprių judesių įtemptomis kojomis, krūtine ir pilvu. Po jos grublaus audinio paltu pastebėjau ploną nėriniuotą šviesių marškinių apykaklę… Banga trenkė į bortą dar nuožmiau, turėjau pakelti tą, kurią laikiau glėbyje, prisitraukiau prie pat veido, lyg sukrėstas skausmo žmogus, nenorintis skirtis su mylima būtybe.

Kaip tik per šią kelionę, trukusią ilgokai, kone pusvalandį, man pirmą kartą sukirbėjo abejonė, kas gi iš tikrųjų mane laiko šiame Šiaurės kaime.

Po kelių savaičių supratau, kad vietos papročių ir legendų medžioklė galėtų puikiausiai vykti ir Archangelsko bibliotekoje. Visos vestuvių ir laidotuvių apeigos seniai surašytos knygose. O čia, beveik tuščiuose kaimuose, tradicijos išnyko iš atminties, nes nebuvo kam jų perduoti.

Praeities užmirštis dar labiau krito į akis Mirnojė, kur gyveno, tiesą sakant, tremtiniai, senos moterys, vienatvės, ligų, artimųjų abejingumo išgintos iš savo namų. Atsakydamos į mano klausimus, jos graudžiai išpasakodavo savas nelaimes. Ir apie karą. Jis ir ištrynė iš žmonių atminties visas kitas legendas. Senosioms Mirnojės gyventojoms karas tapo vieninteliu gaju ir asmeniniu mitu, kur dievybės, geros arba blogos, buvo jų vyrai ir sūnūs, vokiečiai ir rusų kariai, Stalinas ir Hitleris. O ypač kareivis, kurio laukė Vera.

Kaip visuose naujuose mituose, dievų ir demonų vaidmenys nebuvo iki galo aiškūs. Karštai, iki širdies gelmių neapkenčiami vokiečiai netikėtai įgaudavo melancholišką virėjo, vardu Kurtas, veidą. Zoja, aukšta, nuo amžiaus patamsėjusios ikonos bruožų senė, sutiko jį okupuotame kaime prie Leningrado, kur gyveno per karą. Šis vokietis slapta atnešdavo kaimo vaikams maisto likučių… Vietos mituose jis prilygo Hitleriui arba Žukovui.

Galų gale praradau viltį surinkti vestuvinius chorus, gimimą arba mirtį pagerbiančias giesmes. Vienintelis priedainis, kurį girdėjau iš senų lūpų, buvo apie vietinius kareivius, kurie, regis, sutrukdė susijungti nacių daliniams ir maršalo Manerheimo suomių armijai. Taip Leningrado blokada netapo aklina. Maisto produktai pasiekdavo apgultą miestą koridoriumi, kurį šio krašto vyrai išgrindė savo lavonais. Visi jie buvo kilę iš šio krašto? Ir iš Mirnojės? Kažin. Tačiau žiūrėdamas į senas kaimo moteris suvokiau, kad joms beliko ši menka laimė – tikėti, kad jų vyrų, brolių ir sūnų dėka Leningradas nebuvo parklupdytas.

Prieš atvykdamas į Mirnojė aš tai vadinau “oficialiąja propaganda”. Dabar supratau, kad apibrėžiau kiek skubotai.

Paaiškėjo, kad sunkiai įgyvendinamas ir mano sumanymas parašyti satyrą. Būčiau kalbėjęs apie ūbišką kolchozų sistemą, girtuoklystę, kurią apibendrindavo iš garsiakalbių plyšojantys pamokomi šūkiai. Bet kaimai buvo tiesiog palikti arba mirštantys, čia išgyventi buvo ne ką lengviau nei akmens amžiuje. Man pavyko rasti tipišką alkoholiką – tokį personažą tiktų pašiepti disidentinėje prozoje. Namas, ištuštintas girtuoklio poreikių, dar jauna žmona, atrodanti dvidešimčia metų vyresnė, su amžiams sustingusia kartėlio išraiška veide, keturi tylūs vaikai, nuolankiai gyvenantys su žmogumi, kuris šliaužioja, vemia, rauda ir jį reikia vadinti “tėčiu”…

Buvau bebaigiantis pirmąjį šio pasakojimo puslapį, kai sužinojau, kad girtuoklis pasikorė. Mudu su Otaru buvome ką tik atvažiavę į kaimą, kuriame gyveno savižudžio šeima. Milicija ir tardytojas jau buvo čia. Vyras pasidarė sau galą daržinėje, užkabinęs virvę ant durų rankenos. Jis beveik sėdėjo, atmetęs galvą, lyg garsiai kvatotųsi. Jo vaikai, kurių niekas nesumojo išvesti, žiūrėjo į jį įsmeigę akis, be ašarų. Žmonos veidas atrodė net nurimęs. Ant daržinės sienų buvo sukabinti seni įrankiai, gremėzdiški ir įkvepiantys pasitikėjimą, nors ir aprūdiję. Didžiulės replės, sunkūs alkūniniai gręžtuvai, rinkinys gelžgalių, kurių pavadinimai ir paskirtis seniausiai pamiršti… Vienas vaikas staiga puolė iš daržinės ir pasileido per platų dirvonuojantį lauką, apaugusį styrančia gelsva žole.

Ne, išties tai netiko satyriniam pasakojimui.

Aš tikėjausi Šiaurės Rusijos užkampyje rasti sovietinės epochos kondensatą, tų laikų, mesianistinių ir kartu stagnacinių, karikatūrą. Bet laikas tiesiog dingo šiuose kaimuose, jie gyveno taip, lyg režimas būtų išnykęs, imperija žlugusi. Tiesą sakant, vaikštinėjau po juos lyg po nujaučiamą ateitį. Istorijos žymės nusitrynusios. Teliko auksiniai gluosnių lapų ašmenys ant juodo ežero paviršiaus, pirmosios snaigės, paprastai krintančios naktį, Baltosios jūros, kurią nujauti anapus girios, tyla. Teliko moteris su ilga kareiviška miline, kuri eina palei krantą, sustoja kryžkelėje, prie pašto dėžutės. Liko svarbiausia.

Pirmosiomis gyvenimo Mirnojė savaitėmis nedrįsau to pripažinti.

Bet vieną rugsėjo popietę, persmelktą saulės ir trumpų sutemų kaitos, atsidūriau sunkioje, nuo senumo pajuodusioje valtyje, spausdamas glėbyje mirusią senutę ir šildydamas ją savo kūnu.

Artėjant prie salos, vėjas aprimo, ir mudu išlipome į saulėtą, vasarišką krantą, tik žolė buvo nusvilinta šalčio.

– Kadaise čia ateidavome pėsčiomis, čia buvo ne sala, o kalva, – paaiškino man Vera, padėdama nešti Anos kūną. – Bet kai nebėra kam taisyti užtvankų, ežero paviršius dvigubėja. Kalbama, kad vieną dieną čia ateis jūra…

Jos balsas mane sukrėtė. Be galo vienišas balsas vandens platybėse.

Jau žemai, palei pat žemę, nusileidusi saulė suteikė mūsų buvimui nerealumo, įspūdį sustiprino paslaptingas tikslas. Mūsų šešėliai nutįso per kauburiais kuprotas kapines, subraižė nusilaupiusį nedidukės cerkvės tinką. Vera pastūmė duris, dingo, grįžo, nešina karstu… Kapo duobėje matėsi daugybė nukapotų šaknų. “Tiek pat, kiek ir nutrauktų gyvenimų”.

Mąsčiau apie tai, iki galo neįstengdamas suvokti, kas vyksta mano akyse. Žinoma, paprasčiausios laidotuvės. Bet prisidėjo mūsų tylėjimas, stiprus vėjas, plakantis cerkvės kryžių, visai banalus plaktuko tuksėjimas. Išsigandau, kad Vera neprašytų manęs užkalti karsto – juokinga baimė, kad kalsiu pro šalį, sulenksiu vinį… Ir dar, kai virvėmis leidome karstą žemėn, nusmelkė mintis: numirėlė, kurią šildžiau suspaudęs savo glėbyje, išsineša dalį manęs, bet kur?

Grįžti, vėjui pučiant į nugarą, buvo lengva. Keli irklų grybšniai – juos Vera kartojo lėtai, tarsi užsimiršusi. Jos kūnas ilsėjosi, ir šis poilsis akimirką man priminė atsipalaidavusį kūną, kuris ką tik atsidavė ir mylėjo.

Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė

Apie autorių

"Veido" archyvas

Andrei Makine’as (Andrejus Makinas; g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje. Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava. Prancūzijoje autorius už romaną “Prancūziškas testamentas” gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premiją. Emigrantas, leidėjų nesuprastas menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų. “Tyto alba” yra išleidusi jo romanus “Prancūziškas testamentas” (1996 m.) ir “Žako Dormo žemė ir dangus” (2008 m.). 2009 m. atvykęs į Vilniaus knygų mugę rašytojas rekomendavo išversti ir romaną “Moteris, kuri laukė”. Tai rūstaus, bet stebuklingo grožio romanas apie meilę. Vienišą, neišsipildžiusią, amžiną ir tikrą. Aštuntasis XX a. dešimtmetis, jaunas rašytojas iš Leningrado atvyksta į Mirnoję – kaimelį prie Baltosios jūros. Šiame visų pamirštame krašte jis ketina užrašyti vietos gyventojų papročius, bet pamato moterį, ilgam prikaustančią jo žvilgsnį ir pamažu visiškai užvaldančią vaizduotę.