Atimdamas iš sukčiavimu ir mokesčių slėpimu didžiausioje lig šiol politinės korupcijos byloje kaltinamų Darbo partijos veikėjų teisinę neliečiamybę, naujasis Seimas pasirodę esąs geresnis, nei iš pradžių atrodė ir padarė gerą kalėdinę dovaną visiems doriems Lietuvos piliečiams.

Gruodžio 21-oji pagal kaži kokį „Majų kalendorių“ turėjo būti pasaulio pabaiga. Kai ką ji ir ištiko – bent jau toks įspūdis susidarė matant, kaip, paskelbus balsavimo rezultatus, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspasicho veidas keičia savo spalvinę gamą nuo sodrios, mėlynai raudonos Krekenavos agrofirmos „šlapiankos“, iki balzganos popieriaus, ant kurio surašyta „juodosios buhalterijos“ byla, spalvos. Visi partnerių įtikinėjimai, gąsdinimai, graudenimai, užkeikimai – viskas perniek. Už neliečiamybės atėmimą – 86 balsai. Likimo ironija – lygiai tiek, kiek ir sudaro valdančiąją koaliciją, tik štai iš valdančiųjų V.Uspaskichą ir jo ištikimus parankinius – Vitaliją Vonžutaitę ir Vytautą Gapšį –  be „darbiečių“parėmė tiktai kartą jau apsitapšnojusio Rolando Pakso „tvarkiečiai“ bei savo pirmą rimtą klaidą padarę Seimo naujokai lenkai.
Didžiausioji ir svarbiausioji valdžios partija – socieldemokratai – stebėtinai tvirtai laikėsi savo žodžio ir vieningai balsavo už neliečiamybės atėmimą. Šiuo, ko gera, netgi už 2013-ųjų valstybės biudžetą svarbesniu, klausimu sudarydama tikrą „vaivorykštės“ koaliciją su konservatoriais, liberalais ir trimis „Drąsos kelio“ nuėjusiais, kurių du – Aurelija Stancikienė ir Algirdas Patackas – tie patys vakarykščiai konservatoriai, tik laikinai sulindę po violetine vėliava.
Žinoma, kalėdinis balsavimas Seime dar nereiškia, kad V.Uspaskichui su bendrais garantuotai nušvito kalėjimo (už sukčiavimą stambiu mastu duodama iki 8 metų!) gultai. Teismas tebevyksta, advokatai dirba, dar visko gali būti. Netgi išteisinimas ar lygtina bausmė. Nors matant, su kokiu įniršiu ir desperacija iki paskutinės sekundės V.Uspaskichas kovojo Seime už savo neliečiamybės išsaugojimą, kyla mintis, jog jis gerai jaučia, kad šį kartą išsisukti nepavyks, pabėgti į Maskvą – irgi. Vien todėl, kad nevykėlių ten niekas nelaukia, o štai „nekaltai kaltas“ rusas politikas, su kuriuo vien už tautybę ir populiarumą paprastų žmonių tarpe susidorojo „lietuvių buržuaziniai nacionalistai“ – tiesiog kalėdinė dovanėlė Kremliaus propagandai. Be to, negalima atmesti tikimybės, jog ir Nacionalinio kredito unijos išvogimo byla galiausiai atves pas tuos pačius, „juodosios bhalterijos“ byloje teisiamus, darbiečius. Arba praplės teisiamų šios partijos veikėjų ratą.
Lygiai šis balsavimas nereiškia, kad Seime praėjusią savaitę susiformavusi „vaivorykštės“ koalicija (ir ne tik „darbiečių“ neliečiamybės klausimu, bet ir pora dienų anksčiau, balsuojant dėl biudžeto) išliks ilgam ar netgi atves prie Vyriausybės perforavimo.
Tačiau akivaizdu, jog po kalėdinio balsavimo tiek socialdemokratai žino, jog svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais jie negali pilnai pasitikėti savo oficialiais partneriais, bet visados gali tikėtis Seimo dešinės opozicijos paramos, tiek dešinioji opozicija žino, jog tam tikrais atvejais socialdemokratų žodžiu galima tikėti. Nežiūrint visų, prieš balsavimą garsiai reikštų, abejonių ir įtarinėjimų klasta vienas kitų adresu. Tai, vienu metu, gera žinia trims jau tradicinėmis tapusioms partijoms – socialdemokratams, konservatoriams bei liberalams ir bloga žinia vien lyderių pavardžių ar intereso pabūti valdžioje jungiamiems laikiniems politiniams dariniams. Nežiūrint to, kad formaliai valdančiojoje koalicijoje yra daugumoje, turėdami 48 balsus iš 86, darbiečiai, tvarkiečiai ir lenkai nebegali primeti savo valios socialdemokratams, nes šie nuo šiol visados galės tikėtis opozicijos paramos.
Atvirkščiai – po kalėdinio balsavimo jau socdemai galės primetinėti savo valią partneriams, primindami (kaip, pasakojama, atsitiko antradienį, po V.Uspaskicho suorganizuoto maišto balsuojat dėl biudžeto priėmimo datos), jog koalicija visados gali būti performuota, kadangi Andrius Kubilius su Eligijumi Masiuliu to tik ir laukia. Lygiai, kaip ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri šiame politinio žaidimo kėlinyje atliko svarbiausią – įžaidėjos – vaidmenį. Jeigu ne jos pradžioje beviltišku atrodęs užsispyrimas, reikalaujant neprileisti Darbo partijos prie Vyriausybės, jeigu ne jos „egazaminai“, kurių dėka iš kandidatų į ministrus buvo išmesti visi patyrę, V.Upaskichui asmeniškai atidavę politikai, jeigu ne tas cirkas, kurį iš pasiutimo, kad nepajėgia pasipriešinti D.Grybauskaitė valiai, surengė Darbo partijos lyderis, balsavimas dėl jo neliečiamybės Seime vargu ar būtų buvęs toks, koks buvo. Jeigu 2004-siais, po Seimo rinkimų, kuriuose daugausia balsų gavo Darbo partija, formuojant Vyriausybę V.Upaskicho ambicijas nugesino Algirdas Brazauskas (beje, irgi pasitelkdamas konservatorius, su kuriais socdemai pradžioje vedė derybas dėl „vaivorykštės“), tai dabar jo vaidmenį atliko D.Grybauskaitė. Iš esmės, prezidentė, kartu su socialdemokratais, padedama konservatorių ir liberalų, sužaidė su V.Uspaskichu lygiai tokią pačią partiją, kokią su juo 2004-2006 m. sužaidė socdemai ir socialliberalai, padedami Valdo Adamkaus ir konservatorių. Tiek, kad dabar, naudodamiesi kadaise įgyta patirtimi, visi žaidėjai žaidė žymiai tvirčiau ir greičiau, vos per kelias savaites pasiekdami iš esmės tokį patį rezultatą, kokį kadaise buvo pasiekę per kelerius metus. Galimas dalykas, kad V.Uspaskichas šitaip siuto dar ir todėl, kad matė, jog viskas rieda kartą jau įspaustomis vėžėmis, o jis nieko nesugeba pakeisti.
Aišku, kaip į vieną ir tą pačią upę negalima įbristi du kartus, taip ir dabar neverta ieškoti visiškų analogų su 2004-ųjų rudens – 2006-ųjų vasaros įvykiais. Ne tik todėl, kad V.Uspaskichui bėgti nebėra kur, o vienas iš to meto jo tramdytojų – buvęs Naujosios Sąjungos ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas dabar sėdi nudelbęs akis tarp darbiečių ir linksmina Seimą, gindamas Darbo partijos lyderį. Anuomet, statant į vietą V.Uspaskichą, be V.Adamkaus, A.Brazausko, A.Kubiliaus ir pastarųjų vadovaujamų partijų, dalyvavo dar viena, užkulisinė, jėga – Albino Januškos suburti vadinamieji „valstybininkai“, didele dalimi ir rašę žaidimo scenarijų. Apie tai, beje, savo gynybinėje kalboje Seime nemažai kalbėjo ir pats V.Uspaskichas. Tačiau „valstybininkai“ nuo politinės scenos jau pašalinti, o rezultatas – lygiai toks pats – Darbo partija, kaip ir jos lyderis, sėdi teisiamųjų suole. Tik šį kartą, regis, byla pasibaigs nuosprendžiu, o ne atsakovų gaudynėmis.
Tai rodo, kad Lietuvos politinis elitas vis gi išmoko savo pamokas, nebekartoja kadaise padarytų klaidų, užtai kūrybingai ir negailestingai taiko įgytus politinius įgūdžius. Taip pat – sugeba svarbiausiais klausimais rasti sutarimą ir priimti ne vien savanaudiškus, bet ir morale grįstus sprendimus. Net jeigu tikisi ateityje turėti iš to naudos. Betgi jeigu moralus elgesys ilgainiui neatsipirktų, niekas moraliai ir nesielgtų.

Jeigu moralus elgesys ilgainiui neatsipirktų, niekas moraliai ir nesielgtų.