FRANCE/

Algimantas Šindeikis

Specialiai “Veidui” iš Strasbūro

Rolando Pakso gynėjai tvirtina, kad R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime nori matyti Lietuvos rinkėjai ir jis tokią teisę turi, o Vyriausybės atstovai įrodinėja, kad jauną Lietuvos demokratiją būtina apsaugoti nuo šiurkščiai Konstituciją pažeidusių ir priesaiką sulaužiusių asmenų. Kokią poziciją užims Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas, paaiškės dar negreitai.

Nors praėjusią savaitę Strasbūro Žmogaus Teisių Teismas surengė viešą posėdį dėl R.Pakso bylos prieš Lietuvą, tačiau vis dar neaišku, ar ši byla bus čia nagrinėjama. Mat Teismas pirmiausia turi atsakyti, ar jis imsis šios bylos, taip pat turi nuspręsti, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau Konvencija) saugo nušalintojo prezidento R.Pakso rinkimų teisę į politinius ar valstybės tarnybos postus, kuriuose reikia prisiekti. Kaip žinome, Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šiurkščiai Konstituciją pažeidęs ir duotą priesaiką sulaužęs R.Paksas iki gyvenimo pabaigos nebegali kandidatuoti į jokį postą, kuriam užimti būtina priesaika.

Įdomu tai, kad tiek nušalintojo prezidento R.Pakso, tiek Vyriausybės pusėje pirmą kartą dalyvauja gynėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio valstybių. Štai R.Paksui atstovauja Zalcburge praktikuojantis advokatas dr. E.Salpius, o Lietuvai – teisės profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Tokia praktika nauja tik Lietuvos byloms. Kitos prie Konvencijos prisijungusios valstybės gana dažnai gynybai pasitelkia geriausius užsienio valstybių teisininkus. Mat ginčai dažnai būna principiniai ir galintys priversti vieną ar kitą šalį keisti savo politinę poziciją ar net ištisus žmogaus teisių įstatymus. Su tuo šalims dažnai sunku susitaikyti politiškai, nes tai griauna senąją žmogaus teisių supratimo koncepciją ir kuria naują. Todėl į teisinę gynybą žiūrima rimtai.

R.Pakso nušalinimo istorija – be pabaigos

Kaip žinome, R.Pakso istorija baigėsi apkaltos procesu. KT nustatė tris šiurkščius Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo faktus. Pirma, R.Paksas suteikė Lietuvos pilietybę savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui kaip atlygį už pagalbą prezidento rinkimų kampanijoje. Antra, jis atskleidė valstybės paslaptį tam pačiam J.Borisovui, kad jo pokalbių klausosi Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir trečia – R.Paksas darė spaudimą privačios bendrovės vadovams bei akcininkams priimti R.Paksui ir jo aplinkai palankius akcijų perleidimo sprendimus. Dėl visų šių pažeidimų R.Paksas pripažintas šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją ir sulaužiusiu priesaiką, nes buvo prisiekęs būti visiems teisingas, tačiau tokį savo įsipareigojimą sulaužė. Galutinį sprendimą dėl R.Pakso nušalinimo priėmė Seimas.

Taip R.Paksas neteko prezidento posto. Nepaisydamas to, vėl panoro dalyvauti paskelbtuose išankstiniuose prezidento rinkimuose 2004 m. Bet Seimas pakeitė Rinkimų įstatymą ir nušalintam prezidentui R.Paksui neleido penkerius metus balotiruotis prezidento rinkimuose. Vėliau Seimas kreipėsi į KT, kuris išaiškino, kad asmuo, dėl šiurkštaus Konstitutucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo nušalintas apkaltos tvarka, apskritai niekada nebegali dalyvauti rinkimuose į postą, kuriame reikia prisiekti. Pagrindinis KT argumentas buvo toks, kad visuomenė nebegali pasitikėti asmeniu, kartą pažeidusiu Konstituciją.

R.Pakso gynybos argumentai

Nušalintajam prezidentui atstovauja pats R.Paksas, kuris asmeniškai dalyvavo viešame bylos posėdyje Strasbūre. Posėdyje ginamąją kalbą pasakęs advokatas dr. E.Salpius pabrėžė, kad Lietuvoje galėjo būti pažeista R.Pakso teisė į teisingą teismą. Teisme buvo plačiai pristatyta istorija, kad jau prasidėjus apkaltos procesui vienoje Vilniaus kavinėje buvo pastebėti kartu pietaujantys tuometinis KT primininkas Egidijus Kūris bei tuometinis Seimo pirmininko pavaduotojas Gintaras Steponavičius. Pasak advokato E.Salpiaus, E.Kūris turėjo nusišalinti nuo apkaltos proceso, bet to nepadarė. Be to, priminta, kad E.Kūris yra iš labai gerbiamos teisininkų šeimos, jo tėvas daug metų buvo Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo pirmininkas ir turėtų žinoti, kad taip proceso metu elgtis nedera.

R.Pakso gynėjų nuomone, draudimas iki gyvenimo pabaigos kandidatuoti į postus, kuriuose reikia prisiekti, yra labai griežta bausmė. Priminta, kad R.Paksas du kartus yra buvęs Vilniaus miesto meru, du kartus – šalies premjeru, buvo laimėjęs prezidento rinkimus prieš kadenciją baigusį Valdą Adamkų, taip pat yra vienos didžiausių Lietuvos politinių partijų lyderis, demokratiškai išrinktas į Europos Parlamentą. Advokatų vertinimu, tai rodo, kad Lietuvos gyventojai nori matyti R.Paksą Lietuvos politiniame gyvenime, bet Lietuvos KT ir Seimas savo sprendimais atėmė iš Lietuvos rinkėjų galimybę vėl išrinkti R.Paksą.

E.Salpius įsitikinęs, kad R.Pakso teisę balotiruotis rinkimuose saugo Konvencija. Tik nežinia, ar toks argumentas Strasbūro Teismui pasirodys labai svarbus, juk savo postuose daug rinkėjų norėjo matyti tiek Hitlerį, tiek Staliną, tiek kitus diktatorius ar korumpuotus valstybių vadovus. Bet tokia dalies rinkėjų valia turi mažai ką bendro su demokratija.

Vyriausybės argumentai

Lietuvai šioje byloje atstovauja net keturi atstovai. Tai Vyriausybės atstovė Elvyra Baltutytė, Karolina Bubnytė-Montvydienė, dr. Dainius Žalimas ir profesorius iš Norvegijos E.Smithas. Lietuvos gynėjai šį procesą traktuoja kaip tolesnę R.Pakso politinę veiklą. Jie pabrėžia, jog R.Pakso elgesys užėmus prezidento postą parodė, kad jis yra nelojalus valstybės institucijoms, taip pat nelojalus ir demokratijai.

Šios pusės vertinimu, R.Paksui suteikus teisę balotiruotis į postus, jis akivaizdžiai siektų politinio revanšo ir kerštautų asmenims, kurie dalyvavo jo nušalinimo procedūroje. Profesoriaus E.Smitho nuomone, jauna Lietuvos demokratija turi gintis nuo tokių demokratijos pažeidimų, o pilietybės suteikimas didžiausiam R.Pakso rėmėjui – Rusijos piliečiui, kuris jau vieną kartą buvo atsisakęs Lietuvos pilietybės, apnuogino sudėtingas Lietuvos ir Rusijos santykių problemas ir yra ypač jautrus klausimas Lietuvos demokratijos stiprinimo požiūriu. Esą vieno ar kito asmens išrinkimas į politinį postą dar nereiškia demokratijos garantijos. Svarbu, kaip tas asmuo elgiasi ir kokius priima sprendimus. Būtent tai lemia demokratijos kokybę.

Kodėl dalies rinkėjų meilė R.Paksui akla

Kyla klausimas, kodėl po apkaltos proceso R.Paksas vis dėlto tebėra įtakinga figūra Lietuvos politiniame gyvenime. Regis, tam yra bent kelios priežastys. Apkaltos proceso pagrindai (pilietybės J.Borisovui suteikimas, valstybės paslapties atskleidimas ir siekimas privačių interesų versle pasinaudojant prezidento institucija) nebuvo įrodyti bendruosiuose Lietuvos teismuose.

Dėl vieno kaltinimo procesas buvo nutrauktas prokuratūrai nesurinkus pakankamai įrodymų. Tai nemažai visuomenės daliai kelia pagrįstų abejonių dėl apkaltos pagrindų. Ši visuomenės dalis yra linkusi manyti, kad Lietuvos politinis elitas į savo gretas tiesiog nenorėjo įsileisti šio, neva paprastų rinkėjų interesus gynusio politiko ir jį nušalino. Tokias rinkėjų abejones stiprina ir Valstybės saugumo departamento veikloje išaiškėję faktai dėl galimai neskaidrios ir tam tikroms interesų grupėms tarnavusios grupuotės egzistavimo.

Aišku viena, kad R.Pakso politinė niša yra Lietuvos politika apskritai netikintys ar ja nusivylę asmenys. Jo sąjungininkai – asmenys, kurie nori greitai patekti į aukštus valstybės postus, pasinaudodami R.Paksu kaip Trojos arkliu. Yra manančiųjų, kad R.Pakso apkalta atskleidė ne tik šio politiko ir jo aplinkos veiklos metodus, kad Lietuvos politika visa yra panašaus purvinumo ir R.Paksas niekuo nesiskiria nuo kitų politikų.

Vis dėlto R.Pakso apkaltos istorija sukūrė precedentą, kaip nešvariai veikiančius politikus pašalinti iš jos ir leisti jų vietą užimti kitiems. Norisi tikėti, kad kiti bus tokie, kurie sugebėjo tinkamai pasimokyti iš R.Pakso apkaltos, kaip politikams dera ir kaip nedera elgtis.