Vyro tikrovė – lyg kalnas, kurį per šimtmečius nepastebimai gludina ledynai, moters tikrovė – nuolat besikeičiančios ir nenuspėjamos oro sąlygos. Tokį palyginimą savo knygoje pateikia neuropsichiatrė Louann Brizendine. Šį knyga ką tik pasirodė Lietuvos knygynuose, o “Veidas” siūlo ištrauką iš jos.

Keblūs moters smegenų santykiai su pykčiu

Vyro ir moters smegenys labai skirtingai apdoroja pyktį. Nors ir vyrai, ir moterys teigia patiriantys tiek pat pykčio, intensyviau pyktį ir agresiją išreiškia vyrai. Migdolinis kūnas yra smegenų centras, kuriame patiriama baimė, pyktis ir agresija; vyrų jis yra didesnis nei moterų. O baimės ir agresijos kontrolės centras – priekakčio smegenų žievė – santykinai didesnis moterų smegenyse.
Taigi pykčio mygtuką vyrų smegenyse nuspausti lengviau. Vyrų migdolinis kūnas, be kita ko, turi daug testosterono receptorių, kurie stimuliuoja ir paaštrina jų reakciją į pyktį, ypač po bręstant patirto testosterono antplūdžio. Todėl tų vyrų, kurių testosterono lygis yra aukštas, ypač jaunų, „pykčio saugikliai“ perdega greičiau. Daugelis testosteroną vartojančių moterų taip pat pažymi, kad jų pykčio reakcija staiga tapo ūmesnė. Su amžiumi vyrų testosterono lygis savaime mažėja, migdolinis kūnas darosi ne toks aktyvus, priekakčio smegenų žievė įgyja vis daugiau emocijų kontrolės svertų ir vyrai tampa ramesni, ne taip greitai įsiplieskia.
Moterų smegenys į pyktį reaguoja daug ramiau ir ne taip tiesiogiai. Augdama iš savo motinos nuolat girdėdavau, kad santuokos kokybė ir trukmė gali būti matuojama įkandimų žymėmis ant moters liežuvio. Moteris linkusi „prikąsti liežuvį“ ne vien dėl socializacijos ar aplinkos spaudimo. Šį polinkį daugiausia lemia smegenų struktūra. Net jei moteris norėtų tučtuojau išreikšti savo pyktį, jos smegenų grandys mėgina nuslopinti šią reakciją, sukeldamos keršto ar ilgalaikio konflikto baimę. Moters smegenys yra sukurtos visomis išgalėmis vengti konflikto – šį impulsą lemia baimė supykdyti oponentą ir sugriauti su juo santykius. Impulsą gali lydėti staigus tam tikrų smegenų cheminių medžiagų, tokių kaip serotoninas, dopaminas ir norepinefrinas, koncentracijos pokytis, kuris sukelia nepakeliamą, priepuoliui prilygstančią kančią, jei bendraujant jaučiamas pyktis ar įsiplieskia konfliktas.
Galbūt reaguodamos į šį didžiulį diskomfortą moters smegenys išsiugdė papildomų galimybių spręsti konfliktines situacijas ir jų išvengti – daugybę grandžių, kurios perima emocinius signalus ir juos „sugromuliuoja“, lygiai kaip karvė turi priedinę skrandžio kamerą, kurioje permalamas jau anksčiau nurytas maistas. Tam pritaikytos itin erdvios moters smegenų sritys – priekakčio smegenų žievė ir priekinė juostinė smegenų žievė. Jos yra moters smegenų priedinio skrandžio atitikmuo pykčiui sugromuliuoti. (…)
Tyrimai rodo: kai žaidžiant įsiplieskia konfliktas ar kyla ginčas, mergaitės paprastai nusprendžia pasitraukti iš žaidimo, taip išvengdamos pikto apsižodžiavimo, o berniukų žaidimas paprastai tik dar labiau įkaista – jie ima aršiai ginti savo poziciją ir gali valandų valandas ginčytis, kuris yra viršiausias ar kuriam priklauso teisė į visų geidžiamą žaislą. Jei moterį pribloškia žinia apie jos vyro romaną arba vaikui gresiantį pavojų, jos pyktis būna trumpas, o emocijos greitai nurimsta. Ji stengiasi išvengti demonstratyvaus pykčio ir konfrontacijos lygiai taip, kaip vyras stengiasi išsisukti nuo akistatos su emocijomis.
Mergaitės ir moterys ne visuomet pajunta migdolinio kūno sužadintą tiesioginį stiprų pykčio priepuolį, kokį paprastai patiria vyrai. Prisimenu, kaip kartą kolega su manimi pasielgė ne itin garbingai ir aš, parėjusi namo, apie tai papasakojau vyrui. Jis bematant įniršo ant mano kolegos ir negalėjo suprasti, kodėl aš neįniršusi taip pat, kaip ir jis. Užuot smegenyse sukėlęs greitą veiksmo impulsą, kaip nutinka vyrams, pyktis merginų ir moterų smegenyse pirmiau eina į vidinio jausmo, skausmingos konflikto nuojautos ir verbalinio bendravimo grandis. Prieš kaip nors reaguodama į kolegos poelgį, jaučiau būtinybę gerai „sugromuliuoti“ incidentą. Moterys, ant ko nors supykusios, pirmiausia linkusios pasikalbėti su kitais žmonėmis. Tačiau mokslininkai svarsto: nors moteris, apimta pykčio, ne taip operatyviai griebiasi veiksmų, įjungusi savo sparčiau veikiančias verbalinio bendravimo grandis, bet ji gali oponentą užversti tokia piktų žodžių lavina, kokios vyrų smegenys sukelti nesugebėtų. Tipiški vyrai pasako mažiau žodžių ir kalba sunkiau nei moteris, taigi frustracinėje situacijoje jie yra lyg verbaliai neįgalūs. Vyro smegenų grandys greičiau duoda signalą kūnui pereiti prie fizinės pykčio išraiškos, ypač jei jo pyktį dar paaštrina negebėjimas deramai atsikirsti moteriai žodžiais.
Neretai konsultuojamos poros, kuriai sunkiai klostosi tarpusavio santykiai, problema yra ta, kad vyro smegenų grandys greitai paskatina jo piktą ir agresyvią reakciją, dėl kurios moteris įsibaimina ir emociškai užsidaro. Ikiistorinis įrašas smegenyse jai sako, kad situacija pavojinga, bet jei ji nutrauks santykius, neteks maisto ir apsaugos teikėjo ir jai gali tekti verstis vienai. Jei pora lieka įkalinta šio akmens amžiaus konflikto rėmuose, jo išspręsti neįmanoma. Man neretai pavyksta padėti klientams suvokti, kokios skirtingos yra vyro ir moters smegenys bei jų pykčio ir saugumo užtikrinimo grandžių veikimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.