Nežinia kodėl, bet profesionalius kandidatus į aukštus postus dabartinės valdančiosios partijos laiko po devyniais užraktais.

“Mūsų partijoje 17 tūkst. narių ir į kiekvieną ministro, viceministro ar Seimo komiteto pirmininko vietą mes galime pasiūlyti po dešimt puikių kandidatų”, – prieš rinkimus gyrėsi Viktoras Uspaskichas. “Mes taip pat turime 17 tūkst. narių ir ypač daug profesionalų, turinčių valstybės ir įvairių sektorių valdymo patirties, tarp jų netgi būtų konkurencija dėl atskirų ministrų portfelių”, – šių metų pradžioje aiškino socdemų lyderis Algirdas Butkevičius. O iš Rolando Pakso kalbų susidaro įspūdis, jog “Tvarka ir teisingumas” turi tiek fantastinių kadrų, kad dar ir kitoms valstybėms galėtų paskolinti.
Na, džiugu girdėti, tik neaišku, kodėl tie lyderiai, profesionalai ir stulbinamai puikūs kandidatai laikomi po devyniais užraktais, o į valdžią atsikrausto daugybė “naftalininių” politikų, apie kurių sugebėjimus, tiksliau, nesugebėjimus, mes puikiai žinome ir prisimename. Jei Julius Veselka, Bronius Bradauskas, Kęstas Komskis, Mindaugas Bastys, Jolita Vaickienė ar kiti panašūs veikėjai yra fantastiniai kandidatai į aukštus postus, tada jau nebeaišku, kas yra blogi ir silpni kandidatai. Arba kaip iš šalies atrodo faktas, kad “darbiečiai” į švietimo ir mokslo ministrus siūlo Virginiją Baltraitienę, nors ji pati labiau linkusi į žemės ūkio ministro postą. Taigi postų skirstymasis vyko ir tevyksta itin “profesionaliai”.
Su dideliu nerimu laukiu antrojo kitų metų pusmečio, kada Lietuva pirmininkaus ES Tarybai. Tuo metu Lietuvos ministrai turės atstovauti visai Europai savo kuruojamoje srityje, jie taip pat bus atsakingi už ES Tarybos, į kurią renkasi visų šalių atstovai, veiklą, atstovaus šiai institucijai derybose su Europos Komisija ir Europos Parlamentu, be to, turės pirmininkauti posėdžiams, į kuriuos suvažiuos kolegos ministrai iš 28 valstybių. Kažkodėl neabejoju, kad kokio nors Valentino Mazuronio pirmininkavimas ir atstovavimas Vokietijos, Prancūzijos, Danijos ar Švedijos aplinkos ministrams padarys nepakartojamą įspūdį ir suteiks daug dingsčių naujiems anekdotams užgimti. Ir ne tik V.Mazuronio, bet ir dar maždaug pusės mūsų ministrų. Regis, raudonavimas iš gėdos taps įprasta mūsų būsena.
Bet daugumai mūsų valdžios vyrų ir moterų raudonavimas iš gėdos – jau seniai išaugtas dalykas, dauguma jų aukščiausios prabos cinikai. Jie mano, kad yra visažiniai, nors daro daug klaidų ir neprofesionalių dalykų. Štai per televiziją girdime būsimąjį premjerą A.Butkevičių aiškinant, kad jis sudarysiąs darbo grupę iš ligoninių vadovų ir medikų, parengsiančią sveikatos apsaugos reformą, kuri ir bus vykdoma. Tai tas pats, kas vištidės problemų sprendimą patikėti 12-os lapių grupei. Tai net ne žingsnis, o dešimt žingsnių atgal į praeitį.
Ir kodėl mūsų valdantieji vis eksperimentuoja, kodėl mes negalime pritaikyti pažangių ir išsivysčiusių valstybių modelių? Ne tik sveikatos apsaugos srityje – visur. Štai dabar tenka skaityti knygą “100 Suomijos naujovių”. Ten tiek įvairiausių idėjų ir pasiūlymų, pradedant tuo, kaip šalyje sumažinti korupcijos lygį ar skurdą, ir baigiant tuo, kaip valstybėje įvykdyti išmintingą pensijų, sveikatos apsaugos ar švietimo reformą. Paklausite, kodėl suomių švietimo reforma sėkminga? Atsakau: todėl, kad Suomijos moksleivių pasiekimai geriausi Europoje ir antri pasaulyje, be to, suomiukai pasižymi stulbinamu kūrybingumu.
Beje, jei nepatinka Suomija, išnagrinėkime reformas Švedijoje, Danijoje ar Šveicarijoje ir patys pradėkime kažką panašaus. Viskas bus geriau, nei turime dabar.

Daugumai mūsų valdžios vyrų ir moterų raudonavimas iš gėdos – jau seniai išaugtas dalykas.