Pakanka ištarti “Motina Teresė”, ir tarsi tuo būtų viskas pasakyta: pasiaukojimas, atjauta, meilė ir beatodairiška tarnystė vargšams bei atstumtiesiems. Prieš šimtą metų Makedonijos sostinėje Skopjėje pasiturinčių albanų katalikų šeimoje gimusiai Gonxhai (Agnes) Bojaxhiu buvo lemta tapti milžiniško religinio ordino steigėja, Nobelio taikos premijos laureate, o po mirties – palaimintąja.

Į būsimą kelią ji pasuko vaikystėje, kai būdama dvylikametė pasakė, kad norėtų būti misionierė. Po šešerių metų įstojo į airių Loreto Dievo Motinos vienuolyną, trumpai mokėsi Dubline ir netrukus su keliomis vienuolėmis iškeliavo į Indiją, į Kalkutą, dirbti švietėjiško darbo. Mokytojavo daugiau nei dešimtmetį. Teresės vardą pasirinko būdama 27-erių, duodama vienuolės įžadus ir pagerbdama šv. Teresę Avilietę. Vidinį balsą, raginantį rūpintis nelaimingaisiais, išgirdo 1946 metais važiuodama traukiniu.

Iš pradžių mokytoja viena pati pradėjo rūpintis didžiausio Indijos miesto gatvėse ir lūšnose badaujančiais, žaizdotais ir mirštančiais vargšais. Bet netrukus atsirado pagalbininkių. Jų pastangos buvo pastebėtos: Bažnyčia leido Motinai Teresei palikti vienuoliją, kuriai ji priklausė dvidešimt metų, ir steigti savąją – Artimo meilės misionierių bendruomenę. Tuo metu kartu su ja buvo dvylika seserų vienuolių.

Beveik šventoji

Naujos vienuolijos tikslas buvo labai aiškus: padėti kenčiantiems nelaimingiesiems, juose atpažįstant Jėzų. Misionierės neturėjo teisės dirbti už atlygį ar turtingiesiems. Dar po poros metų šios vienuolės atidarė pirmuosius slaugos namus “Tyra širdis” savo globojamiesiems. Motinai Teresei tada buvo 42 metai.

Jos bendraminčių ir pagalbininkių, kurios taip pat tapdavo vienuolėmis, daugėjo, ir jau ne tik Kalkutoje, ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, nes daugelyje šalių ji sulaukdavo ne tik pritarimo savo veiklai, bet ir paramos. Ji rūpinosi mokyklų, ligoninių, gimdymo namų steigimu, karštai pasisakė prieš abortus.

Prieš mažą smulkią vienuolę baltu abitu su mėlynomis juostelėmis atsidarydavo pasaulio galingųjų durys, jai lenkėsi didžiausi politikai. Šie susitikimai jai buvo reikalingi savo veiklai plėsti. Save ji laikė “Dievo pieštuku – mažučiu pieštuku, su kuriuo Jis rašo, kaip nori”. Vieni ją vadindavo mirštančiųjų angelu, kiti – padugnių šventąja.

Jos sveikata nebuvo pakankamai stipri, kad atlaikytų tą naštą, kurią pati vis krovė ir krovė ant savo silpnų pečių. Ji daug sirgo, patyrė sunkių operacijų, bet ją palaikydavo malda. Kai 1979 m. Motinai Teresei buvo įteikta Nobelio premija, ji ištarė tokius žodžius: “Mums nepakanka sakyti: aš myliu Dievą, bet nemyliu savo kaimyno… Kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai, jeigu nemyli savo kaimyno, kurį matai, lieti, su kuriuo gyveni?” Premijos įteikimo iškilmių dalyviams ji pasiūlė atsisakyti puotos, nes “nešvenčiama namuose, kuriuose miršta tavo brolis”. Jos biografas kunigas Teresio Bosco aiškino, kad taip ji kalbėjo apie visą pasaulį, kuriame tiek daug mirštančiųjų badu.

Motina Teresė užgeso 1997 m. rugsėjo 5 d. Kalkutoje, būdama 87-erių. Vos po dvejų metų, kur kas greičiau, nei Bažnyčioje priimta, buvo pradėtas jos beatifikacijos procesas. Tam pritarė popiežius Jonas Paulius II, kuris buvo linkęs kuo greičiau Motiną Teresę paskelbti šventąja. Tačiau iš pradžių, prieš paskelbiant ją palaimintąja, reikėjo įrodyti ją padarius stebuklą. Juo buvo pripažintas jaunos moters iš Vakarų Bengalijos pagijimas po itin sunkios ligos. Kai ant jos kūno buvo uždėtas jau mirusios Motinos Teresės medalikėlis, ligonė pasveiko – ją kankinęs didelis auglys, kurio medikai nesiryžo operuoti, išnyko. Gydytojai nežinojo, kuo daugiau, jei ne stebuklu, tai paaiškinti

Popiežius Jonas Paulius II Motiną Teresę paskelbė palaimintąja 2003 m. spalio 19 d. Tačiau kai buvo paskelbti jos nepublikuoti laiškai, pasaulį sukrėtė naujiena, kad palaimintoji juose prisipažįsta ne visada jautusi Dievo buvimą. Vis dėlto žinia apie Motinos Teresės išgyventą ilgai trukusią “tikėjimo naktį”, galbūt atitolinusi jos paskelbimą šventąja, tik dar labiau priartino ją prie visų, kurie jaučia ir dvasinį badą.

Aštuoniolika metų Lietuvoje

Vilniuje keliaujant pas Motinos Teresės seseris reikia pereiti visą ilgą ir spalvingą Šv. Stepono gatvę, o jos gale užkopti laiptais. Kitapus gatvės – didelis baltas pastatas. Čia po vienu stogu ir Vilniaus “Caritas”, ir Motinos Teresės vienuoliniai namai. Geltonos lentelės rodyklę, rodančią, kad į juos reikia pasukti už kampo, išlaužė kažkieno pikta ranka. Vienuolių vartai užrakinti, bet skambinti neverta. Telefonu atsiliepęs moteriškas balsas paaiškino, kad apie save ir savo darbus seserys nepasakoja.

Stebėtis nereikia – užtenka prisiminti, kad lygiai taip elgėsi ir garsiausia pasaulio vienuolė Motina Teresė, neleidusi savęs padaryti žiniasklaidos auka, kaip yra sakęs popiežiaus namų pamokslininkas, kalbėdamas apie jos atsainumą pagyroms. Tačiau tas pats balsas, kuris nesileido į kalbas, maloniai pakvietė ateiti rugpjūčio 26 d., kai čia bus minimas Motinos Teresės šimtasis gimtadienis.

Vyskupas Arūnas Poniškaitis, kurį seserys buvo pakvietusios į mišias, “Veidui” trumpai papasakojo, kad Motinos Teresės seserys į Lietuvą arkivyskupo buvo pakviestos 1992 m., o 1995 m. Naujosios Vilnios parapijoje įsikūrė keturios seserys – dvi iš Lenkijos ir dvi iš Indijos. Vėliau vienuoliniai namai persikėlė į sostinę. Juose seserys gyvena labai kukliai, kasdien meldžiasi ir maitina vargšus pietumis. Turi jos pagalbininkų savanorių, tarp kurių esama studentų medikų. Kai Vilniaus kunigų seminarija norėjo pakviesti seseris į svečius, jos atsisakė. Motinos Teresės seserų esama ir Kretingoje, čia jos globoja vienišus senelius.

Gerai, palauksime garbingo gimtadienio šventės. Beje, pagrindinės iškilmės vyks Kosovo Gajkovo mieste, kuriame yra gimusi palaimintosios motina, taip pat Kosovo sostinėje Prištinoje, Albanijos sostinėje Tiranoje ir Kalkutoje. O kol kas galima bent pažvelgti anapus vartų į erdvų kiemą, kuriame kaip sargybiniai prie sienos išsirikiavo saulėgrąžos, o gilumoje, iš akmenų sudėliotoje altanoje, šviečia balta Dievo motinos statulėlė, idealiai išpurentoje žemėje žydi daugybė gėlių. Kiemas žiūri į gretimą aikštę, pilną išrikiuotų autobusų, – visai šalia dunda stotis.

Priešingai nei seserų namų, “Carito” durys buvo plačiai atvertos ir prie jų sutikta Jadvyga, matyt, “Carito” nakvynės namų gyventoja, pasakė, kad ketvirtą valandą po pietų seseris baltais abitais su mėlynomis juostelėmis galima sutikti valgykloje. Prie jos išsirikiuoja maždaug pusšimčio valgytojų eilė. Žiemą ji būna dar ilgesnė. Kuo maitina? Daržovių sriuba, kartais duoda ir kiaušinių, visada daug duonos. Jadvyga pastebėjo, kad seserys keičiasi – vienos išvyksta, jų vietoje pasirodo naujos. “Dabartinės tikriausiai iš Indijos, gal Pakistano, o lietuvių tarp jų nėra”, – nė kiek neabejoja moteris.

Moteriška savanorių armija

Motinos Teresės sekėjomis galima laikyti ir “Carito” savanores. Lietuvos “Carito” direktoriaus pavaduotoja Janina Kukauskienė pasakojo prieš devynerius metus lankiusis Kalkutoje, Motinos Teresės įkurtos kongregacijos namuose. “Ten lankydamasi tarsi jaučiau jos dvasią. Tada pagalvojau, kad jos buvimas tarp mūsų buvo tarsi Dievo rankos prisilietimas, nes tik išskirtiniai žmonės gali taip pasiaukoti dėl kitų”.

Žiniasklaidoje retkarčiais šmėsteli pasakojimai apie lietuves, kurias savanorystės keliai nuveda į Kalkutą. Bet Motina Teresė yra įspėjusi: “Nevykite į Kalkutą! Verčiau ieškokite Kalkutos ten, kur gyvenate!” O ten, kur gyvename, tų ieškančiųjų ne tiek jau daug. Minint “Carito” Lietuvoje veiklos 20-metį J.Kukauskienė minėjo, kad organizacijoje darbuojasi pustrečio tūkstančio savanorių. Iš jų net 98 proc. – moterys, ir tikriausiai tai vienintelė organizacija Lietuvoje, turinti tiek daug savanorių. Tačiau jie tesudaro 0,08 proc. visų Lietuvos gyventojų, todėl, kaip sakė vadovė, savanorystės mastas, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, tampa simbolinis. O šiuo metu, pasak J.Kukauskienės, tas skaičius būtų dar šiek tiek mažesnis.

Vis dėlto, nors lietuvių savanorių armija ne itin gausi, į Motiną Teresę daugelis esame linkę atsiremti. Štai finansų ministrė trumpai išrėžia: “Motina Terese verslui nebūsiu”. Ir viskas tuo pasakyta. O antai jauna panelė, pasiryžusi globoti benamius gyvūnus, aiškina, kad ją įkvepia Motinos Teresės mintis: “Mano darbas tėra vienas lašas vandenyne, tačiau jeigu jo nedaryčiau, vandenynas vienu lašu būtų seklesnis”.

Bet kritiškiausią gyvenimo akimirką net ir sergstinti vienuolės išmintis ne visada gali išgelbėti. Vasaros pradžioje prieš save ranką su ginklu pakėlęs verslininkas Antanas Gureckis savo kabinete irgi laikė įrėmintus Motinos Teresės žodžius, bet, matyt, tą paskutinę akimirką į juos nepažvelgė.