"Veido" archyvas

Bankininkai klaidingai mano, kad nepagrįsti rožiniai lūkesčiai visuomenei yra naudingesni negu nemaloniai skambantys, bet tikroviški vertinimai

Pastaruoju metu matyti šalies ekonomikos stabilizavimosi ženklų. Po šešių ketvirčių pertraukos stebime kuklų metinį BVP prieaugį, bedarbių skaičius lyg ir stabilizuojasi, daugelį ekonomistų nustebino didelis eksporto apimčių šuolis antrąjį ketvirtį, suteikęs atsparą sparčiam pramonės gamybos apimčių augimui. Daugėja indėlių bankuose, o ir finansų rinkos kur kas nuosaikiau vertina šalies rizikas negu, tarkim, prieš pusmetį.

To pakako, kad kai kurie žinomi bankų atstovai ryšiams su visuomene – tie patys, kurie skelbė, jog 2008 m. jau atėjo palankus metas įsigyti būstą – vėl imtų kristi į lengvą rožinio optimizmo svaigulį. Na, nejučia pražiopsojo besipučiantį finansinį burbulą, jiems buvo sunkoka net ir post factum teisingai (ir sąžiningai) įvardyti sunkmečio Lietuvoje priežastis, mažumėlę prašovė prognozuodami krizės mastą ir, gal tautiečiai nesupyks, suklaidino kelis šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, skatindami priimti kvailai optimistinius finansinius sprendimus.

Tai štai tie patys finansų guru pamokslauja, esą valdžia, dramatizuodama ekonominę padėtį, pakirto gyventojų pasitikėjimą ir norą išlaidauti, o tai esą ir yra kone pagrindinė besitęsiančios stagnacijos priežastis. Šis tarp ekonomistų gajus primityvizmu kvepiantis požiūris vertas atskiro įvertinimo, nes įkūnija net keletą tipinių ekonomistų mąstymo klaidų: be rimtų argumentų pernelyg sureikšminama lūkesčių svarba, skatinamas beatodairiškas vartojimas, nesuvokiamos esminės šio sunkmečio priežastys, neadekvačiai vertinama esama krizės fazė ir tolesnės perspektyvos. Svarbiausia – iš esmės klaidinga manyti, kad nepagrįsti rožiniai lūkesčiai yra visuomenei naudingesni negu nemaloniai skambantys, bet tikroviškai vertinimai. Kuo daugiau visuomenės adekvačiai suvoks ekonominę padėtį, tuo bus mažiau asmeninių finansinių bėdų ir katastrofiškų valstybės valdymo padarinių.

Taupantieji nesigaili

Taigi analitikams tarsi kliūva, kad nuo pat krizės pradžios žmonės išsigando ir sumažino vartojimo išlaidas. Bet pirmiausia daugybė žmonių neteko darbo, tad jie neišvengiamai ėmė taupyti. Be to, staigios krizės sąlygomis, dramatiškai sustiprėjus darbo netekimo ar atlyginimų nurėžimo rizikai, taupymas yra natūraliausia refleksinė žmonių reakcija. Ir ji yra teisinga – turbūt nerasime nė vieno, kuris pasigailėjo pataupęs ir neskubėjęs pirkti daiktų, apkrautų nežmoniškais bumo laikų antkainiais.

Keista, kai ekonomistai pasitelkia taupymo juodai dienai motyvą, bet ignoruoja dramblį porceliano parduotuvėje, t.y. kažkodėl pamiršta “biudžeto apribojimų laike” motyvą. Juk tai yra raktas, leidžiantis suvokti gilumines šiandieninės krizės priežastis tiek individo, tiek šalies, tiek pasaulio mastu. Štai asmuo gali skolintis ir šiandien įsigyti stambų pirkinį, bet tai iškart sukuria prievolę aptarnauti skolą ir dėl to ateityje teks neišvengiamai atitinkamai mažinti vartojimo išlaidas. Beje, skolinimosi galimybė naudinga tuo, kad leidžia vartoti tuomet, kada žmogui reikia (pavyzdžiui, įsigyti būstą jaunystėje), tačiau, kaip ir bet kuri paslauga, paskola kainuoja – už ją reikia mokėti palūkanas, tad besiskolinančio asmens bendros vartojimo galimybės per visą gyvenimą tampa mažesnės.

Vertinant makroekonominiu mastu, maždaug 2004–2008 m. Lietuvoje vyko vartojimo ir būsto įsigijimo už paskolas bumas. Taigi bankai sudarė galimybes visuminę paklausą “perkelti laike” – į ekonomiką tarsi iš niekur įlietais pinigais sukurta galinga ir visa apimanti vartojimo prekių, paslaugų, būstų paklausa. Jau tuomet buvo bandoma įspėti, kad dėl kokių nors priežasčių sumažėjus kreditavimo galimybėms visa ekonomika pereis į spaudžiančių biudžeto apribojimų bei skolų grąžinimo stadiją. Tautiečių staigaus praturtėjimo iliuzija turėjo išnykti, nes faktiškai neliko naujo kreditavimo, kuris paklausai suteiktų finansinį pagrindą, tačiau liko visa skolų kupra, slegianti šimtus tūkstančių namų ūkių. Tokią logiką sunkmečiu absoliučiai patvirtino ypač prasta gyventojų vartojimo išlaidų statistika (minus 17 proc. 2009 m. ir besitęsiantis kritimas) ir praktiškai visos su vidaus rinka susijusios veiklos nuosmukis.
Šiame kontekste lengviau suvokti ir paties perteklinio įsiskolinimo sunkmečio esmę. Po bumo krizė praktiškai neišvengiama ir užprogramuota, jei dėl kokių nors priežasčių staiga sutrinka finansų sistemos funkcionavimas, t.y. bankai nustoja skolinti dėl suvoktos rizikos, pabrangusių finansinių resursų, sumažėjusios skolinimosi paklausos ar pan. Tokiu atveju bendras disponuojamo kapitalo lygis ir gamybiniai pajėgumai (gamyklos, prekybos centrai, namų, biurų kiekis) tampa pertekliniai, palyginti su susitraukusia, kredito bado kamuojama ir iš skolų grąžinimo fazės neišlendančia visumine paklausa.

Natūralus rezultatas – katastrofiškas gamybos veiksnių poreikio mažėjimas, dėl kurio vidutinis darbo užmokestis šalyje nuo piko susitraukė apie 11 proc., nedarbo lygio sprogimas (nuo 4 proc. žemumų iki 18 proc.), o investicijos 2009-aisiais sumažėjo net 39 proc. Kitaip tariant, faktiškai įvyko prognozuotasis “L” formos ekonomikos nuosmukis.

Valdžia be reikalo tapšnoja sau per petį

Dabartinės padėties ir nacionalinių perspektyvų vertinimas nėra toks vienareikšmiškas. Dažniausiai skamba mantra, kad mus ištrauks eksportas. Antrąjį ketvirtį nominaliojo eksporto (be naftos) metinis augimas išties siekė 29 proc. ir pranoko visų lūkesčius. Vis dėlto šis proveržis daugiau vienkartinio, laikino pobūdžio. Laikotarpio, su kuriuo lyginama, rezultatai buvo labai prasti. Eksporto rinkų atsigavimas labai priklauso nuo laikinų skatinimo programų, bet Europa renkasi fiskalinio deficito mažinimo kelią. Europos eksportuotojus ir jų ekonomikų aktyvumą skatino labai stiprus euro smukimas antrąjį ketvirtį. Galiausiai Lietuvos gamintojams sumažinus darbuotojų algas ir eksportuojamos produkcijos savikainą, natūraliai padidėjo ir eksporto apimtys. Deja, investicijų ir užimtųjų skaičiaus dinamika neteikia daug vilčių dėl eksporto potencialo tvaraus didėjimo.

Valdžiai taip pat nereikia skubėti tapšnoti sau per petį dėl neva suvaldytos krizės. Konservatorių valdžia išties paveldėjo ankstesnių vyriausybių nepavydėtinai sudirbtą ekonomiką ir beveik jokios erdvės strateginei veiklai – didesnio deficito tiesiog nebūtų pavykę finansuoti tarptautinėse finansų rinkose, mažesnis deficitas būtų reiškęs ekonomikos susitraukimą kone ketvirtadaliu. Vertinant pagal BVP dinamiką, stabilizacija pasiekta, bet ji nėra tvari – ekonomika gal ir virš vandens, bet vis dar be sąmonės. Tiesiog skolinimosi estafetę iš privataus perėmė valdžios sektorius: dėl nurašymų ir grąžinimų bendram privataus sektoriaus įsiskolinimui mažėjant, visas valdžios aparatas nuo krizės pradžios sugebėjo savo skolą padidinti 15 mlrd. Lt, o santykinis valdžios sektoriaus įsiskolinimo lygis šoktelėjo daugiau nei dvigubai – iki 36 proc. BVP.

Kaip žinoma, šios lėšos vėlgi daugiausia pasiskolintos iš užsienio. Kadangi privatus sektorius daugiau taupo, ekonomika jau nebėra tas kiauras rėtis, per kurį bumo laikais pinigai upėmis tekėjo iš šalies mainais už importuojamas prekes. Tad valdžia skolinasi, moka atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitas socialines išmokas. O štai gyventojai nebesitaško pinigais prekybos centruose, tad nuosaikus indėlių pagausėjimas bankuose atrodo labai natūralus.

Beje, valdžios neūkiškai raikomo pyrago dalis tenka ir bankams – Vyriausybė brangiai skolinasi užsienyje, pinigai pasiekia namų ūkių sektorių, už niekingas palūkanas guli bankų sąskaitose, bankai laisvais pinigais nekredituoja ūkio, o siekia mažinti skolos įsipareigojimus pagrindiniams savo bankams ir kredituoja tą pačią Vyriausybę, pirkdami jos vertybinius popierius už keliskart didesnes palūkanas, nei moka indėlininkams.

Neskubėkime džiaugtis centais

Apskritai valdžios arba kitų sektorių skolinimusi beveik visada galima gauti teigiamus BVP augimo skaičius. Bėda ta, kad toks skolinimosi, o ne efektyvėjančios gamybos nulemtas augimas yra tarsi nupirktas, ir ne visada akivaizdu, kas ir kaip už tai mokės. Johno M.Keyneso teorijos šalininkai tvirtina, esą tai nesvarbu – sunkmečiu valdžia turi didinti savo išlaidas, kad pakeltų visuminę paklausą ir grąžintų ekonomikai visą gamybos veiksnių (kapitalo ir darbo) užimtumą, o ekonomikai atsigavus natūraliai sumažės ir valdžios sektoriaus įsiskolinimo našta.

Tokia strategija gal ir veikia tada, kai ekonomika turi stiprų gamybinį ir eksporto potencialą, kurį valdžia išlaisvina ir atgaivina fiskalinio skatinimo priemonėmis (tarkim, investuodama į infrastruktūrą). Ir priešingai: tokia strategija gali būti katastrofiška, jei ekonomika išgyvena struktūrinę ir balansinę krizę.

Jei ūkis buvo per daug įsiskolinęs, investicijos orientuotos į negamybinius sektorius ir spekuliacines veiklas, tokiu atveju fiskalinis skatinimas suteikia galimybę tam tikrą laiką išlaikyti status quo, duoda tam tikrą laikinos stabilizacijos iliuziją, bet užaugina skolą ir, kai kurių tyrimų duomenimis, lemia gerokai didesnį ekonominį nuosmukį ateityje. Didžioji bėda ta, kad net jei Lietuvos stabilizacija nebūtų tokio pobūdžio, daugelio Vakarų šalių ir, svarbiausia, JAV “atsigavimas” yra būtent toks. Neskubėkime džiaugtis centais, pabirusiais didžiulio buldozerio kelyje.