"Veido" archyvas

Daugelis stojančiųjų  į profesines mokyklas renkasi aptarnavimo sferos specialybes

Profesinių mokyklų įvaizdis visuomenės akyse po truputį keičiasi, kasmet vis daugiau jaunuolių stoja mokytis amato, o darbdaviai pageidauja įgijusių konkrečią specialybę. Tačiau motyvuotų mokinių profesinėse mokyklose – vienetai.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiais metais į profesines mokyklas planuoja stoti daugiau kaip 13 tūkst. jaunuolių. Pernai tokias mokymo įstaigas pasirinko apie 20 tūkst. jaunų žmonių.

Iš viso mūsų šalies profesinėse mokyklose mokosi apie 30 proc. jaunuolių. Vakarų Europos valstybėse – daugiau negu 50 proc.

Be to, daugelis Lietuvoje profesines mokyklas renkasi baigę pagrindinę mokyklą, kad lengviau gautų brandos atestatą, bet ne siekdami įgyti gerą profesiją ir praktinių žinių, kurias vėliau galėtų pritaikyti darbo rinkoje. Tik profesijos mokosi maždaug trečdalis profesinių mokyklų mokinių. O įsidarbina pusė jas baigusiųjų.

Šiais mokslo metais daugiausiai mokinių rinkosi vadybos ir verslo administravimą. Taip pat tarp populiariausių specialybių – paslaugos asmenims, socialinės ir transporto paslaugos. O štai besimokančiųjų gamybos ir perdirbimo profesijų mažėja.

Baigę profesines mokyklas dirbti nenori

Metalo apdirbimo bendrovės “Stevila” direktorius Vilius Senkus nusprendė, kad paprasčiau jaunuolius apmokyti įmonėje, negu ieškoti darbuotojų tarp baigusiųjų profesines mokyklas. Šiuo metu dirbti su metalo apdirbimo įranga čia mokosi jau aštunta grupė žmonių. Po trijų mėnesių mokymų jaunuoliai lieka dirbti įmonėje, pasirašę sutartį, kad dirbs mažiausiai dvejus metus. “Atsirenkame tik tuos, kurie nori dirbti. Ar žmogus įgijęs specialybę, ar turi tik vidurinės mokyklos atestatą, nesvarbu. Nematau kito būdo, kaip rasti aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurie po kelių mėnesių neišvažiuotų į Ispaniją skinti apelsinų”, – tvirtina V.Senkus.

Marijampolietis ne kartą apsigavo priėmęs jaunuolius, baigusius profesines mokyklas. Vos pradėję dirbti jie imdavo reikalauti tokio atlyginimo, lyg būtų profesionalai, arba atvirai sakydavo, kad svarbu pratempti žiemą, o paskui važiuosią į užsienį rinkti braškių. “Neseniai buvau nuvykęs į kelias profesines mokyklas. Mokymo bazė jose atnaujinta, daugelis specialybių pritaikytos šiandieninei darbo rinkai, tačiau pabendravęs su mokiniais dar kartą įsitikinau, kad jie visai nenori dirbti. Mokosi, tačiau neturi motyvacijos. Šiandien visi nori būti vadybininkais arba nešioti popierius iš kabineto į kabinetą”, – stebisi įmonės “Stevila” direktorius.

Profesinio mokymo ekspertė Tatjana Babrauskienė, dažnai bendraujanti su profesinių mokyklų mokiniais, taip pat pastebi, kad daugeliui jų trūksta motyvacijos. “Stoja baigę dešimt klasių todėl, kad vidurinėje mokykloje jiems mokytis per sunku, arba pasirenka mokslą profesinėje, nes į universitetą nepriima. Tiesa, atsiranda ir tokių, kurie jau turėdami aukštojo mokslo diplomą ateina mokytis konkrečios specialybės, nes jiems trūksta praktinio darbo įgūdžių, tačiau tokių vienetai”, – teigia T.Babrauskienė ir priduria, jog profesinėms mokykloms sovietmečiu prikabintas šleifas, kad jos tinka tik antrarūšiams žmonėms, vis dar velkasi.

Šių mokyklų įvaizdis keičiasi, bet labai pamažu. T.Babrauskienės nuomone, profesinis rengimas mūsų šalyje dar negreit bus vertinamas taip, kaip Vokietijoje. “Ten senos profesinio mokymo tradicijos. Tas, kuris mokosi amato ar planuoja dirbti gamykloje, nėra nuvertinamas kaip nieko nesugebantis, o, atvirkščiai, gerbiamas. Mat suvokiama, kad nuo žmonių, dirbančių fizinį darbą, priklauso šalies ateitis”, – dėsto profesinio mokymo ekspertė.

V.Senkus lankydamasis Vokietijoje pastebėjo, kad stodamas į profesinę mokyklą jaunuolis žino, jog nori įgyti, pavyzdžiui, tekintojo specialybę ir baigęs dirbs šį darbą. Tad stengiasi kuo geriau mokytis. O darbdaviams svarbu, kad prekybininkas ar įrenginių prižiūrėtojas gerai dirbtų, o ne galėtų pasigirti aukštojo mokslo diplomu.

Renkasi neperspektyvias specialybes

Beje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse profesinės mokyklos patrauklios ne tik dėl senų tradicijų, bet ir todėl, kad mokymas jose glaudžiai susietas su darbo rinka. Mokymo programos atnaujinamos pagal tai, kokių darbuotojų labiausiai reikės po kelerių metų. Pas mus prieš ekonominę krizę pradėta rengti daug statybų sektoriaus specialistų, tačiau šiandien jie sunkiai įsidarbina. Štai šiais mokslo metais statybos ir statybos inžinerijos specialybės mokosi 6729 mokiniai, o bedarbių, įgijusių šią profesiją, šiuo metu yra 4235. Paslaugų sektoriaus specialybės taip pat vienos populiariausių, nors baigę įsidarbina nedidelė dalis mokinių. Pavyzdžiui, plaukų ir grožio priežiūros specialybės mokosi 2455 jaunuoliai, nors šiuo metu daugiau kaip 800 žmonių, įgijusių šią specialybę, neranda darbo.

Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus pavaduotojo Romualdo Pusvaškio vertinimu, daug mokinių renkasi aptarnavimo sferos specialybes vien todėl, kad mato gražią darbo vietą, pavyzdžiui, kirpykloje ar grožio salone. “Prieš porą metų buvusi populiari siuvėjų specialybė, į kurią vykdavo net konkursai, dabar nepaklausi, nors darbo rinkai šiuo metu reikalingos siuvėjos. Daugelis jų dirba su moderniais įrenginiais, tačiau jaunuoliams ir jų tėvams atrodo, kad reikės triūsti labai sunkiomis sąlygomis. Daug žmonių įsivaizduoja, kad ir mechanikai šiandien, kaip sovietiniais metais, vis dar vaikšto tepaluotomis rankomis. Tokie stereotipai menkina profesinių mokyklų įvaizdį”, – neabejoja R.Pusvaškis.

Jo teigimu, šiandien perspektyviausios su mechatronika susijusios specialybės, po kelerių metų daugiausiai reikės automatikos specialistų. Mat mechatroninės sistemos yra ir automobiliuose su kompiuterine valdymo sistema, ir keleiviniuose liftuose, ir metalo apdorojimo staklėse. Tačiau dar nedaug jaunuolių renkasi šias specialybes.
T.Babrauskienė mano, kad ateityje nemažės ir slaugytojų poreikis.

Mokymo bazės modernizuojamos

R.Pusvaškio žodžiais, profesijos patrauklumą lemia darbo sąlygos baigus mokslus, uždarbis ir tolimesnės karjeros perspektyvos. Šiuolaikinėje darbo rinkoje darbdaviai ypač vertina turinčiuosius ir universiteto ar kolegijos diplomą, ir profesinę kvalifikaciją. “Tiesiog vadybininko jau nereikia. Darbdaviams svarbu, kad žmogus suprastų, kam vadovauja, susikalbėtų su darbuotojais technologine kalba. Todėl skatiname, kad jaunuoliai pirmiausia baigtų profesinę mokyklą, o paskui siektų aukštojo mokslo”, – sako Lietuvos profesinio mokymo tarybos pirmininkas.

Dabar profesinę kvalifikaciją turintis asmuo stodamas į kolegiją papildomai gauna du balus, į universitetą – vieną, o baigiamojo kvalifikacinio egzamino įvertinimas gali atstoti vieną valstybinį egzaminą.

Kad mokslas profesinėse mokyklose taptų patrauklus, pakiltų mokymo kokybė, šiuo metu jos modernizuojamos, kuriami aštuoni praktinio mokymo centrai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Alantoje (Molėtų r.).

Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktorius Juozas Chmeliauskas informavo, kad toks centras jo vadovaujamoje mokykloje jau įrengtas. Vairuoti traukinį čia mokoma naudojant vadinamąjį valdymo simuliatorių, tad mokiniai jau mokykloje įgyja praktinių įgūdžių. “Į lokomotyvo mašinisto specialybę jau keleri metai skelbiamas konkursas, o visi baigusieji įsidarbina. Populiarios ir kompiuterinės įrangos derintojo, logisto ekspeditoriaus, draudimo konsultanto specialybės. Dar praktikos metu darbą gauna apie 60 proc. baigusiųjų šias specialybes, o 15 proc. mokinių tęsia mokslus kolegijose arba universitetuose”, – tvirtina J.Chmeliauskas.

Deja, jaunuoliai rinkdamiesi profesiją kol kas gali remtis tik pavienių ekspertų ir tėvų nuomone, nes studijos, kokių specialistų Lietuvos darbo rinkai reikės po kelerių metų, Švietimo ir mokslo ministerija kol kas nėra parengusi.